Ginčai dėl donorystės modelio: kas kelia įtarimų?

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Lietuvoje jau diskutuojama, kad, paimant mirusio asmens organus, būtų vertinamas ne jo deklaruotas sutikimas, o prieštaravimas. Tai jau sukėlė nemažai diskusijų. Tam nepritaria ir Bažnyčia.

Mažėtų prieštaravimų

Nuo 2003 m. Lietuvoje veikia aktyvaus sutikimo organų donorystei modelis. Tai reiškia, kad žmogus raštiškai patvirtina savo valią ir gauna donoro kortelę.

Šiuo metu beveik 40 tūkst. Lietuvos žmonių turi donoro kortelę. Pagal Lietuvos įstatymus, tai teisinis dokumentas, kurį įsigijęs žmogus išreiškia sutikimą tapti donoru ir po savo mirties tinkamus organus ar audinius padovanoti gydymo laukiančiam asmeniui, taip suteikiant jam galimybę susigrąžinti gyvenimo kokybę.

Lietuvoje pradedami svarstyti donorystės reguliavimo pakeitimai, kuriais norima įteisinti numanomą organų donoro sutikimą. Tokie pakeitimai mirusio asmens organą paimantiems sveikatos priežiūros specialistams leistų daryti prielaidą, kad žmogus sutinka atiduoti savo organus, jei jis iki savo mirties būtų neišreiškęs prieštaravimo donorystei įstatymų nustatyta tvarka.

„Diskusija vyksta jau daug metų. Žvelgiame į kitų valstybių patirtį, kuriose sėkmingai taikomas numanomo donorystės sutikimo modelis. Matome, kad donorystės rodikliai yra geresni, labai smarkiai sumažėjo artimųjų prieštaravimų. Siekdami atlikti daugiau transplantacijų Lietuvoje, atsižvelgdami į užsienio patirtį, galvojame, kad ir Lietuva galėtų pereiti prie numanomo sutikimo modelio“, – teigė Nacionalinio sveikatos biuro direktorius Artūras Bagotyrius.

Tai, kad asmuo turi Donoro kortelę, dar nereiškia, kad jis juo tikrai taps. Visų pirma, donorystė reikalauja ypatingų mirties sąlygų, antra, mirties atveju, sutikimo paaukoti organus vis tiek klausiama velionio artimųjų.

„Buvo du atvejai, kai įstatymiškai žmonės buvo parašę sutikimą donorystei ir gydytojai galėjo neatsiklausti artimųjų. Tačiau dėl moralinių sumetimų jie vis tiek atsiklausia. Minimais atvejais, nepaisant mirusiųjų valios, artimieji paprieštaravo. Nenorėdami kelti sumaišties ir triukšmo, kad nenukentėtų donorystės idėja, buvo nuspręsta sutikti su artimųjų valia, sustabdyti donorystės procesą ir netransplantuoti mirusių žmonių organų“, – pasakojo A.Bagotyrius.

Keblumai: manoma, kad žmonės tiesiog neprisiruošia savo valią patvirtinti pagal galiojantį aktyvaus sutikimo modelį. (Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM nuotr.)

Dėmesys artimųjų valiai

Taigi kaip veiktų numanomos organų donorystės modelis? Nacionalinio sveikatos biuro direktorius neskuba jo pristatyti, o pabrėžia, kad galimam donorystės modelio pakeitimui reikia pasirengti. Pirmiausia, reikia įtikinti visuomenę, kuri pritartų šiam žingsniui ir suprastų, kad šis modelis yra geresnis.

„Tai matome atlikdami apklausas. Šių metų pabaigoje taip pat rengsime apklausą ir žiūrėsime, kaip visuomenė vertina šį modelį“, – svarbiausią niuansą išskyrė A.Bogatyrius.

Pagal šiuo metu veikiantį modelį, žmogus rašo prašymą, kad po mirties jo organai būtų paaukoti donorystei. Prašymas įtraukiamas į registrą.

„Vyresnio amžiaus žmonėms išreikšti savo valią yra sunkiau. Ne kiekvienas naudojasi elektroniniu banku, o asmens tapatybei nustatyti ir galimiems nesąžiningiems veiksmas užkirsti kelią tai yra būtina“, – pastebėjo A.Bagotyrius.

Numanomo sutikimo modelis šią naštą nuimtų. Prašymą reikėtų pildyti tik tuo atveju, jei žmogus apsisprendžia nebūti donoru. Į sistemą būtų įtraukiamas asmens prieštaravimas. Priešingai nei dabar – kai įtraukiamas sutikimas.

Tai, kad asmuo turi donoro kortelę, dar nereiškia, kad jis tikrai taps donoru.

