B. Dainys: kažkada transplantacija prilygo galvos persodinimui

Per 40 metų organų transplantacijai atidavęs B.Dainys savo indėlį vertina kukliai, tačiau neslepia susižavėjimo medicinos ir mokslo pasiekta pažanga. "Tai, kas yra šiandien, – fantastika!" – džiaugiasi profesorius. Ir prisimena laikus, kai transplantacijos operacijų ligoniai sulaukdavo labai išvarginti ilgų dializės procedūrų, kai medicinos personalas pats turėjo pasigaminti reikalingų priemonių, o pačių pagamintus maišelius, skirtus inkstams transplantuoti, veždavo dezinfekuoti į Minską.

– Daugiau nei prieš 50 metų dalyvavote pirmoje inkstų transplantacijos operacijoje. Kokios vyravo nuotaikos, kokių vilčių turėjote?

– Profesorius Algimantas Marcinkevičius man pavedė pradėti inkstų transplantacijas. Dabar žinome, kad tai didžiulis mechanizmas, kuriame dalyvauja imunologai, urologai, viską koordinuojantis Nacionalinis transplantacijos biuras ir t.t. O tada – viskas vienam žmogui, galite įsivaizduoti! Teisybės dėlei reikia paminėti, kad pirmieji transplantacijų bandymai vyko dar iki manęs – 1964 m. eksperimentines operacijas šioje srityje pradėjo profesorius Egidijus Barkauskas, tačiau vėliau jis pasuko kraujagyslių chirurgijos keliu. Praėjus pusantro mėnesio po pirmosios mano atliktos inkstų persodinimo operacijos, ligonis mirė dėl organo atmetimo reakcijos. Mums, tuo laiku teturėjusiems du vaistus, nepavyko susitvarkyti su ta imunologine reakcija. O ir ligonis buvo labai dializės nuvargintas. Norint, kad pacientas būtų tinkamai parengtas transplantacijai, reikia, kad ir hemodializė būtų adekvati. O tada ji buvo labai varginanti, ligoniai jas sunkiai ištverdavo.

– Naujoje srityje nesėkmės neišvengiamos – kaip jausdavotės po nepavykusių operacijų?

– Tai būdavo didžiausias sukrėtimas. Tų nelaimių aš negaliu pamiršti net ir dabar... Tačiau reikėjo eiti pirmyn. Ir viskas po truputėlį gerėjo. Gerėjo hemodializė, geriau dirbo imunologinė tarnyba, anksčiau ir tiksliau buvo galima diagnozuoti inksto atmetimo reakcijas. Dabar  galima persodinti net žmonių, turinčių skirtingas kraujo grupes, inkstus – įsivaizduojate, kokie pasiekimai! O tada, pagal mūsų įsivaizdavimą, stengdavomės, kiek leido to laiko pasaulio medicinos žinios, kaip galima geriau parinkti imunologiškai sutampančius inkstus. Žinoma, rezultatai buvo toli gražu ne tokie, kokių norėjome.

Balys Dainys. 

– Bet buvo ir sėkmingų operacijų...

– Tikrai taip – yra žmonių, kurie su persodintu inkstu gyvena jau beveik penkiasdešimt metų.

Tais laikais viską reikėjo pradėti nuo nulio. Neturėjome skysčių organams konservuoti – patys juos ligoninėse, vaistinėse gamindavome iš cheminių medžiagų, kurias gauti buvo labai sudėtinga. Net ir tuos plastikinius maišelius, kuriuose transportuodavome inkstus, iš pradžių patys gamindavome, o sterilizuoti veždavome į Minską. Dabar sunku ir įsivaizduoti, bet tada kiekviena smulkmena būdavo pasiekiama didžiulėmis pastangomis.

– Palyginkite, kokios pažangos nuo to laiko pasiekė medicina ir mokslas.

– Vienu metu aš vienas buvau atsakingas ir už inkstų transplantacijai ruošimą, ir už pačią transplantaciją. Žinoma, kas duos komandą, kai tos operacijos buvo nedažnos, o ir rezultatas ne toks, kokio norėjosi. Ir nebuvo aišku, kokia transplantacijos ateitis. Net kai kurie valdžios atstovai tada manė, kad tai klinikiniai eksperimentai, kuriuos reikia uždrausti.

Anksčiau sakydavau: žmonės, neatiduokite savo organų sliekams, atiduokite žmonėms. Dabar: nedeginkime gerų organų, atiduokime juos žmonėms.

Tačiau kai visi pamatė, kad transplantacija gelbsti žmones, kad šie išgyvena, kad galima netaikyti dializės ir jie gyvena savarankiškai, nuomonė pasikeitė. Dabar Lietuvoje yra beveik 70 dializės centrų, o tada buvo vos kelios dializės vietos Kaune ir Vilniuje. Ligoniai, laukdami transplantacijų, tiesiog gyvendavo ligoninėse. Tad tai, kas yra šiandien, – fantastika.

Šiandien be organų transplantacijos neįsivaizduojame nefrologijos, kardiochirurgijos, gastroenterologijos, endokrinologijos, oftalmologijos. Neįsivaizduojame pulmonologijos, nors plaučių transplantacijų atliekama ir mažiau. Tada sunkiai įsivaizdavome, kad ateityje bus tokia tarnyba. Jei anuomet manęs būtumėte paklaususi, kokia ateitis laukia transplantacijos, būčiau atsakęs, kad nežinau.

Pažanga didžiulė, viskas pasikeitė neatpažįstamai! Ką reiškia vien Nacionalinio transplantacijos biuro darbas, organų donorystės organizavimas, o iki tol viską darėme patys. Kol buvau vienas, pats ir su mirusiųjų artimaisiais kalbėdavau. Žinoma, atsisakydavo gerokai dažniau nei dabar. Mus apšaukdavo, išgirsdavome labai negražių žodžių. Šioje srityje dirbau apie 40 metų ir per tą laiką esu visokių dalykų matęs ir girdėjęs. Dabar nerasime Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie transplantaciją, o tada, prieš 50 su viršum metų, žinia apie organų paėmimą ir persodinimą būdavo lyg perkūnas iš giedro dangaus ir prilygo galvos persodinimui.

– Kokiais žodžiais kreipdavotės į mirusiojo artimuosius?

– Pareikšdavau didžiausią užuojautą, o paskui pasakydavau, kad niekas pasaulyje nebegali išgelbėti jūsų žmogaus. Ir pereidavau prie to, kas yra transplantacija, gal girdėję apie ją. Ir kai kurie žinodavo.

Čia, beje, reikėtų paminėti, kad sovietiniais laikais iki tam tikro laiko buvo net tokia nerašyta nuostata, draudžianti kalbėti su giminėmis dėl aukojamų organų. Žinote, kodėl? Todėl, kad sovietinis žmogus priklausė liaudžiai. Vadinasi, ir mirusysis – valstybės.

– Šiandien situacija donorystės srityje, žinoma, geresnė. Tačiau ją gaubia mitai, gąsdinimai. Kas padėtų žmonėms suvokti, kad donorystė – geranoriškas aukojimas, dažnai kitam suteikiantis neįkainojamą dalyką – gyvenimą?

– Kalbėjimas. Kad žmonės žinotų ir suprastų. Aišku, su jaunimu turbūt gerokai lengviau – jie tai supranta ir, matyt, ne vieną žmogų su persodintu organu pažįsta.

Bet, įsivaizduoju, yra ir močiučių – didžiausia mano pagarba joms – kurios gal ir nelabai girdėjusios apie donorystę, gal ir pažiūros jau senokos. Ir jų nereikia spausti – mes jų neperkalbėsime, tad ir nedidinkime jų skausmo.

Jei surinktume visus Lietuvos žmones su transplantuotais organais, turbūt susidarytų nemažas bažnytkaimis, o gal net ir mažesnio rajono centras. Tai tikrai daro įspūdį! Anksčiau sakydavau: žmonės, na, neatiduokite savo organų sliekams, atiduokite žmonėms. Dabar populiarūs krematoriumai, tad sakau: na, nedeginkime gerų organų, atiduokime juos žmonėms.

Tikiu, kad ateityje situacija bus dar geresnė. Jaunimui donorystė bus kaip taisyklė.

– Dializės šiuo metu atliekamos beveik 1,5 tūkst. žmonių, tačiau inkstų transplantacijos laukiančiųjų sąraše – vos per 100 jų. Kaip manote, kodėl?

– Yra garbaus amžiaus ligonių, kurie serga įvairiomis gretutinėmis ligomis ir jiems transplantacija nelabai rekomenduojama. Kitus pacientus reikia paruošti, šalinti infekcijos židinius. Na, o kad dializuojamas ligonis nenorėtų transplantacijos – sunkiai įsivaizduoju. Žinoma, atsiras vienas kitas, kuris bijo, nenori. Tačiau gydytojai, tikiu, jiems papasakoja apie transplantacijos pranašumą ir pasiūlo.

Kad ir kokia gera šiais laikais yra hemodializė, vis tiek žmogus yra priklausomas prie jos, ir tai nėra visavertis gyvenimas. O po transplantacijos, nors ir reikia vartoti tam tikrus vaistus, tačiau ligonis grįžta į visiškai visavertį gyvenimą, ir jo net negalima vadinti ligoniu – jis būna jau pasveikęs. Na, o jei kur rajone gyvenančiam dializuojamam žmogui ir trūksta informacijos apie transplantacijas, būtent dėl jo ir yra labai svarbu pasakoti istorijas, kaip žmonės gyvena po transplantacijos.

– Greta donorystės ir transplantacijos jums visada rūpėjo ir pacientai – jūsų iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija "Gyvastis", kuri šiandien vienija transplantacijų laukiančius ir su persodintais organais gyvenančius žmones.

– Sakoma, kad pasidalytas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas, o iš pasidalyto skausmo belieka pusė. Tad, kai žmonės sueina, pabendrauja, pakalba, jiems ir jų bėdos atrodo mažesnės. Jie mato, kaip gerai jaučiasi žmonės po transplantacijos, kokie jie laimingi, ir taip gimsta viltis, kad ir jiems patiems viskas bus gerai, kad ir jie galės puikiai gyventi. Tai ligoniams pakelia ūpą, padeda apsispręsti. Gyvas pavyzdys puikiai skatina donorystę.