Emocinis skausmas nematomas
Psichologė Jevgenija Puriuškienė sako, kad šios tylos priežastis – psichinio skausmo prigimtis.
„Fizinė sveikata yra matoma. Jeigu mums skauda ranką ar atsiranda bėrimas, galime tai parodyti mamai, gydytojui, visiems aplinkiniams. Visi mato ir pripažįsta – taip, tau tikrai blogai. Emocinis skausmas nematomas. Tu jo negali parodyti“, – aiškina ji.
Būtent šis nematomumas, pasak specialistės, sukelia psichologinių sunkiai pripažįstamų problemų. Jei žmogus sako, kad jam neramu, kad jam liūdna ar kad jis nebejaučia jokio džiaugsmo, aplinkiniai ne visada tuo patiki. Kartais net pats žmogus ima abejoti savo jausmų teisėtumu.
„Žmogus bijo, kad juo nepatikės, pasakys: „Ai, tu tingi, susiimk, nieko čia tokio.“ Kartais jis pats pradeda tuo tikėti: „Gal aš tikrai per silpnas, gal man tiesiog trūksta valios“, – sako J. Puriuškienė.
Tačiau psichinė problema, pasak specialistės, ne mažiau reali už fizinę – ji tiesiog nematoma plika akimi. Kai ji ignoruojama, padariniai gali būti kur kas gilesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kai problemos nesprendžiamos
Pasak psichologės, kai žmogus ilgą laiką nekreipia dėmesio į savo vidinę būseną, gyvenimas dažniausiai pasuka vienu iš trijų nelabai malonių kelių.
Pirmasis kelias – tylus gyvenimo kokybės prastėjimas. „Žmogus tiesiog vis blogiau jaučiasi ir vis prasčiau tvarkosi su kasdienybe. Jis prasčiau dirba, santykiai šeimoje prastėja, mažiau laiko skiria vaikams, tampa irzlus. Nukenčia ne tik jo paties, bet ir artimųjų gyvenimo kokybė“, – aiškina specialistė. Iš šalies toks žmogus gali atrodyti sveikas: eina į darbą, atlieka pareigas, šypsosi. Tačiau viduje jis vis labiau tolsta nuo savęs ir nuo gyvenimo džiaugsmo.
Antrasis kelias – psichosomatinės ligos. „Kai psichinės problemos ilgai nesprendžiamos, jas labai dažnai išduoda kūnas. Atsiranda fizinių negalavimų – astma, atopinis dermatitas, lėtinių skausmų. Kūnas tarsi perima funkciją ir parodo tai, ko žmogus nenori ar negeba pripažinti“, – sako J. Puriuškienė. Tokiu atveju žmogus vaikšto nuo gydytojo prie gydytojo, darosi tyrimus, vartoja vaistus, bet pagrindinė problema taip ir lieka nesprendžiama.
Trečiasis kelias – žalingi įpročiai. „Tradicinis būdas Lietuvoje – alkoholis ar kitos priklausomybės. Žmogus išgeria, jam trumpam palengvėja, bet problema niekur nedingsta. Priešingai, ji dar labiau gilėja, o kartu formuojasi ir priklausomybė“, – atvirai kalba psichologė. Tai būdas pabėgti nuo kančios čia ir dabar, tačiau ilgainiui jis sukuria dar daugiau skausmo – tiek pačiam žmogui, tiek jo artimiesiems.
Rūpintis psichikos sveikata, vadinasi, rūpintis savo gyvenimo kokybe, savo santykiais, savo vaikais ir savo ateitimi.
Stigma, gėda ir mitai
Nors pastaraisiais metais apie psichikos sveikatą kalbama vis daugiau, stigma vis dar gaji.
„Gajus požiūris, kad jeigu tu eini pas psichologą, tai kažkas su tavimi negerai, tu nesusitvarkai, esi silpnas ar net psichikos ligonis. Žmonėms būna gėda net patiems sau pripažinti, kad jiems reikia pagalbos“, – sako J. Puriuškienė.
Prie šios baimės prisideda ir klaidingi įsivaizdavimai apie tai, ką iš tikrųjų daro psichologas. Vieni galvoja: kam man eiti, aš ir draugui viską galiu papasakoti. Kiti, atvirkščiai, tikisi stebuklo, kad specialistas per vieną susitikimą priims magišką sprendimą.
„Nei viena, nei kita nėra tiesa, – pabrėžia psichologė. – Psichologas nėra tas, kuris išsprendžia tavo problemą už tave. Jis padeda tau pačiam pamatyti galimybes, kurių tu dėl skausmo ar nuovargio nebepastebi.“
J. Puriuškienė mėgsta vaizdingą palyginimą, kuris padeda suprasti skirtumą tarp draugo ir psichologo.
„Draugas natūraliai nori padėti čia ir dabar: paskolinti pinigų, paskambinti už tave, ką nors sutvarkyti. Tai yra labai žmogiška. Psichologas elgiasi kitaip: jis nesprendžia tavo gyvenimo už tave, o padeda tau pačiam išmokti tvarkytis su savo problemomis. Čia kaip ta pasaka apie žvejį: draugas tau duoda žuvį, o psichologas išmoko žvejoti“, – sako ji.
Iš pradžių žmogui tai net gali kelti pyktį: kodėl psichologas man nepadeda? Kodėl jis man nepasako, ką daryti? Tačiau po kelių ar keliolikos susitikimų žmogus pats randa sprendimą, sugeba atsistoti ant kojų ir jaustis stipresnis.
Kada ieškoti pagalbos
Ne kiekvienas liūdesys rodo, kad būtina skubėti pas specialistą. Tačiau, specialistės teigimu, yra du aiškūs kriterijai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
„Reikia vertinti du dalykus: laiką ir stiprumą. Jei liūdesys ar nerimas trunka ilgiau nei dvi savaites ir trukdo gyventi – dirbti, išeiti iš namų, bendrauti – tai signalas kreiptis pagalbos, – aiškina psichologė. – Čia panašiai kaip su kosuliu: jei jis per stiprus arba per ilgai nepraeina, eini pas gydytoją. Taip pat ir su emocijomis.“
Ypač rimtas ženklas – mintys apie savižudybę. „Tokiu atveju svarbiausia kreiptis į ką nors: psichiatrą, šeimos gydytoją, į priimamąjį. Geriau eiti bet kur, nei likti vienam su tomis mintimis“, – pabrėžia J. Puriuškienė.
Dar viena dažna baimė – kas bus, jei nueisiu ne pas tą specialistą, jei jis manęs nesupras, neišgirs? Psichologė neslepia: taip, tai gali nutikti ir tai normalu.
„Labai svarbu pasitikėti savo intuicija. Pažiūrėkite į psichologo nuotrauką, aprašymą, atsiliepimus. Jei jau iš anksto jaučiate, kad šitas žmogus jums netinka, greičiausiai taip ir bus“, – pataria ji.
Svarbi vidinė pusiausvyra
J. Puriuškienė rekomenduoja atkreipti dėmesį į profesionalumą: ar psichologas priklauso profesinei asociacijai, ar laikosi profesinės etikos kodekso. Tai tarsi saugiklis klientui. Tačiau svarbiausias rodiklis – savijauta po pirmo susitikimo.
„Jeigu išeinate su bent šiokiu tokiu palengvėjimu ir viltimi, kad kas nors gali pasikeisti – tai labai geras ženklas. Jei ne – verta ieškoti kito specialisto“, – sako J. Puriuškienė.
Psichologė primena paprastą, bet labai svarbią tiesą: rūpintis savo vidine būsena nėra prabanga ir nėra silpnumo ženklas.
„Rūpintis psichikos sveikata, vadinasi, rūpintis savo gyvenimo kokybe, savo santykiais, vaikais ir savo ateitimi. To reikia, kad galėtum gyventi prasmingą gyvenimą ir jaustis gerai, – sako ji. – Jeigu kas nors mumyse sutrinka, turime teisę tai taisyti. Kaip lūžusi ranka nėra gėda, taip ir sulūžusi vidinė pusiausvyra nėra gėda. Blogai yra gyventi nuolatiniame skausme ir galvoti, kad taip ir turi būti.“
(be temos)