Psichologė: net ir 60 metų vaikas laukia, kad tėtis atsirastų

Tokias tendencijas pastebi psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė, „Paramos vaikams centro“ įkūrėja, daugiau kaip 30 metų konsultuojanti vaikus ir tėvus.

– Šiomis dienomis daug kalbama apie aktyvesnį tėčių įsitraukimą į tėvystę. Kaip yra Lietuvoje? Kas džiugina ir kas nelabai?

– Situacija įvairi. Dar daug šeimų gyvena pagal tradicinį suvokimą, kur mama yra pagrindinė vaikų augintoja, o tėtis – pagalbininkas.

Šalia yra vis daugiau atsakingų ir jautrių jaunų žmonių, kurių porose tėčiai nori ir tiki, kad gali lygiavertiškai dalintis visus su vaiko auginimu susijusius aspektus: maudymą, rengimą, maitinimą, ugdymą. Kalbame apie visavertį dalyvavimą vaiko auginime, kai tėtis ne tik išmoko dviračiu važiuoti, bet gali ir košę išvirti, ir atliepti į vaiko emocijas.

Aišku, priklauso nuo užimtumo. Kūdikystės mėnesiais tikrai žymiai daugiau mamų yra vaiko priežiūros atostogose, tada tėtis labiau įsitraukia vakare ar savaitgaliais. Bet kūdikiams ūgtelėjus, tikrai yra daug šeimų, kur vyrai ir moterys lygiavertiškai augina vaikus.

Bendrai pastebiu, kad tėčių įsitraukimo ir susivokimo, kad tėtis yra svarbus veikėjas vaiko gyvenime ir kad jis visomis prasmėmis gali labai daug duoti vaikui – ne tik paskatinimo, bet ir emocinės šilumos, rūpesčio, aprūpinimo, gero tėčio vaidmens parodymo, – tokios tendencijos Lietuvoje tikrai teigiamos.

– Kokios įtakos vaiko gerovei turi aktyvus tėčio įsitraukimas nuo pat kūdikystės?

– Dalį vaiko auginimo sudaro fiziniai veiksmai: prausti, maitinti, šukuoti, statyti ant kojų, vesti už rankos. Kita, nepaprastai svarbi, dalis, kuri veikia ugdyme ir auginime, yra mūsų nuostatos, idėjos, vertybės, emocinis jautrumas ir išprusimas.

Šis vertybinis pagrindas prasideda tą sekundę, kai mes planuojame turėti vaikų arba kai sužinome „ups, kaip netikėta, mes būsime tėvai, nors dar neplanavome“. Tada tėvų dalyvavimas kalbantis, planuojant, aptariant ir įsivaizduojant būsimą kūdikį, svarstant, kokia lovytė bus nupirkta, kokie žaislai, ar mes turėsime auklių, ar močiutės padės, renkat vardą – visa tai yra rimtas įsitraukimas ir kūdikis tai jau „girdi“.

Nepriklausomai nuo lyties, labai svarbu, kad būtų suaugęs žmogus, kuris galvoja apie vaiko poreikius, laiku juos tenkina, nefrustruodamas vaiko „paverksi ir nustosi“.

Vaiko raidai labai svarbu, kad du žmonės galvoja apie jį, jo ateitį, jo savybes, kokį vaiką augins – ar sportišką sūnų ar dukrą, ar jau dabar pirks knygutes, nes norės, kad vaikas mėgtų skaityti; ar emocinio ugdymo knygutes, nes norės, kad jo vaikas susigaudytų emocijų pasaulyje.

Nepriklausomai nuo lyties, labai svarbu, kad būtų suaugęs žmogus, kuris galvoja apie vaiko poreikius, laiku juos tenkina, nefrustruodamas vaiko „paverksi ir nustosi“. Vaiko poreikis turi būti suprastas ir be kančios, laiku patenkintas. Kuo daugiau žmonių yra vaiko gyvenime, kurie rimtai apie vaiką galvoja ir juo rūpinasi – tuo geriau. Stereotipiškai galvojant, galbūt tėčiai yra drąsesni ir labiau paskatina vaikus nuo mažens veikti, eksperimentuoti. Bet tai labiau stereotipinis supratimas, negu realybė, nes tikrai yra daug jautrių ir atsargių tėčių bei drąsių, skatinančių ir iniciatyvių mamų.

Vaikui svarbu išgyventi pasaulio pilnatvę turint pilną šeimos vaizdą. Du žmonės sukūrė vaiką ir du žmonės jį lydi į pasaulį, kiekvienas parodo jam skirtingus to pasaulio aspektus. Jie vienas kitą paremia – kai vienas pavargęs, kitas gali būti su vaiku ir atliepti tai, ko jam reikia. Kai vienas išvykęs, vaikas vis dar turi kitą žmogų. Sunkiau, kai yra vienas augintojas. Gerai, kai padeda seneliai. Nes užauginti vaiką vienam yra ir fiziškai, ir emociškai sudėtinga.

