Anot jos, depresija – tai rimtas psichikos sutrikimas. Todėl, jei jūsų pačių ar artimųjų elgesys rodo depresijos požymius, nebijokite kreiptis į specialistus.

Neseniai mokslininkės atliktas tyrimas atskleidė, kad bent jau Vilniuje profesionalus depresijos gydymas yra veiksmingas – pusantro mėnesio intensyvus kursas duoda ilgalaikių vaisių.

Apie tai, kas yra depresija, ir kaip su ja kovoti, dr. R. Viliūnienę kalbino žurnalistas Simonas Bendžius.

Jūs savo moksliniame darbe pastebite, kad depresija yra viena iš dažniausių psichikos ligų, o sergantiems ja dažnai pasireiškia ir nerimo sutrikimai. Mes pažįstame daug žmonių, kurie sako „kaip man nesiseka, man depresija, aš labai blogai jaučiuosi“ ir pan. Tačiau kas yra tikroji, rimtoji  depresija, o kur tik nuotaikos nebuvimas?

Ar žmogui depresija, kaip psichikos sutrikimas, ar jis tik neturi nuotaikos, tiksliausiai gali pasakyti gydytojas. Tačiau keletą dienų besitęsianti slogi nuotaika tikrai dar nėra depresija. Depresijai būdinga daugiau simptomų: žmogus neturi nuotaikos, skundžiasi,  kad niekam nėra jėgų, negali nieko daryti. Ypač tai pastebi intelektinį darbą dirbantys žmonės, nes, apėmus depresijai, krinta darbingumas, susilpnėja koncentracija, dėmesys. Taip pat depresijai būdingas sumažėjęs savęs vertinimas: žmogus ima kalbėti, kad nieko nesugeba, jam nieko neišeina, pradeda abejoti savo jėgomis ir darbe, ir bendraudamas su aplinkiniais. Psichiatrai visada klausia apie apetitą – ar jis padidėjęs, ar gerokai sumažėjęs, nes tai dažnas depresijos palydovas. Sergant depresija, sutrinka ir miegas, padidėja nerimas. Nerimas dažnai būna atskiras psichikos sutrikimas, bet jį žmogus gali justi ir kaip depresijos simptomą. Taigi depresijos simptomų gali būti įvairiausių ir geriausiai juos įvertins specialistas. Dar vienas svarbus dalykas yra depresijos trukmė. Mes jau galėtume diagnozuoti klinikinę depresiją, kai žmogus blogai jaučiasi bent apie dvi savaites. Bloga nuotaika vieną dvi dienas – tikrai ne depresija.

Depresija dažniau serga žmonės, dirbantys intelektinį ar fizinį darbą? Ar darbas tam turi reikšmės?

Nemačiau (nors nesakau, kad nėra) duomenų, skirstančių depresiškumą pagal darbo pobūdį, tačiau moterys kažkodėl depresija serga dvigubai dažniau. Tokių duomenų yra, ir Lietuvos duomenys tai patvirtina. Klinikinė depresija gali būti įvairaus sunkumo. Be abejo, jei žmogus pastebi būklę prieš depresiją, jis gali imtis priemonių: sportuoti, susidaryti dienos ritmą, bendrauti, neįklimpti į niūrius apmąstymus. Tačiau depresija, kaip psichikos sutrikimas, reikalauja gydymo.

Jūs esate psichoterapeutė ir savo moksliniame darbe siekėte išsiaiškinti, kaip psichoterapinis gydymas ir jo priemonės padeda žmonėms, turintiems neurotinių sutrikimų. Kaip šis tyrimas vyko?

Aš tyrinėjau žmones, kurie sirgo depresija ir kentėjo dėl nerimo sutrikimų. Tai buvo dvi grupės žmonių, kurie gydėsi Psichikos sveikatos centro Psichoterapijos dienos stacionare. Didžioji dalis pacientų gydėsi ir psichoterapiškai, ir vartojo vaistus – tai buvo kombinuotas gydymas. Dalis pacientų buvo gydomi tik psichoterapiškai. Savo darbe siekiau ištirti, kaip struktūruotas, šešių savaičių trukmės gydymas veikia pacientus, kenčiančius nuo afektinių ir neurotinių sutrikimų. Tyrimas vyko trimis etapais. Anketavau pacientus, kai jie tik pradėdavo gydytis, antrą kartą tyriau praėjus šešioms savaitėms, paskutinėmis gydymo dienomis, ir trečią kartą – praėjus pusmečiui po gydymosi dienos stacionare.

Naudojau keturis klausimynus. Pirmas klausimynas buvo apie simptomus, nes psichiatrai nori pažiūrėti, kokie yra simptomai, kaip stipriai jie išreikšti ir kaip kinta. Kitas klausimynas padėjo įvertinti pacientų motyvaciją gydytis psichoterapija: kuo didesnė motyvacija – tuo geresnių rezultatų pacientas pasiekia. Trečias klausimynas  buvo skirtas nustatyti pacientų psichologinį distresą, t. y. subjektyvią jų būseną, taip pat jis vertino psichoterapinio gydymo efektyvumą. Paskutinis klausimynas vertino suaugusiųjų psichologinį atsparumą. Tai  labai svarbi savybė, nes psichologinis atsparumas yra pozityvios psichinės sveikatos pamatas.