„Žinoma, žmonės turi būti gerai supažindinti su situacija. Jei žmogus nieko neparašytų, būtų manoma, kad jis pritarė organų donorystei. Nepaisant to, artimųjų nuomonė būtų svarbi ir jų būtų atsiklausiama lygiai taip pat, kaip dabar“, – aiškino A.Bagotyrius.

Modeliai Europoje

Ką išspręstų numanomos donorystės modelis? Nacionalinio sveikatos biuro direktorius įsitikinęs, kad tai nuimtų atsakomybės naštą nuo artimųjų. „Artimieji paprastai nežino išėjusio žmogaus valios. Sunkią akimirką jiems reikia priimti sprendimą, o tai nepaprasta. Numanomo sutikimo modelio atveju artimiesiems sutikti būtų žymiai paprasčiau. Žinant, kad velionis neparašė atsisakymo po mirties būti donoru, artimiesiems daug lengviau apsispręsti. Kitų šalių praktika rodo, kad prieštaravimų skaičius žymiai sumažėja“, – teigė A.Bagotyrius.

Informuoto sutikimo modelis galioja tik aštuoniose Europos valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, tačiau dalyje jų šiuo metu vyksta diskusijos arba pradėti veiksmai dėl donorystės modelio keitimo.

Didžioji dalis Europos jau gyvena pagal numanomo sutikimo modelį. Ne tik Europoje, bet ir pasaulyje pagal donorų skaičių pirmauja Ispanija ir Kroatija. Šios šalys taiko numanomo sutikimo modelį ir 1 mln. gyventojų turi didžiausią efektyvių donorų skaičių.

Pernai 26 proc. artimųjų prieštaravo organų donorystei, užpernai – daugiau nei 30 proc. Sumažinus tokių prieštaravimų skaičių, būtų atliekama daugiau transplantacijų, išgelbstima daugiau gyvybių.

Šiuo metu Lietuvoje 406 žmonės laukia donorinio organo ar audinio, kurio sulaukę vėl galėtų grįžti prie įprasto, kokybiško gyvenimo – dirbti, kurti šeimą, gyventi kiek įmanoma aktyvų ir visavertį gyvenimą. Tarp šių 406 žmonių – 46 laukia širdies, šeši – širdies ir plaučių komplekso, aštuoni – plaučių, 116 – inkstų, šeši – inkstų ir kasos komplekso, 92 – kepenų, dar 132 – ragenų audinio. Transplantacijos laukia ir aštuoniolika vaikų.

„Apskritai nematau didelio skirtumo sąmoningumo prasme tarp dabar veikiančio ir numanomos donorystės modelių. Mes visuomenei turime labai aiškiai išdėstyti, pateikti geruosius pavyzdžius, kaip svarbu padėti  transplantacijos laukiantiems žmonėms“, – teigė A.Bagotyrius.

Bažnyčia prieštarauja

Iki šiol galiojantį informuoto sutikimo modelį palaiko ir Katalikų bažnyčia, tačiau numanomą sutikimą donorystei Lietuvos vyskupų konferencija įvertino kritiškai.

„Bažnyčia remia donorystę, o numanomo sutikimo modelis eliminuoja dovanojimą. Į potencialų donorą negalima žvelgti kaip į atsarginių organų šaltinį. Potencialus donoras yra asmuo, kurio laisva valia tapti donoru negali būti eliminuojama. Noras dovanoti organą negali būti numanomas vien iš asmens neveikimo, nes pastarasis gali kilti ir iš nežinojimo ar neapsisprendimo, o ne iš tikro noro išreikšti donorystei palankią poziciją ir dovanoti organus. Jeigu dabar paaukoti mirusio žmogaus organus sutinka jo artimieji ir nesant mirusiojo aktyvaus sutikimo, kam reikia keisti esamą tvarką?“ – Lietuvos vyskupų konferencijos nepritarimą argumentavo kunigas prof. Andrius Narbekovas.

Pasak kunigo, pasaulyje trūksta organų, o jie paimami trimis būdais: tai dovanojimas, numanomas sutikimas ir prekyba organais. Donorystė yra dovanojimas, kai asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju – donoru, t.y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo.

„Ar nemanote, kad pagal siūlomą numanomo sutikimo modelį, kai iš mirusiojo būtų paimti organai, jei jis ar ji iš anksto nepareiškė nepritarimo donorystei, žmonės ras laiko prisėsti ir užpildyti nesutikimą donorystei? Tokia jau yra žmogaus prigimtis, kad kol neprispaudė bėda, nieko ir nedaro“, – niuansus minėjo A.Narbekovas.

Kunigas pabrėžė, kad donorystė egzistuoja tik tuomet, kai yra pasitikėjimas, kurį gali sugriauti bet koks menkiausias skandalas. Taip pat primena, kad Lietuvoje turėjome sunkumų dėl kraujo donorystės, kai kilo skandalas dėl skaidrumo.

„Nepasitikėjimas sveikatos apsaugos sistema yra didžiulis, todėl tikrai  neatsakinga keisti dabartinį informuoto sutikimo modelį“, – įsitikinęs A.Narbekovas.

Pozicija: kunigas A.Narbekovas įsitikinęs, kad siūlomas numanomo sutikimo modelis yra prievarta, todėl sukels visuomenės baimę ir nepasitikėjimą, o tai su donoryste nesuderinama. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Žmonės turi būti raginami tapti donorais, visuomenė turi būti šviečiama, kad laisvai apsispręstų. Donorystė neprivaloma. Kunigas A.Narbekovas įsitikinęs, kad siūlomas numanomo sutikimo modelis yra prievarta, todėl sukels visuomenės baimę ir nepasitikėjimą, o tai su donoryste nesuderinama.

Atsisakymų priežastys

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Intensyvios terapijos klinikos vadovas, Organų donorystės programos vadovas doc. dr. Tomas Tamošuitis donorystės srityje dirba nuo 2000 m.

„Galiu pasakyti, kad visuomenės požiūris tikrai keičiasi ir į donorystės procesą žiūrima palankiau. Manau, kad tai susiję su bendra visuomenės branda, empatija, didesniu pasitikėjimu valstybe ir jos struktūromis,  nuomonę keičia ir plati donorystę skatinanti kampanija, besitęsianti pastaruosius penkerius metus“, – pastebėjo docentas.

Anot T.Tamošuičio, pagal organų skaičių 1 mln. gyventojų esame vidutiniokai tarp Europos šalių. Transplantacijų skaičius šalyje po truputį auga, nes medicinos pažanga leidžia sėkmingai persodinti ir prastesnės kokybės organus, tačiau, žinoma, dėl tos pačios priežasties auga ir laukiančiųjų sąrašai.

„Todėl tinkamų transplantacijoms organų nuolat trūksta.  Dalis laukiančiųjų miršta nesulaukę organo. Taip, bendras atsisakymo donorystei procentas Lietuvoje yra apie 30 proc. ir toks išlieka 20 metų, tačiau jis gana žymiai skiriasi tarp atskirų Lietuvos regionų. Pavyzdžiui, Kaune atsisakymo procentas mažėja jau keletą metų ir šiemet sudaro tik 11 proc., kituose regionuose siekia ir 40 proc.“, – pasakojo doc. T.Tamošuitis.

Atsisakymo priežastys, anot pašnekovo, keitėsi per pastaruosius dešimt penkiolika metų. Anksčiau dažnai buvo nurodomos religinės priežastys, baimė dėl neigiamo šeimos, bendruomenės požiūrio į organų donorystę ar net sunkiai suvokiamų nuogąstavimų dėl organų prekybos. Pastaraisiais metais atsisakymo pagrindinė priežastis tapo bendras nepasitikėjimas medicinos sistema, nepasitenkinimas suteikta paslauga iki mirties. Taip pat žmonės, nesutikdami su organų donoryste, kartais išreiškia nusivylimą dėl staigios artimojo mirties, mano, kad taip baudžia visuomenę ir medikus dėl tariamos neteisybės.

Atminimo įprasminimas

Į numanomos donorystės modelį docentas žvelgia dar iš kito kampo. „Manau, kad tai tikrai padėtų tais atvejais, kai artimieji tiesiog nežino, ką daryti, nes nėra kalbėję šia tema su artimaisiais. Taip pat padėtų, jei žmogus būtų išreiškęs neigiamą valią iš anksto. Būna situacijų, kai tiesiog nėra ko paklausti dėl sutikimo, tokiu atveju įstatymas suteiktų mirusiajam galimybę donuoti“, – dėstė T.Tamošuitis.

Yra nemažai mokslinių tyrimų pagrindžiančių prielaidą, kad su organų donoryste sutikę artimieji lengviau išgyvena netektį, nes savotiškai įprasmina artimo žmogaus mirtį, tam tikra prasme net pratęsia jo kelionę šioje Žemėje per kitų žmonių, kuriems persodintas organas, gyvenimus.