Mes galime turėti klišių, kad vaikui užauginti reikia kaimo. Bet tikrai vaikui reikia pamatyti žmonių įvairovę, kad jis turėtų į ką lygiuotis, kokius pavyzdžius pasiimti, pamatyti įvairių išraiškų, emocijų, socialinių gebėjimų, kad jis per tuos atspindžius atrastų įvairius pasaulio aspektus.

– Kaip veikia vaiko psichologija, jeigu jam trūksta tėčio?

– Tai labai individualu, labai priklauso nuo vaiko amžiaus, sukurto santykio su tėčiu, galimybių bendrauti, jų ryšio palaikymo ir parėmimo. Svarbu, kad suaugęs žmogus rūpintųsi ryšio užtikrinimu, net ir tuo metu, kai galimybių kartu gyventi nėra, ir kad šalia esantys žmonės padėtų vaikui, kai jam ilgu ir neramu.

Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. G. Bartuškos / ELTOS nuotr.

– Jeigu tėtis sugalvoja aktyviai įsitraukti į vaiko priežiūrą vėliau, ne nuo kūdikystės, ar vaikai bet kada priima tėtį?

– Net ir 60 metų vaikas laukia, kad tėtis atsirastų ir pasakytų „aš apie tave galvojau, aš noriu su tavim susidraugauti“. Jie tikrai laukia. Ar jie atsilieps ir pasakys „kaip džiaugiuosi, kad tu pagaliau atsiradai“ – tikrai nebūtinai. Žmonių elgesys ir patirtys įvairios: vieni sako sau „ne, jis mane vėl įskaudins“, o kiti renkasi drąsų variantą: „pabandykime, pažiūrėkime, kas bus“.

– Gal iš jūsų praktikos iškyla vaizdinių vaikų, kurie auga su įsitraukusiais tėčiais, o kurie to neturi nuo mažens?

– Tokios takoskyros nedaryčiau. Labai priklauso nuo to, kokie dar žmonės yra įsitraukę. Kalbant apie lyties pavyzdį, tikrai svarbu, kad vaikas matytų adekvačių savo lyties vaidmenų. Kartais mamos, vienos auginančios vaikus, nerimauja dėl augančio sūnaus, esą „na, jis be tėčio auga – nesupras, kas yra vyras“. Neabejoju, kad mama turi pakankami patirties apie pasaulio ir žmonių įvairovę, ji tikrai pajėgi auginti vyrą, net ir kai tėčio nėra šalia. Vaikas taip pat sutinka realių žmonių – vyrų –  savo gyvenime – mokytojai, treneriai, šeimos draugai, senelis.

Kokia bėda čia atsitinka? Mes esame skirtingo charakterio ir dažnai žmonės mūsų savybes priskiria vyriškoms arba moteriškoms. Jeigu yra ramus berniukas, sako – jis kaip mergaitė, o aktyvią mergaitę vadina berniukiška. Jeigu berniuką augina tik moteris, gali būti, kad jo aktyvumas, pykčio parodymas ar aistra konkuruoti bus suprasti kaip labai grėsmingos savybės, kurias norisi nuslopinti. Vyro buvimas šalia leidžia visoms toms savybėms normalizuotis. Bet kuriuo atveju, vaikui yra svarbu turėti stabilų pagrindinį augintoją, ar tai būtų mama, ar tėtis.

Labai svarbu suprasti ir pamatyti, kaip glaudžiai yra susijusi pačių tėvų būsena ir savijauta su galėjimu rūpintis vaikais, priimti jų netobulumą, džiaugtis laiku kartu ar suteikti pagalbą ir paramą, kai jos reikia.

– Ir žiniasklaidos analizė, ir mamų apklausos rodo, kad egzistuoja didelis spaudimas būti „gera mama“...

– Daug šiuolaikinių moterų nori būti tobulos visose srityse, taip pat ir tobulos mamos. Jos skaito vaikų auginimo knygas, seka įvairią informaciją apie vaikų poreikius, ugdymą, mato feisbuko burbule mamas, kurios visada šypsosi, nebūna pavargusios ir nepyksta. Labai svarbu, kad mama pirmiausia rūpintųsi savo emocine ir fizine būsena, tik tuomet gali būti jautri ir dosni savo vaikui ir artimiesiems.

– Ką patartumėte tėčiams ir mamoms, kad šiandienos pasaulyje labiau atsipalaiduotų?

– Tikrai norisi, kad tavo vaikas viską turėtų, viską galėtų, realizuotų savo potencialą ir gyventų laimingą gyvenimą. Atrodo, kad tai įvyktų, ir tu pats turi toks būti: viską galėti, visur nueiti, viską padaryti. Tobulumo siekiantiems tėvams neužtenka pasakyti „jūs atsipalaiduokite“, jie turės patys atrasti, kad tobulumas yra neįvykdomas, neįmanomas.

Labai svarbu suprasti ir pamatyti, kaip glaudžiai yra susijusi pačių tėvų būsena ir savijauta su galėjimu rūpintis vaikais, priimti jų netobulumą, džiaugtis laiku kartu ar suteikti pagalbą ir paramą, kai jos reikia. Įvertinus tai, tampa akivaizdu, kaip svarbu tėvų netobulumas, kad galėtum priimti savo vaiko netobulumą.

– Apklausose vyrai sako didesnį įsitraukimą į tėvystę suvokią kaip grėsmę karjerai. Ar ne tiesa, kad kai patiri tėvystės džiaugsmą, ir darbe geriau sekasi?

– Nėra taip paprasta. Gali turėti džiaugsmingą tėvystę, gali turėti sudėtingą. Šeimoje gali būti įtempta situacija, žmona gali būti pervargusi ir liūdna, vaikas – sudirgęs ir išsigandęs. Tokiais momentais nei pasidžiaugsi, nei pailsėsi, bet esi labai reikalingas ir vaikui, ir žmonai. Kai pavyks nuraminti sudirgusį ir išsigandusį vaiką, paguosti ir paremti žmoną, namuose įsivyraus emocinis balansas. Ir tai yra svarbus atsakingo žmogaus pasiekimas.

Prieš akis man iškyla sėkmingo vadovo vaizdas, kuris darbe suburia kolektyvą, pasirūpina žmonių emocine būsena, planuoja jų paskatinimus, galvoja apie didesnę jų gerovę, rūpinasi verslo saugumu ir plėtra. Neįmanoma namuose visai nepraktikuoti savo savybių, kurios tau padeda darbe. Tai asmens savybės, gebėjimai ir įgūdžiai, kurie svarbūs tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime, kuriant santykius.

Ar geriems tėčiams geriau sekasi ir darbe? Nereikia galvoti apie šeimą kaip apie pasikrovimo vietą, kad tu geriau dirbtum. Būtų pavojinga supriešinti darbą ir šeimą, nuvertinant kurią nors asmens funkcionavimo sritį. Tavo vaikams tavęs reikia ne mažiau negu tavo darbuotojams ar tavo verslui. Būdamas atsakingas, profesionalus žmogus supranti, kad turi rūpintis visomis sritimis – savo poros santykiais, savo vaikais ir savo verslu. Visiems trims turi skirti dėmesio ir tada gerai jausiesi. O dar yra artimieji, draugai ir tu pats.

Jeigu esi efektyvus vienoje srityje, didelė tikimybė, kad būsi efektyvus visose srityse, kurios tau yra prioritetai. Pavyzdžiui, galbūt dar prioritetas yra sportas ir laisvalaikis. Kai žmogus sau pasako „man svarbu sportuoti ir gerai dirbti“, jis tuos dalykus kuo puikiausiai suderina. Ir nesako, kad jie vienas kitą papildo, tiesiog jie yra vienodai reikšmingi.

Man atrodo, kad šiuolaikinis žmogus turi labai aiškiai susivokti, kokios yra jo veiklos sritys, tėvystė yra viena lygiavertiška veiklos sritis. Nei linksmesnė, nei liūdnesnė negu verslas ar darbas.

O kai sako „jeigu liks laiko nuo darbo ir sporto, tada dar ir pažaisiu ar pasikalbėsiu su vaiku“, netrukus jis nei sportuoti, nei dirbti negali, nes namuose prasideda įtampa. Todėl, kad vaikas gali pradėti nesąmoningai rodyti kažkokius ženklus, kad jam reikia kitokio santykio su tėčiu.

Man atrodo, kad šiuolaikinis žmogus turi labai aiškiai susivokti, kokios yra jo veiklos sritys, tėvystė yra viena lygiavertiška veiklos sritis. Nei linksmesnė, nei liūdnesnė negu verslas ar darbas.

Lapkričio mėnesį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pradėjo sąmoningumo didinimo kampaniją „Būti tėčiu – didžiausia dovana“, kuria siekiama skatinti vyrų įsitraukimą į vaikų priežiūrą nuo pat kūdikystės. Kartu su kampanija pradėjo veikti ir nauja informacinė sistema apie asmeninio gyvenimo ir darbo derinimą daugiaubalanso.lt, skelbianti aktualią informaciją šeimoms, darbuotojams ir darbdaviams.