Ši koncepcija sąlyginai nauja. 1970 m. pradėta kalbėti apie vaikus, kurie sunkiomis sąlygomis funkcionuoja daug geriau, nei galima tikėtis. Tuomet buvo pradėta tirti, nuo ko tai priklauso, kodėl vaikai taip gerai funkcionuoja, nors, regis, neturėtų. Šiame amžiuje jau imta kalbėti ir apie suaugusiųjų psichologinį atsparumą. Atsirado tyrinėtojų ir sukurta instrumentų, kuriais buvo galima šį atsparumą įvertinti. Psichologinis atsparumas atspindi žmogaus  gebėjimus išlaikyti santykinai stabilų psichinį funkcionavimą nepalankiomis sąlygomis, esant ilgalaikiam stresui. Kitas aspektas – žmogaus gebėjimas atsigauti po įvairių traumų ir ilgalaikių stresų. Aš norėjau sužinoti ne tik tai, ar simptomai struktūruoto gydymo metu mažėja (tai patvirtina ir klinikinė patirtis), bet ir kas dar vyksta, ar psichinis atsparumas yra veikiamas gydymo psichoterapijos dienos stacionare metu.

Ką parodė tyrimo rezultatai? Kas nustebino ar nuvylė?

Mane pradžiugino, kad tyrimas parodė, jog gydymas psichoterapijos dienos stacionare iš tiesų efektyvus. Tai reiškia, kad simptomai ir psichologinis distresas statistiškai reikšmingai mažėjo, o psichologinis atsparumas statistiškai reikšmingai didėjo. Taigi žmogaus psichinė psichologinė būsena gerėjo ir jo atsparumas didėjo.

Vadinasi, specialistai dirba gerai?

Taip, dirbama gerai, galima sakyti, komanda atlyginimus gauna ne veltui – įrodyta, kad gydymas psichoterapijos dienos stacionare yra efektyvus. Tyrimas parodė ir dar vieną svarbų dalyką: gydymas psichoterapijos dienos stacionare efektyvus ne tik tas šešias savaites – jo veiksmingumas tęsiasi ir praėjus šešiems mėnesiams nuo gydymo pabaigos. Iš rezultatų matyti, kad pacientų būsena ir toliau gerėjo: per tuos šešis mėnesius simptomai ir psichologinis distresas toliau mažėjo, psichologinis atsparumas augo. Tai, viena vertus,  patvirtino ir užsienio autorių gaunamus rezultatus, kita vertus, mane pradžiugino, kad psichologinis atsparumas gydant didėja statistiškai reikšmingai – efekto dydis yra artimas vidutiniam. Toks rezultatas tikrai geras, nes gydymas trunka tik šešias savaites. Sakau „tik“, nes psichoterapiniam gydymui šešios savaitės trumpas laikas.

Kiek ilgiausiai toks gydymas gali užtrukti?

Ilgalaikis psichoterapinis gydymas šiuo metu Lietuvoje galimas tik privačiose struktūrose, nes psichikos sveikatos centrai gali suteikti tik trumpalaikį gydymą. Kad įvyktų asmenybės pokyčių, išnyktų simptomai ar bent būtų galimybė išsiaiškinti jų priežastis, reikia ne savaičių ir dažnai net ne mėnesių. Žinoma, tai nėra viso gyvenimo darbas – psichoterapija yra gydymosi, o ne gyvenimo būdas, vis dėlto tam reikia daug laiko.

Sutinkame, kad depresija sergantiems žmonėms būtinai reikia gydytojų. Daugelis pažįstame žmonių, linkusių ar jau sergančių depresija, ir dažnai matome, kaip jie akyse miršta, nenori kreiptis pagalbos. Mes bandome su jais kalbėtis, tačiau jie užsisklendžia, nenori nieko keisti, todėl dažnai apima bejėgiškumo jausmas  matant juos, bet negalint nieko padaryti. Ar gali ligonio draugai artimieji padaryti ką nors, kad jam būtų geriau?

Į šį klausimą atsakyti nelengva. Padaryti ką nors, kad žmogui pagerėtų, jis pasveiktų, išsikapstytų iš tos būsenos, nepavyks, nes depresiją, kaip psichikos sutrikimą, reikia gydyti. Artimųjų pagalba būtų labai didelė, jeigu jie padėtų motyvuoti tą žmogų, įkalbėtų kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Kartais vis dar būna, kad artimieji, draugai sako „susiimk, nepasiduok, turėk valios, neištižk“. Tai vienos iš netinkamiausių frazių, kurias gali pasakyti šalia esantys žmonės, nes depresija nėra ištižimas, valios neturėjimas, tingėjimas.

Depresija yra psichikos sutrikimas – liga, kurią reikia gydyti. Ar bus gydoma medikamentais, ar psichoterapija, tai to žmogaus ir specialisto bendras susitarimas, o  šalia esantys žmonės turėtų nekaltinti, nesmerkti, paklausti, kuo gali padėti. Reikia nepamiršti, kad sergant depresija, ypač sunkia depresija, didėja rizika, jog žmogus gali turėti minčių apie savižudybę ir gali pabandyti nutraukti gyvybę. Didžiulė artimųjų pagalba būtų prašnekinti tą žmogų, kad jis galėtų išpasakoti, kas jį slegia, ir, įvertinus riziką dėl savižudybės, dar labiau motyvuoti kreiptis pagalbos. Palengvinti būseną pokalbiais, pasivaikščiojimais ir pan. galima, bet pasveikti už žmogų, deja, niekaip.