Tarp baimės ir fobijos – plona linija

Milijonai žmonių visame pasaulyje turi kokių nors baimių. Kai kada jos perauga į fobijas. Ir niekada nesakykite, kad tai išsigalvojimas. Fobijos laikomos viena iš nerimo sutrikimo rūšių ir gali gerokai apsunkinti gyvenimą.

Mokslininkai nesutaria, kam dėl to tenka daugiau kaltės – mūsų patirčiai, auklėjimui ar genetikai? Naujausi tyrimai patvirtina, kad nemaža dalis fobijų yra įgimtos, o ne įgytos. Gera žinia, kad tiek vienas, tiek kitas įmanoma įveikti.

Jei bijo tėvai, bijos ir vaikai?

Esate tikras, kad nieko nebijote? Gerai pagalvokite, nes įvairiausių fobijų suskaičiuojama daugiau nei 700, o nuo jų kenčia kas dešimtas pasaulio gyventojas. Labiausiai paplitusios yra aukščio ir tam tikrų gyvūnų rūšių (pelių, vorų, gyvačių) fobijos. Kitos dvi dažniausiai pasitaikančios fobijų grupės – kraujo, sužeidimų, injekcijų, gydymo įstaigų bei situacijų – pavyzdžiui, baimė skristi lėktuvu, važiuoti liftu, uždarų arba atvirų erdvių baimė ir pan.

Iki šiol buvo linkstama manyti, kad fobijos įgyjamos po tam tikrų įvykių, situacijų. Tačiau peržiūrėjus dešimtis mokslinių studijų, susijusių su šia problema, nustatyta, kad genetinių veiksnių įtaka taip pat yra reikšminga. Ypač kalbant apie su gyvūnais ir medicina susijusias fobijas.

Dažniausiai fobijos pirmą kartą pasireiškia vaikystėje arba paauglystėje, neįprasta, jei apie jas sužinome vėliau nei trisdešimties.

Vašingtono universiteto klinikinis psichologas Cameronas Randallas su grupe kolegų tyrinėjo odontologų baimę ir jos galimas priežastis. Tyrime dalyvavo 1,3 tūkst. nuo jos kenčiančių žmonių ir jų šeimų narių. Jo metu vyko savanorių apklausos, taip pat buvo paimti ir ištirti jų DNR pavyzdžiai.

Paaiškėjo, kad maždaug trečdaliu atvejų dėl odontologų fobijos kalta genetika. Tokia išvada padaryta pirmą kartą. Taip pat nustatyta, kad genetiniai ypatumai lemia apie 34 proc. skausmo baimių. Kitos šios srities fobijos, mokslininkų nuomone, yra susijusios su apklausų dalyvių neigiama patirtimi, dažniausiai skausmu ir nemaloniais pojūčiais gydant dantis.

Šiek tiek anksčiau paskelbtos studijos rodo, kad paveldimumo lygis labai priklauso nuo fobijos rūšies. Vienos jų rezultatai, publikuoti žurnale "Nerimo sutrikimai", skelbia, kad genetinė įtaka fobijoms gali svyruoti nuo 0 iki 71 proc. Su tam tikromis situacijomis susijusios baimės, pavyzdžiui, užstrigti lifte, tikrai nėra įgimtos. O kalbant apie žaizdas, kraują, adatas, iki 71 proc. jų yra paveldimos, įvairių gyvūnų baimės – iki 47 proc.

Įtakos turi ir charakteris

Kanados Jorko universiteto klinikinė psichologė Pillai Riddell atkreipė dėmesį, kad kai kurios vaikų fobijos susiformuoja ne dėl neigiamos patirties ir nemalonių situacijų, bet dėl tam tikro aplinkinių elgesio ar matomo pavyzdžio. Tarkime, skiepų baimė. Paaiškėjo, kad ji dažniau išsivysto vaikams, kurių tėvai labiau dėl to nerimauja. Jei jie pernelyg intensyviai vaikus ramina, sakydami, kad tai nieko baisaus, dažnai kartoja, kad viskas bus gerai, sulaukiama priešingo rezultato.

