Chirurgijoje pritaikė naują metodą – skausmo malšinimą šalčiu

Vienas stipriausių skausmų

Skausmas, kurį patiria pacientai po krūtinės įdubos operacijos, yra laikomas vienu iš stipriausių skausmų. Krioanestezijos (gr. kryos – šaltis, gr. anaisthēsia – nejautrumas) tikslas – laikinai užšaldyti tarpšonkaulinio nervo dalį užblokuojant skausmo impulsų eigą. „Naudodami krioanesteziją sumažiname paciento lėtinio pooperacinio skausmo riziką, nors nuskausminamųjų vaistų skiriama mažiau, sutrumpiname paciento gydymo ligoninėje laikotarpį“, – sako Santaros klinikų Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjas gydytojas ortopedas traumatologas dr. Giedrius Bernotavičius.

Dr. Giedrius Bernotavičius/Santaros klinikų nuotr.

Šios procedūros metu užšaldomi tarpšonkauliniai nervai, jie nepažeidžiami ir šalčio poveikiui praėjus nerviniai impulsai vėl perduodami be kliūčių.

Vienas nervas užšaldomas per 120 sek., užšaldymo temperatūra – nuo -50 °C iki -70 °C. Prieš operaciją rekomenduojama užšaldyti tarpšonkaulinius nervus, esančius tarp 4 iki 9 šonkaulių. Užšaldyto nervo atšilimas, t. y. atsinaujinimas, vyksta palaipsniui – tarpšonkaulinio nervo veikla regeneruojasi 1–1,5 mm per savaitę greičiu. Svarbu tai, kad krioanestezijos metodu gaunamas ilgalaikis nuskausminimas – net kai tarpšonkaulinis nervas visiškai atšyla, skausmo pojūtis blokuojamas dar keletą mėnesių. Krioanestezija gali būti taikoma esant kaulų lūžiams, taip pat širdies ir kraujagyslių chirurgijoje.

Pastebėjo dar kūdikystėje

15 metų elektrėniškiui Arminui atlikta krūtinės  įdubos korekcijos operacija, kurios skausmams mažinti pritaikytas Lietuvoje naujas metodas – krioanestezija. Mama Jūratė sako, kad sūnui prieš operaciją ši procedūra buvo taikoma siekiant išvengti didelių skausmų pooperaciniu ir gijimo laikotarpiu. Pasak jos, gydytojas Giedrius Bernotavičius apie ją papasakojo 2022 m. rudenį.  „Prieš operaciją jis viską išsamiai išaiškino – kokia tai procedūra, ko ja siekiama ir kokio poveikio galime tikėtis. Man svarbu buvo ir tai, kad sūnus labai pasitikėjo gydytoju. Todėl bendru sutarimu – kartu su sūnumi – sutikome su tokiu gydymo planu.“

Mama pasakoja, kad sūnus baimės nerodė, tačiau tikriausiai jautė nerimą, nes žinojo, kad laukia sudėtinga ir skausminga operacija: „Be šaldymo procedūros, kuri buvo pradėta iki operacijos likus parai, pooperacinius skausmus iškęsti būtų labai sunku. Po vadinamosios šaldymo procedūros ir operacijos Arminas jau kitą dieną galėjo atsistoti! Kiti pacientai, kuriems nebuvo taikyta krioanestezija, po tokių operacijų sunkiai galėdavo pajudėti lovoje, o atsistoti nebuvo jokios galimybės. Todėl šaldymo poveikis išties akivaizdus.“

Kodėl sūnui susiformavo įdubos krūtinė – neaišku. Krūtinė ėmė deformuotis, kai berniukui buvo pusė metų: „Arminas pradėjo sėstis ir gydytoja pastebėjo krūtinės pokyčius. Džiaugiamės, kad sūnaus krūtinė dabar graži, jis laukia reabilitacijos procedūrų – reikia sustiprėti fiziškai.“

Dažniau vargina berniukus

Krūtinės ląstos deformacijas lengva pastebėti, todėl tėveliai, gana anksti pamatę šios patologijos požymių, kreipiasi konsultacijų į vaikų chirurgus ar vaikų ortopedus. Iš visų krūtinės ląstos pakitimų dažniausia krūtinės ląstos įduba. Ši patologija dažniau vargina berniukus. Tyrimų duomenimis, įvairaus laipsnio krūtinės įduba diagnozuojama 0,1–0,5 proc. vaikų.

Naudodami krioanesteziją sumažiname paciento lėtinio pooperacinio skausmo riziką, nors nuskausminamųjų vaistų skiriama mažiau, sutrumpiname paciento gydymo ligoninėje laikotarpį.

Apie trečdaliui vaikų krūtinės įdubos požymiai pastebimi gana anksti, tačiau paprastai ši patologija pradeda ryškėti paauglystėje, kada pakitimai tampa pastebimesni, todėl dažniausiai tenka konsultuoti 11–13 metų paauglius.

Manoma, kad šios patologijos priežastys yra genetinės, tačiau iki šiol nėra testų, kurie patikimai parodytų, kaip ir kiek sparčiai progresuos liga, todėl net ir esant nedideliems pakitimams tikslingas reguliarus gydytojo stebėjimas, kad būtų laiku paskirtas tinkamas gydymas.

Atvykęs į konsultaciją pacientas dažniausiai skundžiasi krūtinės išvaizda, o jeigu deformacija toli pažengusi, tai net tampa didele psichologine problema: pradėjęs kompleksuoti dėl išvaizdos paauglys vengia socialinių situacijų, kada aplinkiniai, ypač bendraamžiai, gali pastebėti šią bėdą: jis nenori sportuoti, lankyti baseino, vasarą maudytis gamtoje ir pan.

„Tai ne tik estetinė problema, į kurią itin jautriai reaguoja paaugliai, – sako G. Bernotavičius. – Kalbant su pacientu, išryškėja ir daugiau bėdų – greitas nuovargis, oro trūkumas, krūtinės skausmas fizinio krūvio metu ar menkesnė ištvermė sportuojant, palyginti su bendraamžiais. Atlikę tyrimus aptinkame tiek plaučių, tiek širdies, tiek stambiųjų krūtinės kraujagyslių spaudimo požymių. Įvertiname paciento sveikatos būklę, sudarome būklės stebėjimo arba gydymo planą: jei įdubimai nedidelio laipsnio ir klinikinių simptomų nėra, paciento sveikatos būklė stebima, gali būti skiriami neinvaziniai gydymo metodai, kineziterapija, tačiau jeigu pakitimai sparčiai progresuoja, lieka vienintelis gydymo būdas – chirurginė korekcija.“

Šiuo metu auksinis gydymo standartas – minimaliai invazinė krūtinės ląstos deformacijos korekcija. Jos metu deformacija koreguojama per nedidelius pjūvius, įsriegiami specialūs implantai, kurie stabilizuoja pakoreguotą deformaciją ir neleidžia jai progresuoti. Paprastai implantai paliekami 2–3 metams ir praėjus šiam laikui pašalinami. Prie implantų pacientai gana greitai pripranta ir po reabilitacijos sugrįžta į įprastą gyvenimo režimą, netgi gali sportuoti, tiesa, rekomenduojama vengti kontaktinio sporto.

Pasak G. Bernotavičiaus, labai svarbu laiku nustatyti progresuojančią deformaciją, dažniausiai tai – ankstyva paauglystė prieš baigiantis augimo spurtui, nes laiku atlikta operacija užtikrina gerus ne tik klinikinius, bet ir kosmetinius rezultatus. Žinoma, operuojami ir vyresnio amžiaus pacientai, turintys didelių ar asimetrinių deformacijų, tačiau tokiais atvejais reabilitacija ir sugrįžimas į įprastą ritmą užtrunka ilgiau.