Dažnai vaikomės to, ko siekti mums nurodė kiti, o ko patys norime – nė nežinome, pastebi VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius. Jo nuomone, taip yra, nes žmonės per mažai būna patys su savimi: „Tai nelengva, mes dažnai savęs nemėgstame. [...] Mums patrauklūs tik mūsų susikurti įvaizdžiai.“
Pašnekovo teigimu, kitiems irgi nėra gera šalia tokio visiškai susijaukusio žmogaus. „Kitiems pateikiu tik kažkokią spalvingą kaukę, kurią padarė visuomenė, informacinis triukšmas, reklaminė prievarta ir dalykai, kuriuos nuo mažens girdėjau, kurie man buvo kalami. Autentiškas žmogus taip ir nepasirodo. [...] Tiesą sakant, net autentiškų, tikrų minčių sugalvoti patys nesugebame“, – sako teologas ir priduria, kad to įrodymas – ir atostogos, kai neretas jų pradžioje nežinome, ko griebtis.
– Neseniai pasaulyje buvo minima Tarptautinė savižudybių prevencijos diena. Kas, Jūsų nuomone, šių dienų žmogų stumia į savinaiką?
– Apie savižudybes nelabai daug išmanau. Mano supratimu, priežasčių – labai nemažai. Pirmiausia tai tokios labai paprastos priežastys, kaip liga, alkoholio vartojimas, nes ne paslaptis, kad nemažai išeinančių iš šio pasaulio savo noru padaro tai intoksikuoti. Be abejo, labai realios ir socialinės priežastys – socialinis nepritapimas, socialinės krizės. Čia galima įžvelgti labai daug veiksnių: ir aplinkinių nejautrumas, ir paties savižudžio asmenybės branda, ir negebėjimas situacijos spręsti mažiau destruktyviais būdais.
Man įdomiausios giluminės savižudybės priežastys, manau, kad galime daug kalbėti apie gyvenimo prasmės klausimą apkritai, nes iš šio pasaulio išeinama, kai nebematoma prasmės jame būti, kokiu būdu tęsti gyvenimą, kaip prasmingą, gražų. Žymus XX a. mąstytojas, publicistas Keithas Chestertonas pastebėjo, kad yra du išėjimo iš šio pasaulio savo noru stiliai. Vienu mes žavimės ir aukštiname, o kitu baisimės ir stengiamės, kad jo nebūtų. Pirmas – herojaus arba kankinio mirtis, antras – savižudžio mirtis. K. Chestertonas sakė, kad pirmu atveju gyvybė atiduodama pabrėžiant, jog gyvenime yra kažkas tokio ir tiek vertingo, kad net mano gyvybė, palyginti su tuo, yra mažesnės vertės. Taigi gyvybė gali būti atiduodama už kažkokias vertybes, už taurius įsitikinimus, už Tėvynę, dėl tikėjimo, dėl meilės. O savižudis tartum sako, kad gyvenime tiek viskas neprasminga, kad nėra nė menkiausio dalyko, kuris galėtų mane čia sulaikyti.
Į galvą ateina Viktoro Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“. V. Franklis – žydas psichoterapeutas, per Antrąjį pasaulinį karą patekęs į koncentracijos stovyklą. Ten jam, kaip psichoterapeutui, kilo noras suprasti, kodėl kai kurie žmonės koncentracijos stovykloje nuspręsdavo, kad kovoti dėl išlikimo daugiau neverta, ramiai užgesdavo, o kiti kabinosi į gyvenimą ir ištvėrė visus koncentracijos stovyklos siaubus. V. Franklio išvada ta, kad gyventi padėdavo prasmė. Jei žmogus rasdavo bent kažką, dėl ko verta tęsti, arba prasmę tiesiog susikurdavo, tuomet jis ištverdavo net didžiausius sunkumus ir išmėginimus.
Po tokių išvadų V. Franklis ėmėsi vadinamosios logoterapijos – prasmės terapijos, arba terapijos prasme. Jo atsakymas į daugybę mūsų problemų ir klausimų buvo „rask prasmę, ieškok, kas tau gyvenime yra prasminga“. Tai gali būti ir maži, ir dideli dalykai, bet, kartą radęs, galėsi tęsti toliau. Taigi, manau, savižudybės prevencija pirmiausia ir yra ieškojimas, kaip prasmė gali tapti mūsų gyvenimo pamatu. Taip pat svarbi disciplina – galbūt apie ją reikėtų galvoti nuo mažens ar jaunystės suvokiant, kad gyvenime gali būti smūgių. Tai sveikas gebėjimas nesusikoncentruoti vien į savo situaciją, savo skausmą, bet gebėti pažvelgti į padėtį iš toliau, plačiau. Gal tada ir tas skausmas bus ne taip sunkiai išgyvenamas, suduos ne tokį didelį smūgį.
– Kokiu būdu prasmės ieškoti? Juk daug kam to padaryti nepavyksta, nors šis klausimas žmoniją jaudina jau tūkstančius metų. Nuo ko pradėti, kad paieškos būtų sėkmingesnės?
– Manau, kad rasti prasmę labai lengva, sunku rasti ilgai tveriančią prasmę. Tokia nedidelė prasmė gali būti net kita serialo serija – būtų gaila nusižudyti jos nepamačius. Arba naujas kompiuterinis žaidimas, noras paragauti naujo gėrimo ar išvysti kažkokią šalį. Galbūt todėl jauni žmonės mažiau žudosi dėl prasmės stokos. Bet visa tai, ką paminėjau, praeina – aplankiau daugybę šalių, ir toliau bastytis po pasaulį nebėra prasmės. Žmogui reikia rasti kažką naujo, todėl jis metasi kitur. Jei mes nesvarstome, kiek ta prasmė yra tverianti, mes ją esame įgudę pakeisti kita trumpalaike prasme: norą pasinerti į spalvotus judančius vaizdus pakeisime noru paragauti naujų patiekalų, tada – pamatyti daugiau šalių, pagaliau – rasti naują gyvenimo partnerį. Bet galiausiai, kad ir sulaukęs 50 metų, vėl lieki su savimi ir supratimu, kad vis dėlto viskas praeina, viskas baigiasi.
Šiaip jau tradicinėje visuomenėje prasmė natūraliai atsiranda gimus vaikui. Bet mes Europoje išgyvename demografinę krizę, vis mažiau žmonių patiria senelio ir močiutės džiaugsmą susidurti su anūkais, visiškai kitomis akimis pažvelgti į naują gyvybę, perteikti jiems savo išmintį. Todėl pagyvenę žmonės labai dažnai atranda religiją. Lenkų sociologai tarybiniais laikais atliko tyrimus ir pastebėjo, kad labai nedaug jaunų žmonių eina į bažnyčią. Todėl viena išvadų buvo, kad po 20 metų religija Europoje apskritai turi išnykti. Visai neseniai vėl buvo atliktas tyrimas ir vėl pastebėta, kad jaunų žmonių bažnyčioje mažiau nei pagyvenusių. Tačiau šįkart daryti tokios išvados niekas neišdrįso. Palyginus tuos du tyrimus, tampa akivaizdu, kad žmonės dvasines vertybes ir religiją dažnai atranda patyrę smūgių ir krizių, kilus klausimams, kas yra galutinis ir nesugriaunamas gyvenimo pagrindas. Tada žmogus atranda tai, ko iki tol nežinojo. [...]
Klausimai apie prasmę yra svarbūs. Turime jaunajai kartai suformuoti požiūrį, kad gyvenime yra didesnių dalykų nei malonumas, karjera, daiktai. Šiandien mes tam neskiriame pakankamai dėmesio. Kartais palyginu literatūrą arba kažkokią informaciją jaunimui ir matau esminių skirtumų. 1930 m. pati populiariausia jaunų žmonių knyga buvo „Maršas jaunystei“. Pirmame jos puslapyje buvo moto: „Jaunystė skirta karžygio dvasiai ir valiai ugdyti, o ne pasimėgavimams ir malonumams.“ Tokio moto žurnale „Panelė“ mes nerasime. Nebent kažkokie Holivudo filmai kartais užkabina šią stygą – primena apie heroizmą, pasiaukojimą dėl kitų, savęs viršijimą, gebėjimą išlįsti iš savo siauro urvo, savo poreikių ir pabandyti rasti laimę ne imant, bet ir duodant.
Mums tai siaubingas dalykas. Mes bijome save prarasti, mūsų kūnas bijo kančios, bijo mirti, mes bijome pasibaigti, todėl susikuriame iliuziją, kad save teikdamas žmogus save tik iššvaisto. Tada jis mėgina gauti, imti. Bet čia būties paradoksas: imdamas ir žvelgdamas tik į save, save kaip tik ir iššvaistai, tampi vis tuštesnis. Gebėti savo vaikams ir sau patiems pasakyti, kad verta žengti žingsnį į kelionę savęs dovanojimo link, yra iššūkis.
– Kaip į savo poreikius orientuotoje visuomenėje meilė ir atidumas kitam žmogui ar net sau galėtų būti savinaikos prevencijos priemonė?
– Pirmiausia reikėtų tai įvardinti kaip svarbų siekį ir tuomet apsvarstyti pastangų ir laiko prioritetus. Kai kalbame apie kažką svarbaus, iš karto kyla klausimas – kiek laiko mes tam skiriame kasdien. Jei suprantame, kad tai labai svarbu, kad be to žmogus negali būti laimingas, bet apie tai pagalvojame tik kartą per savaitę ir tik 10 minučių, niekur nepajudėsime. Taigi jei kalbame apie kitą, su tuo kitu reikia praleisti daugiau laiko. Jei kalbame apie meilę sau, reikėtų praleisti daugiau laiko su savimi. Mes šiandien to nedarome, nes, turėdami laisvą akimirką, įninkame į ekraną, žiūrime į judančius vaizdus, panyrame į informacinį triukšmą, naršome internete. Bet tai nėra buvimas su savimi.
Buvimas su savimi yra labai realus pasimatymas su pačiu savimi. Bet tai nelengva, mes dažnai savęs nemėgstame, patys sau neatrodome pakankamai patrauklūs. Patrauklūs mums yra mūsų susikurti įvaizdžiai – kiekvieną kartą eidami pro veidrodį mėginame pavaizduoti kažką, kas yra reklamos prievartos suformuoti įvaizdžiai. Bet kas esu tikrasis aš? Kaip pro tą informacinį triukšmą nusileisti į savo širdį, į savo pasaulį? Kas yra tas mano pasaulis? Įsivaizduokime: jei aš to nedarau, tuomet nežinau, ko iš tikrųjų noriu. Tai baisu. Ar tie dalykai, kuriuos pasirinkau, atitinka mano giliausius troškimus? Juk savo giliausių troškimų aš net ir nesu „sutikęs“, nes jiems niekada neskyriau laiko. O susitikus su savimi kartais paaiškėja, kad mano troškimai visai nebuvo mano troškimai. Visą laiką aš vaikiausi tai, ką vaikytis ir ko siekti man sakė kiti. Bet ar iš tikrųjų aš pats to noriu? Taigi susitikimas su savimi, bandymas atrasti save yra sunkus darbas.
Be abejo, tada negali atrasti ir kitų, nes tiems kitiems nėra su kuo susitikti. Tuomet aš kitiems pateikiu tik kažkokią spalvingą kaukę, kurią padarė visuomenė, informacinis triukšmas, reklaminė prievarta ir dalykai, kuriuos nuo mažens girdėjau, kurie man buvo kalami. Tik tas autentiškas žmogus ten ir nepasirodo. Sakyčiau, čia labai svarbi kova. Tiesą sakant, net autentiškų, tikrų minčių sugalvoti patys nesugebame, kol nenustojame galvoti. Gal skamba paradoksaliai, bet žmonės, kurie skiria laiko rekolekcijoms, atsiskyrimui, labai gerai žino, kad pirmas tris dienas nieko nevyksta. Pirmas tris dienas smegenys vemia visą tą informacinę košę, kuri ten buvo. Toks žmogus turi tiesiog ramiai tūnoti ir išlaukti, kol smegenys išsivalys, nes jose siautėja visokie buitiniai dalykai, klausimai, vaizdiniai, daugybė žodžių. Paskui, po kelių dienų, kai uraganas išsisiautėja, žmogus pasiekia lygų, neraibuliuojantį paviršių, kur pagaliau pradeda rodytis tikrosios mintys.
Atkreipkite dėmesį, kad, išėję atostogų, pusę mėnesio jaučiamės baisiai įsitempę, nežinome, ko griebtis, nors tiek daug norėtųsi nuveikti. O į atostogų pabaigą nemažai žmonių sako, kad žino, kiek reikia, kad pavyktų grįžti į save: reikėtų pusantro mėnesio, deja, yra tik mėnuo. Žmogus tik į atostogų galą pradeda vėl jausti tuos troškimus, kurie yra jo troškimai, tame lygiame ežere pasirodo jam saldūs dalykai. Taigi dėl to mes turime kažką daryti visus metus.
Gali nuskambėti egoistiškai, nes kalbame apie savižudybes, apie kitus, o tiek daug dėmesio skyriau kalbėjimui, kaip atrasti save. Bet tu negali padėti kitam, jei esi pats sau neskanus, jei pats savęs nepažįsti. Kitam nėra gera šalia visiškai susijaukusio žmogaus, nes nelabai aišku, su kuo bendrauji. Gal savižudybių ir padaugėja dėl to, kad mes ieškome žmogaus, ieškome veido, ieškome nepadalinto dėmesio, bet net ir minioje susiduriame su fantomais, kaukėmis, nors giliausias mūsų širdies troškimas yra tikroji jungtis su tikrai esančiu kitu tu. Todėl taip pat rekomenduočiau Dievą, nes Dieve ne vienas atranda tą kitą asmenį labai savotišku, bet labai tirštu pavidalu. Žmonės, kurie meldžiasi, sako, kad maldoje patiria, jog yra įmerkiami į tikrovės tirpalą, viskas tampa tikra, pats tampi tikras. Tuomet gali ir kitus tuo tikrumu užkrėsti.
– Kaltinti savęs, kad tiek dėmesio skyrėte apie žmogaus susitikimą su savimi, tikrai nereikėtų, nes tai tiesiogiai susiję su autentiškos prasmės, ilgalaikių tikslų paieškomis.
– Labai įdomu, kad gyvenime visada būna situacijų, kurios tartum siųstos mums pagelbėti išsicentruoti, atrasti save kitų dėka. Dažnai tos situacijos mums atrodo nepatrauklios ir baisokos, bet, kai į jas patenki, iškyla paprasta dilema – arba paleidi save, pasiduodi ir atrandi kažką naujo, arba lūžti, lieki nusivylęs, apkartęs. Turiu omenyje tokias situacijas, kaip artimo žmogaus mirtis, vaikų gimimas. Vaikai yra maži uraganai, kurie neleidžia mums toliau gyventi kruopščiai susiplanuotame, darniame daiktų pasaulėlyje. Jie išmėto viską į šalis ir tave įmeta į nuolatinį nuotykį, nuolatinį nenuspėjamumą. Tikrai nežinai, kas įvyks kitą akimirką. Santuoka yra tokia sritis, kur mes niekada negalime iš anksto suprojektuoti to kito žmogaus, nes gyvename ne su robotu, o su gyvu žmogumi. Štai kodėl visa tai mums šiurpu rinktis. Mes labai dažnai bijome juos rinktis, bet, jų nepasirinkę, liekame su savo gyvenimo modeliuku, kuris stokoja tikrumo.
Mano studentai, kurie savanoriauja, susiduria su neįgaliais arba senelių prieglaudoje gyvenančiais žmonėmis. Tai gyvi žmonės, kurių negali suprogramuoti. Tada tenka atrasti save iš naujo. Arba tokiam susikoncentravusiam į save pasitraukti ir toliau gyventi su savo žaisliukais, arba atsiverti nenuspėjamumui. Dieve, aš nežinau, kas kitą akimirką įvyks, nes nė vieno žmogaus negaliu suprogramuoti. Bet aš pats nesu programa, tai gal leiskimės į gyvą nuotykį ir pažiūrėkime, kas bus. Tiek žiūrime nuotykinių filmų, tad kodėl taip bijome realių gyvenimo nuotykių? Tai yra realus gyvenimo nuotykis – nenuspėjamumas.
Naujausi komentarai