Pasak tyrėjos, suaugusiųjų nerimas vienu ar kitu klausimu dažnai tampa kibirkštimi, kuri įžiebia vaikų fobijas. Galima sakyti, kad jų išmokstama atžaloms stebint, kaip elgiasi tėvai vienoje ar kitoje situacijoje. Pavyzdžiui, jei mama ar tėtis ruošiantis atlikti skiepų procedūrą bus visiškai ramus, nesureikšmins jos, tikėtina, kad ir vaikai reaguos panašiai. Priešingu atveju, kai suaugusieji ir patys bijo, mažieji nesąmoningai perims jų nuotaikas.

Įtakos tam, ar baimė taps fobija, turi ir charakterio savybės, asmenybės bruožai. Specialistams apklausiant tėvus apie vaikų baimes, išryškėjo įdomi tendencija: toje pačioje šeimoje augantys seserys ar broliai, kurie vidutiniškai dalijasi 50 proc. įgimtos genetinės informacijos, skirtingai reaguoja į gąsdinančius įvykius. Vienas iš jų nukritęs nuo kėdės, ant kurios lipo ir skaudžiai užsigavo, bijos ir daugiau nebelips, o kitas, kad ir kiek kartų būtų kritęs, nieko nepaisydamas toliau tai darys.

Dažnai žmonės visa gyvenimą bijo vandens nuo tada, kai vaikystėje skendo. Arba paniškai bijo šunų dėl to, kad jie juos mažus buvo užpuolę. Tačiau ne visiems tai patyrusiems trumpalaikė baimė išsivysto į fobiją. Kai kuriems šie įvykiai telieka nemaloniu prisiminimu. Kitiems šio traumuojančio fakto pasekmių niekada taip ir nepavyksta atsikratyti. Manoma, kad taip nutinka, kai susideda du rizikos veiksniai – patyrimai ir įgimtas polinkis jautriau reaguoti.

Kentėti neverta, nes pagalba yra ir ji gana efektyvi.

Esama ir taisyklių, ir išimčių

Psichologai aiškina, kad dažniausiai fobijos pirmą kartą pasireiškia vaikystėje arba paauglystėje, neįprasta, jei apie jas sužinome vėliau nei trisdešimties. Vadinamosios išmoktosios fobijos paprastai išsivysto 4–8 metų vaikams. Kaip ir specifinės, susijusios su traumuojančia patirtimi. Socialinės fobijos, kurių yra labai daug – viešojo kalbėjimo, scenos, didelių žmonių susibūrimų, atvirų erdvių – daugeliui pirmą kartą pasireiškia paauglystėje ar nuo 18 iki 30 metų.

Kai kurios vaikystės fobijos trunka trumpiau, galima sakyti, kad dalis jų yra tiesiog išaugamos. Tačiau jei jos atsirado sulaukus dvidešimties ar panašiai, taip lengvai neatsikratysite – tikimybė, kad šis nemalonus reiškinys praeis savaime, labai maža. Greičiausiai pririeiks nemažai pastangų ir specializuotos pagalbos norint ją įveikti ar bent jau sušvelninti. Į fobijas nevertėtų numoti ranka, nes jos padidina tokių psichikos sutrikimų kaip depresija, generalizuotas nerimas, priklausomybių riziką.

Koks mechanizmas veikia? Tam tikros mūsų smegenų zonos išsaugo informaciją apie pavojingus ar grėsmingus įvykius. Vėliau susidūrus su panašia situacija, jos atkuria skausmingus prisiminimus ir kūnas į juos reaguoja taip pat, kaip ir tada, kai jie vyko. Jei žmogus kenčia nuo fobijos, smegenų, kurios valdo baimę ir stresą, dalys nuolatos atgamina gąsdinančias patirtis. Nustatyta, kad būtent migdolinė smegenų dalis suaktyvina baimės hormonus, dėl to jaučiame įtampą ir stresą.

Kenčiantiems nuo fobijų būdinga tai, kad jie supranta, jog tai yra neracionalu, perdėta, tačiau negali kontroliuoti savo reakcijos. Jaučia nuolatinį nerimą, susijusį su fobijos šaltiniu, bet kokia kaina stengiasi vengti susidūrimo, kontakto su juo. Jei nepavyksta, gali ištikti panikos priepuolis. Dažniausi fiziniai fobijos simptomai yra prakaitavimas, karščio bangos, šaltkrėtis, stiprus širdies plakimas, drebulys, krūtinės skausmas ir spaudimas, kūno dilgčiojimas, dusulys, pykinimas, silpnumas.

Kada kovoti, kada susitaikyti?

Vieni, pakliuvę į fobijų nelaisvę, susitaiko ir išmoksta gyventi taip, kad jos kuo mažiau trukdytų. Tarkime, vengia situacijų, kurios juos gąsdina – nekopia į bokštus ir neperka buto dangoraižyje, jei bijo aukščio, vietoje skrydžio lėktuvu renkasi kitas transporto priemones. Žinoma, viskas priklauso nuo situacijos: darbo, kuriame dažnos komandiruotės į kitas šalis, dėl skrydžių fobijos gali tekti atsisakyti. Kas kita, jei tai tik atostogų klausimas.

Jei kankina viešojo kalbėjimo, scenos fobija, save apriboti renkantis profesiją teks žymiai labiau. O štai vorų, kačių ar gyvačių fobija gyventi per daug netrukdo. Dėl atvirų ar uždarų erdvių, aukščio fobijos greičiausiai teks koreguoti gyvenamosios, darbo vietos pasirinkimą, kelionių į darbą maršrutą. Savaime suprantama, tai sukels daug daugiau nepatogumų ir problemų nei tais atvejais, kai panika kyla vien tik pagalvojus apie odontologą ar pradėjus žaibuoti.

Ypač vargsta kenčiantys nuo socialinių fobijų, kurių dažnai pasitaiko ne po vieną.

Ypač vargsta kenčiantys nuo socialinių fobijų, kurių dažnai pasitaiko ne po vieną. Socialine fobija vadinamas sutrikimas, kai žmogus bijo įvairių su bendravimu susijusių situacijų. Jam nerimo priepuolį gali sukelti bet koks kontaktas su nepažįstamais asmenimis, net prasilenkimas siaurame koridoriuje. Šiuo atveju kalbama ne tik apie tai, kad jis nelips ant scenos ir nerengs prezentacijos, bet netgi neis į renginius, koncertus, kavines, kad išvengtų nemalonių potyrių. Socialinės fobijos, pasak specialistų, dažnai yra išmokstamos, perimamos iš artimųjų.

Kentėti neverta, nes pagalba yra ir ji gana efektyvi. Geriausiai padeda specifinė psichoterapijos forma – ekspozicinė terapija, kai saugioje aplinkoje imituojamos su fobija susijusios situacijos, taip pat kognityvinė elgesio terapija, įvairios relaksacinės technikos, negatyvių minčių keitimas ir pan. Teigiama, kad beveik 90 proc. žmonių po jų pasijaučia geriau: nors fobijos neišnyksta, su jomis tvarkytis tampa žymiai lengviau, jos ne taip apsunkina kasdienybę.


Keistos fobijos

Nomofobija – baimė likti be mobiliojo telefono ar kompiuterio.

Tripofobija – skylučių ar jų vaizdų baimė.

Antrofobija – gėlių baimė.

Aritmofobija – skaičių baimė.

Chronometrofobija – laikrodžių baimė.

Nepofobija – debesų baimė.

Emetofobija – vėmimo baimė.

Ksantofobija – geltonos spalvos baimė.

Ankraofobija – vėjo baimė.

Agmenofobija – baimė, kad gretima eilė judės greičiau nei ta, kurioje stovite.

Hipopotomontrosesquipedaliofobia – ilgų žodžių baimė.

Ritifobija – raukšlių baimė.

Autofobija – patologinė baimė likti vieniems.

Keistos fobijos, kol kas neturinčios pavadinimų: baimė užaugti (tapti suaugusiam), laikraščių baimė, baimė gerti ir valgyti.

Ką fobijos gali papasakoti apie jūsų asmenybę?

Jei bijote klounų, vertinate sąžiningumą.

Tie, kurie bijo kraujo, yra ramūs ir susikaupę.

Jeigu bijote gyvačių, jums rūpi kiti žmonės.

Vorų baimė rodo, kad turite lyderio savybių.

Viešojo kalbėjimo fobija dažniausiai kamuoja perfekcionistus.

Bijote tamsos? Tai reiškia, kad esate kūrybingas.

Tie, kurie bijo bakterijų, yra smulkmeniški.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Apie fobijas

Apie fobijas portretas
"- Bijau dviejų dalykų - tamsos ir odontologų". "- Na, odontologų baimė yra suprantama, bet kodėl bijai tamsos?" "- Nes negaliu žinoti, kiek tamsoje slepiasi odontologų!" :)
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių