Psichologas padeda sveikti

XXI a. suteikia daug galimybių pasveikti, profesionalių gydytojų būrį, kuris greitai sprendžia, kokius išmanius gydymo metodus taikyti, apie kuriuos prieš keletą dešimtmečių žmogus būtų galėjęs tik pasvajoti. Pacientas jau diagnozės dieną yra įtraukiamas į operacijų, chemoterapijų, vizitų ir tyrimų ratą. Kartais tai trunka metus, kartais kelerius, o kartais visą gyvenimą. Nesustabdomas ratas sukasi, paciento fizinė sveikata yra gelbėjama tokiu pajėgumu, kad dažnai klausimas "Ar mano dvasinė pusė taip pat gyja?" yra paliekamas užnugary arba visai neužduodamas. Ne todėl, kad gydytojai nematytų reikalo to paklausti. Todėl, kad dažnai, kaip ir prieš išgirstant diagnozę, žmogus, visą dėmesį skyręs rutinai, darbui ir visam, kas apčiuopiama, ir po diagnozės pamiršta nematerialius dalykus – pamiršta sveikti vidumi.

Tyrimais įrodyta, kad paciento fizinei sveikatai įtaką daro jo emocinė būklė. Ją galėtų pagerinti artimieji, tačiau dažnai ir jie, lydimi susijaudinimo ir baimės, nežino, kaip elgtis ir bendrauti, kad padėtų susirgusiam šeimos nariui. Profesionalią pagalbą teikia psichologai – jie gali padėti žmogui sveikti. Tačiau kartais pacientas, išgirdęs žodį "psichologas", nedrįsta tokios pagalbos priimti. Su onkologiniais ligoniais dirbanti Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų Hematologijos, Onkologijos ir transfuziologijos centro psichologė R.Grumulaitienė pastebi, kad tie, kurie nori bendrauti su psichologu, yra motyvuoti ir žino, ko atėjo. O su tais, kuriuos atsiunčia gydytojas, yra žymiai sunkiau dirbti. Jie nesupranta ir nenori suprasti, kad psichologas gali jiems padėti.

Žmonės, kurie kreipiasi psichologinės pagalbos, gali būti neseniai išgirdę diagnozę, gydytis ar būti baigę gydymą. Skamba paradoksaliai, tačiau praėjus pusmečiui ar metams po gydymo daugelis pacientų patiria emocinę duobę. "Kai kurie iš jų tampa hiperaktyvūs, vadina save išgyvenusiais, nugalėjusiais vėžį. Tačiau, kai psichoterapijos metu pažvelgiama giliau, ir "nukrenta fasadas", paaiškėja, kad kovotojai jie tik išorėje, o viduje – sužaloti", – pasak psichologės, toks neatitikimas tarp to, kaip žmogus save pateikia ir jo vidinių išgyvenimų pastebimas ne tik tarp išgyvenusiųjų vėžį. Tai būdinga ir kitiems, pergyvenusiems sudėtingus krizinius įvykius.

Paradoksalu, tačiau liga suteikia gyvenimui prasmę. Sergantieji atranda ar pagilina tikėjimą, intensyviau išgyvena meilę, užmezga autentiškus santykius su kitais, pradeda labiau pasitikėti savimi, įgauna daugiau drąsos įgyvendinti siekius, apie kuriuos anksčiau tik svajojo.

Liga suteikia prasmę

R.Grumulaitienės teigimu, susidūrus su liga lieka dvi galimybės: arba ji sužlugdo žmogaus gyvenimą, arba padaro jį turtingesnį, brandesnį. "Paradoksalu, tačiau liga suteikia gyvenimui prasmę. Sergantieji atranda ar pagilina tikėjimą, intensyviau išgyvena meilę, užmezga autentiškus santykius su kitais, pradeda labiau pasitikėti savimi, įgauna daugiau drąsos įgyvendinti siekius, apie kuriuos anksčiau tik svajojo, – psichologės žodžiais, žmogaus vidinis augimas sergant yra nemažai tyrinėtas. – Tyrimų duomenys atskleidžia, kad onkologine liga sergantys žmonės giliau išgyvena santykius, vertina save kaip dėl ligos tapusius geresniais, mažiau kritiškais sau ir kitiems, atranda besąlygišką gyvenimo prasmę, priėmimą viso to, ką atneša gyvenimas: džiaugsmą, liūdesį, brandą ir vidinę ramybę."

Psichologė sutinka, kad savo išgyvenimus galima patikėti artimiausiems žmonėms, šeimos nariams, draugams, tačiau, kai būna sunku suvokti savo jausmus, apnikus baimėms ir liūdnoms mintims, kai viskas atrodo negatyviai, kai nebežinai, kaip gyventi toliau ir nebejauti gyvenimo džiaugsmo, pokalbis su psichologu taip pat labai naudingas. Jis padeda pažinti savo mintis, jausmus, jų priežastis, rasti būdus, padėsiančius įveikti prislėgtą nuotaiką, depresiją, kt. psichologinius sunkumus.

Išgyvena depresiją

Išgirdus diagnozę "vėžys", žmogus paprastai išgyvena savo ankstesnės gyvenimo vizijos netektį. "Juk greičiausiai įsivaizdavo, kaip jis užaugs, baigs mokslus, daug pasieks įgijęs profesiją, turės savo vaikų, ilgai gyvens. Tačiau, išgirdus onkologinės ligos diagnozę, tenka išgedėti iliuzijų praradimą. Kai realybė galų gale suvokiama, beveik visi pacientai išgyvena vieno ar kito lygio depresiją. Lieka neišspręsti ateities planų, santykių su aplinkiniais, statuso šeimoje ir pasikeitimo darbe klausimai. Intensyvus gydymosi laikotarpis iš esmės pakeičia įprastą gyvenimo būdą, pradedant dienos režimu. Daugeliui žmonių tuo metu norisi pasislėpti nuo viso pasaulio. Be to, užklumpa nuovargis, išsekimas, – pasak R.Grumulaitienės, gali pablogėti sergančiųjų nuotaika, padidėti jautrumas. – Tai yra šalutinis gydymosi poveikis, tačiau sumažėja jam pasibaigus. Dar svarbu žinoti, kad sergantis žmogus tampa egocentriškas, todėl jautriau reaguoja į viską – griežtesnį arba mielesnį žodį, gerą filmą, vadinamąsias "gyvenimo neteisybes" ir pan. Toks jautrumas irgi gali varginti."

Išgirdus onkologinės ligos diagnozę, tenka išgedėti iliuzijų praradimą. Kai realybė galų gale suvokiama, beveik visi pacientai išgyvena vieno ar kito lygio depresiją.

Susirgus depresija žmogaus emocinė būklė pradeda daryti tiesioginę neigiamą įtaką jo fizinei sveikatai ir trukdyti gyti. Pacientas, kankinamas negatyvių minčių, gali atsisakyti profesionalios pagalbos. Kartais toks sprendimas tampa vienu iš savižudybės būdų. Tokiu atveju psichologo konsultacija yra būtina.

Pasitaiko atvejų, kai gydymo atsisakoma dėl kitų priežasčių. "Tuomet giliau pažvelgę atrandame, kad tai kyla iš desperatiško troškimo rasti patikimą pagalbos būdą, kuris garantuotų šimtaprocentinį pasveikimą. Tad kartais sergantysis ieško įvairių alternatyvių išeičių, nori išbandyti nepatikrintus gydymo būdus, išradinėja savus. Svarbu suprasti, kad jokie magiški būdai ligos nepanaikins. Vėžys – tai viena iš dešimčių lėtinių ligų ir galbūt ne vienas tūkstantis žmonių su liga, negalia, panašia į jūsų, gyvena visą gyvenimą. Tačiau tuo pat metu nereikėtų nieko sau drausti. Patinka lankytis pas žiniuonius – eikite, tik tegu apie tai žino jus gydantis gydytojas", – teigia psichologė.

Viską ištverti kartu

Kad ir kokią svarbią vietą psichologas užimtų paciento gyvenime, šeima visuomet būna arčiausiai ligonio. Tačiau artimieji ne visada suvokia, ką ligos akivaizdoje išgyvena jiems brangus žmogus.

"Yra atvejų, kai apie pasveikimą kalbėti neįmanoma – žmogus su liga gyvens visą likusį laiką. Tada jis gali išgyventi stiprius beprasmiškumo ir beviltiškumo jausmus. Ligos akivaizdoje žmogus norom nenorom peržvelgia savo gyvenimą – keliauja iš praeities į ateitį, norėdamas įvertinti dabartinę situaciją. Tai daro palygindamas ją su tuo, ką patyrė anksčiau, ir tuo, ko tikėjosi, norėjo, kad būtų ateityje. Tokios peržvalgos dažnai atneša sielvartą, pyktį, nusivylimą dėl to, kas buvo prarasta dėl ligos. Tai yra normalios reakcijos, išgyvenant sukrečiančius gyvenimo įvykius. Taigi, labai svarbu atliepti susirgusio žmogaus poreikį prasmingai nugyventi likusį gyvenimą, esant ligos sukeltiems apribojimams, laikinumui bei mirties grėsmei, būnant nuolatinėje transformacijoje – pereinant iš vieno etapo į kitą. Dažnai šiems žmonėms "posūkio tašku" tampa atidus ir atjautos sau kupinas žvilgsnis į savo esamą gyvenimą, savo kūną", – aiškina R.Grumulaitienė.

Gydytojos teigimu, svarbiausias dalykas, kurį sergančiajam gali pasiūlyti šeima, artimieji, draugai – tai pasiryžimas viską kartu su juo ištverti. Psichologė pataria: norėdami padėti, pirmiausia būkite šalia, leiskite sergančiajam kalbėti, pasidalyti ne tik džiaugsmais, bet ir baimėmis. "Išklausymas dažnai tampa vertingiausia ir prasmingiausia pagalba iš jūsų pusės: žinojimas, kad kažkas yra šalia, kad galima su kažkuo pasitarti, yra labai naudingas ir prasmingas. Būkite atidūs sergančiojo poreikiams ne tik tol, kol vyksta gydymas, bet ir kai jis baigiasi. Būtent tada, kai jau atrodo, jog galima atsikvėpti, dažnai sergantysis pamato situacijos rimtumą", – pasak R.Grumulaitienės, tuo metu jam gali prireikti palaikymo, paramos – supratimo, išklausymo, padrąsinimo.

Psichologė pabrėžia: norint rūpintis sergančiuoju, reikia rūpintis ir savimi. Todėl prieš priimant sprendimą rūpintis sergančiu artimuoju, svarbu savęs pasiklausti, ar esu tam pasiruošęs, ar galiu išbūti pats su savo mirties baime ar su grėsmingos ligos baime. "Jei nesate pasiruošęs, jūsų buvimas šalia sergančiojo blokuos atvirą pokalbį apie jo išgyvenimus, patirtį. Vis dėlto, jei mūsų pačių mirties ar ligos baimė stipri, o mes vis tiek jaučiame norą rūpintis susirgusiuoju, protinga būtų kreiptis asmeninės psichoterapijos", – pataria su onkologiniais ligoniais dirbanti R.Grumulaitienė.

Pasak jos, svarbu, kad pasiryžęs padėti žmogus tikėtų, kad išgelbės artimąjį, padės jam likusį gyvenimą nugyventi kokybiškiau ir laimingiau.

Statistika negailestinga: 35–40 proc. sergančiųjų vėžiu kenčia nuo depresijos, stipraus nerimo, kas penktas patiria potrauminio streso sutrikimą. "Tai sunki našta ir mes turime gerbti sergantį žmogų bei jo artimuosius, nes ligos patirtis paliečia ir juos. Tie žmonės teikia daug drąsos, prisiimdami atsakomybę už savo gyvenimą, duodami sau laisvės daryti tai, ką nori, būti laimingi ir gyventi gyvenimą tokį, kokio nori", – aiškina psichologė.

Kaip pasakyti vaikams?

Kai vėžiu suserga vaikai, apie tai greitai sužino visa šeima. Kitaip yra, kai liga užklumpa suaugusiuosius. Tėvams dažnai būna sunku apie šią ligą kalbėtis su vaikais. Kai kurie tėvai pasirenka šį faktą slėpti nuo savo atžalų, tarsi bandydami juos nuo to apsaugoti. Tačiau vaikai labai greitai pajaučia pokyčius, kad kažkas šeimoje įvyko: vieno iš tėvų ilgai nebūna namuose, vyrauja slogi emocinė atmosfera, jie nugirsta pačius tėvus ar artimuosius, kalbančius apie ligą ir gydymą. Vaikų apie tėčio ar mamos sveikatą gali pasiteirauti pažįstami asmenys ar kaimynai, taip pat jie gali sulaukti klausimų iš kitų vaikų kieme ar mokykloje. Pasak R.Grumulaitienės, sprendimas būti atviram ir nuoširdžiai kalbėti su vaiku apie tai, kas vyksta, gali padėti sumažinti jo baimę, nesaugumą, kaltės, atstūmimo ir bejėgiškumo jausmus, kuriuos labai dažnai išgyvena sergančiųjų vaikai.

Kai tėvai slepia žinią apie savo ligą, vaikas pasijunta atskirtas nuo svarbių dalykų, kurie vyksta jo šeimoje. "Tokiu atveju jis nusprendžia, kad taip pat negali dalytis savo baimėmis ir užplūdusiais įvairiausiais jausmais, arba dar blogiau – ima įsivaizduoti, kad situacija yra tokia tragiška, kad jos net negalima aptarti su tėvais. Pats blogiausias variantas vaikui sužinoti apie ligą yra netyčia ar slapta išgirsti. Deja, tai dažniausiai yra neišvengiama, jei tėvai su vaiku nepasikalba atvirai, – psichologės žodžiais, vaikams taip pat reikia informacijos apie ligos ir gydymosi eigą. – Nežinomybė sergant yra pats sunkiausias dalykas ne tik sergančiajam, bet ir visiems šeimos nariams. Vaikui bet kuriuo atveju svarbu pasakyti, kokia yra reali situacija, kartu palaikant geriausios galimos išeities viltį. Taip pat vaiko baimę dėl nežinomybės sumažinsite, jei leisite jam žinoti, kada sergantysis važiuos į ligoninę, kiek ilgai truks gydymas ir t.t."

Suartina arba atitolina

Susirgus vėžiu, pokyčiai artimoje aplinkoje neišvengiami. R.Grumulaitienės teigimu, labiausiai jie paliečia šeimos ar poros gyvenimą. Ligos situacijoje egzistuoja dvi galimybės: liga arba labai sustiprina šeimą bei santykius joje, arba atitolina. "Sergantysis ir jo šeima apsunksta nuo netikėtai pasikeitusio gyvenimo: ligoniui gali nepatikti tai, kad jis tapo priklausomas, "saugomas" nuo šeimos rūpesčių. Nemažai klausimų yra sprendžiama be jo, stengiantis apsaugoti nuo papildomo streso ir išgyvenimų. Tokiu būdu jis jaučia, kad praranda savo visavertį statusą šeimoje, todėl dar labiau sustiprėja bejėgiškumo, kaltės ir pykčio jausmai. Dar viena opi problema – poros tarpusavio santykių pokyčiai, kuriuos sukelia ne tik ligos gydymas, nuovargis dėl slaugos, bet ir pakitęs savo partnerio suvokimas: iš buvusio seksualinio (erotinio) į sergančiojo vėžiu. Skirtingi ligos elementai (gydymo būdas, gydymosi etapas ir kt.) mažina pacientų seksualinio funkcionavimo lygį, paveikia seksualinę savivoką, gebėjimą palaikyti intymumą ir sveiką seksualinį gyvenimą.

"Daugybė pacientų pripažįsta, jog baisiausia sergant – vienatvė. Ji esti dviguba: pirmiausia, sergantis žmogus atsiskiria nuo kitų, nes nenori įtraukti jų į savo neviltį, skausmus ir išgyvenimus. Antra, jo vengia kiti, nes nežino, kaip kalbėtis, bendrauti su sergančiuoju arba nenori turėti nieko bendro su skaudžiais išgyvenimais, kančia ir mirtimi", – pasakoja psichologė.

Daugybė pacientų pripažįsta, jog baisiausia sergant – vienatvė.

Pats galiu sau padėti

Dalis sveikimo proceso yra ligonio rankose, todėl kiekvienas turėtų savęs paklausti: kaip pats galiu padėti sau išgyventi šį sudėtingą laikotarpį? R.Grumulaitienės teigimu, paprastai psichologiškai saugiau jaučiamės, kai žinome, su kuo teks susidurti, ir galime tam pasiruošti. Susirgus, geras sprendimas yra įvertinti, kokie gali būti pokyčiai dėl ligos ir gydymo bei kaip prie jų prisitaikyti. "Duokite sau laiko susigyventi su pokyčiais. Galima tikėtis, kad ligos pradžioje norėsite būti izoliuoti nuo visų. Tai vyksta labai natūraliai, kadangi kyla noras patiems susidėlioti savo jausmus, juos suvokti. Ilgainiui, pripratus prie gydymo, su liga susijusių gyvenimo pokyčių, tampa truputį lengviau ir vėl norisi bendrauti, grįžti į įprastą gyvenimo ritmą.

Yra duomenų, rodančių, kad profesinėje srityje pripažinimą turintys sergantys žmonės sveiksta geriau, trumpiau užsibūna ligoninėse, anksčiau grįžta į darbą po gydymosi. Taigi, darbingumo ir reikalingumo faktorius yra vienas iš palaikymo šaltinių kovojant su liga. Šiuolaikinės galimybės leidžia daugelį darbų pritaikyti (padedant kompiuteriams, telefonams, internetui) prie gydymosi proceso – tai leidžia dirbti iš namų ar ligoninės. Psichologė pataria: būkite aktyvesni ir išnaudokite galimybes dirbti bei užsiimti kokia nors veikla, nes tai padidina savivertę, leidžia kontroliuoti situaciją, žmogus jaučiasi vertingas ir reikalingas. "Labai svarbu prisiminti, kad dalis nemalonių pokyčių yra laikini – pvz., plaukai pradeda ataugti praėjus maždaug porai mėnesių po gydymo pabaigos. Taip pat svarbu išgyvenamus jausmus ne slopinti, bet pasidalyti su patikimu artimuoju arba pasikalbėti su psichologu apie pokyčius bei kaip prie jų prisitaikyti", – sako pašnekovė.

Pasak R.Grumulaitienės, sergant onkologinėmis ligomis svarbu stengtis priimti naująjį save, sutelkti dėmesį į tai, kuo esu geras, ypatingas, unikalus, vertingas ir ką galiu, o ne į tai, ko negaliu.