„Neseniai mano praktikoje buvo atvejis, kai ilgai mąstę jauno žmogaus tėvai galiausiai sutiko su organų donoryste, bet tuo metu tiesiog nesijautė iki galo tikri tuo dėl netikėtos mirties sukelto skausmo. Tačiau po metų grįžo į skyrių ir padėkojo už suteiktą galimybę donuoti ir teigė, kad tai labai padėjo rasti jėgų susitaikyti su netektimi“, – pasakojo medikas.

Kolegą papildė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas prof. dr. Andrius Macas.

„Ką jaučiame žvelgdami į artimuosius, kai miršta žmogus arba artėja prie gyvenimo pabaigos, arba kai negrįžtamai vystosi kažkokie pažeidimai? Jie kelia sau daug klausimų, neretai kaltina save, ar viską padarė, ką galėjo: ar nuvežė pas gydytoją, gal neįtikino dėl sveikatos būklės laiku kreiptis į specialistus. Artimieji išgyvena savigraužos jausmą. Dar daugiau, jie išgyvena artimo įprasminimo dilemą. Sutikdami su donoryste artimieji tarsi leidžia tam tikrai artimo žmogaus daliai tęsti gyvenimą“, – bendravimo su netektį išgyvenančiais žmonėmis niuansus minėjo profesorius.

Savęs aukojimas

Minimas ir dar vienas teigiamas numanomo donorystės modelio aspektas. Esą taip mes galėtume padaryti gerų darbų nieko nedarydami. Neretai žmonės savo valią pasako tik artimiesiems ir pritrūksta kažko, sunkiai paaiškinamo, – sėsti ir patvirtinti pagal veikiančios donorystės reglamentą.

„Visuomenė sąmoningėja dėl organų donorystės ir tai jaučiama, tačiau  užpildyti donorystės kortelę žmonės ryžtasi vangiai. Turiu pasakyti, kad aš pats kortelės neturiu, bet šeimai vienareikšmiškai esu pasakęs, kad numatytų mano donorystės kelią“, – sakė pašnekovas.

Profesorius dėsto paprastai: juk reikia prisėsti, apmąstyti, dažnas galvoja apie tai, kad artimiesiems savo valią pasakė, jie žino, ir kam tos deklaracijos. Bet dažniausiai žmonės tiesiog neskiria tam laiko. „Turime ieškoti kitų sprendimų, tokių kaip numanomos donorystės, ir tada galimybių būtų daugiau“, – įsitikinęs profesorius. Jis pateikė pavyzdį, kad dovanojimo po mirties modeliai gali būti labai įvairūs: „Pažįstu  moterį, kuri po mirties nori tapti ne donore, bet  dovanoti savo kūną medicinos anatomijos studijoms. Žmonės linkę dar daugiau save dovanoti. Žmonės yra pozityvūs ir geri. Būna sunku, mes neturime nuotaikos, bet, nepaisant to, žmonės linkę į gera. Kad ir su kalbėtum, 99,9 proc. sako, kad savaime suprantama ir net abejonių nekyla po mirties būti naudingam kitam, kuriam tai padės pratęsti gyvenimą, pagerins gyvenimo kokybę. O tas mažas procentas neliks neišgirstas. Jei artimieji išreikš bent menkiausią abejonę, nieko nebus daroma. Mes atsitraukiame ir gerbiame jų pasirinkimą.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Safyras

Safyras portretas
Jau dabar pasaulyje gimdo moterys svetimus vaikus dėl pinigų. Kartais gydytojų klaidos lydi žmogų visą gyvenimą, o dabar norima padaryti, kad kažkokie valdininkai nuspręstų už patį žmogų ar jo artimuosius ką jam daryti...Aišku, kai dovanos dėžutėse su pinigais tampa paskolomis be jokio žmogaus pajamų ir išlaidų tikrinimo , tai padaryti "klaidas" duomenų bazėse dar lengviau...Kol apsisuks visa teisminių ginčų karuselė, tai problema taps neaktuali... Žmogus, tai ne daiktas, kurį galima išardyti ir vėl surinkti... O bandoma elgtis su žmonėmis, kaip su daiktais: tol jį išnaudoja, kol jis pats pasprunka arba giltinė jį pasiima...

Vartotojas

Vartotojas  portretas
Pasižiūrėkime giliau. Dušia žmogaus kūną palieka, kai fizinis kūnas miršta. Jeigu kokį organą transplantuoja, tada dušia negali išeiti, palikti šio pasaulio. Ar tai gerai ar blogai išvadas patys pasidarykit:)

werner

werner portretas
Vokietijoje donorai pasidaro mažą tatuiruotę apie tai ,kad donoras,nt rankos riešo /Ir nereikia jokių kortelių ,ar popieriukų .
VISI KOMENTARAI 24
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių