Hepatitai. Koks tyrimas padeda išvengti sunkių ligos padarinių?

Milijonas kasmet miršta

Virusinis hepatitas – tai skirtingų virusų sukeliamas kepenų uždegimas, galintis progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį. PSO duomenimis, hepatito B ir C virusais pasaulyje kasmet užsikrečia apie 3 mln. gyventojų. Apie 1,1 mln. žmonių, sergančių lėtine šių ligų forma, dėl infekcijų sukeltų padarinių kasmet miršta.

Oficiali žmonių, sergančių hepatitais, statistika Lietuvoje nelabai gąsdinanti: Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, pernai buvo nustatyti 94 ūminio virusinio hepatito atvejai. Centro atstovai teigia, kad pastaraisiais metais žmonių, sergančių ūminiais hepatitais, Lietuvoje mažėjo. Birželį Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) paskelbė donorinio kraujo tyrimų duomenis. „Analizuojant septynerių metų (2014–2020 m.) kraujo donorų infekuotumo statistiką, nustatyta, kad hepatito C paplitimo rodiklis 1 000 donacijų Lietuvoje sumažėjo 7,5 karto“, – optimistiškai nuteikiančius duomenis tuo metu skelbė ULAC.

Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė profesorė Ligita Jančorienė patikslino, kad ilgą laiką Lietuvoje buvo privalomai pranešama tik apie naujus nustatytus ūminio hepatito C atvejus. „Apie sergamumą lėtiniu hepatitu C tikslių duomenų Lietuvoje, deja, nėra. Hepatito C atveju, ūminis hepatitas nustatomas labai retai, nes infekcija ligos pradžioje dažniausiai nesukelia jokių simptomų arba jie labai nespecifiniai, retas užsikrėtęs suserga gelta, – teigė L.Jančorienė. – Sergamumo rodikliai yra nustatomi remiantis epidemiologiniais tyrimais, tačiau visą Lietuvą apimančių sergamumo hepatitais stebėsenos tyrimų neatlikta. Iki šiol atlikti tik nedidelės apimties tyrimai. Atsižvelgiant į juos ir į tai, kiek žmonių, sergančių šia liga, yra Europoje, taikant tam tikrus modelius bandoma apskaičiuoti, kiek galėtų būti lėtinių hepatitų B ir C ligonių Lietuvoje.“

Nepavyks pasiekti tikslo

PSO duomenimis, pasaulyje yra apie 59 mln. gyventojų, užsikrėtusių hepatito C virusu, Europoje – apie 14 mln. Pasak profesorės, Lietuvoje šia liga gali būti užsikrėtę 1–2 proc. gyventojų.

Ji pabrėžė, kad Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, nepavyks pasiekti PSO numatytų tikslų.

„2016 m. paskelbtoje strategijoje PSO numatė iki 2030 m. eliminuoti hepatitą C kaip svarbią visuomenės sveikatos problemą visame pasaulyje, kadangi tapo prieinamas labai efektyvus šios ligos gydymas. Yra ir kitų tikslų, kuriuos PSO yra patvirtinusi didelės apimties dokumentu: sumažinti naujų atvejų skaičių, sergamumą, mirštamumą ir kitus šios ligos padarinius. Deja, siekiant šių tikslų daugelis šalių atsilieka nuo numatyto termino ir tikėtiną eliminaciją gali pasiekti tik apie 2050 m.“, – atkreipė dėmesį L.Jančorienė.

Siekiant hepatito C eliminacijos, vėluojama dėl įvairių priežasčių: hepatito C virusu užsikrėtę žmonės labai ilgai net neįtaria esą užsikrėtę, todėl ir nesikreipia į gydytojus, kita dalis užsikrėtusiųjų nesikreipia į gydymo įstaigas dėl kitų, labiau socialinių, priežasčių.

„Išsiaiškinus, kad asmuo serga hepatitu C, jam skiriamas labai efektyvus specifinis antivirusinis gydymas ir asmuo pasveiksta. Vaistai tokie efektyvūs, kad pasveiksta beveik 99 proc. gydomų ligonių. Taigi, jeigu visi užsikrėtusieji būtų išaiškinti ir jiems būtų paskirtas gydymas, jie būtų išgydyti. Problema, kad daugelis užsikrėtusiųjų, nejausdami jokių ligos požymių, nesikreipia į gydytojus ir nežino, kad serga“, – teigė L.Jančorienė.

Įsijungia šeimos gydytojai

Profesorė vylėsi, kad ateityje situacija keisis: nuo šių metų gegužės Lietuvoje pradėta vykdyti skatinamoji patikros dėl hepatito C paslauga, pagal kurią šeimos gydytojas visiems savo pacientams, gimusiems 1945–1994 m., net ir neturintiems jokių nusiskundimų, gali skirti hepatito C tyrimą. Taip siekiama išaiškinti tyliuosius šios ligos atvejus, kai asmuo nieko blogo nejaučia.

„Hepatito C virusas buvo atrastas tik 1989 m., o jo diagnostika pasaulyje tapo prieinama tik apie 1993 m. Iki tų metų nemažai hepatitu C užsikrėtusių žmonių tapdavo kraujo, kraujo plazmos donorais ir, perpylus jų kraują, liga būdavo perduodama kitiems. Maždaug nuo 1993-iųjų ir Lietuvoje atsirado pirminė hepatito C diagnostika. Tada pradėti tirti kraujo ir plazmos donorai ir paaiškėjo, kad didelė dalis jų buvo užsikrėtę šiuo virusu. Todėl visi tie, kurie iki 1993 m. buvo kraujo ar plazmos donorai, tie, kuriems buvo perpiltas kraujas ar plazma, buvo atliktos chirurginės intervencijos, moterims – cezario pjūvio operacijos, turėtų pasitikrinti dėl hepatito C“, – teigė L.Jančorienė.

Minėtos patikros metu asmenims, kurių šeimos nariui diagnozuotas hepatitas C, kartą pabandžiusiems ar aktyviai vartojantiems švirkščiamuosius narkotikus, užsikrėtusiems ŽIV infekcija, ir pacientams, gydomiems priklausomybės ligų klinikose, hepatito C tyrimai turėtų būti atliekami kartą per metus.

„Tirtis pakartotinai rizikos grupėms priklausantiems asmenims reikia dėl to, kad, kartą pasveikus, hepatitu C galima ir vėl užsikrėsti. Į šias grupes nepatenkantiems asmenims, kuriems nekyla rizika užsikrėsti, tyrimo kartoti nereikia“, – tvirtino Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė.

Visuomenės testavimas gali žymiai sumažinti sergamumą kepenų vėžiu ir kepenų ciroze, ir šias ligas sukeliančios infekcijos mastą.

Remiantis Nacionalinio vėžio instituto registro duomenimis, per metus Lietuvoje nustatoma 240 naujų kepenų vėžio atvejų. Ilgą laiką viena pagrindinių kepenų persodinimo priežasčių visame pasaulyje buvo lėtinio hepatito C sukelti padariniai: kepenų cirozė arba kepenų vėžys. Pasak Lietuvos mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininko, Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Hepatologijos sektoriaus vadovo profesoriaus habilituoto mokslų daktaro Limo Kupčinsko, 40 proc. pacientų, kuriems reikalinga kepenų transplantacija dėl pažengusios kepenų ligos, serga hepatitu C.

„Visuomenės testavimas gali žymiai sumažinti sergamumą kepenų vėžiu ir kepenų ciroze, ir šias ligas sukeliančios infekcijos mastą, todėl patikros programos įdiegimas Lietuvoje – nauja pradžia valdant hepatito C viruso infekciją, – teigė L.Kupčinskas. – Lietuvoje šios infekcijos gydymą šiuo metu gali paskirti tiek gastroenterologai, tiek infekcinių ligų gydytojai, tačiau, kad atrastume pacientų su lėtai progresuojančia liga, nepasireiškiančia žymesniais simptomais, į patikrą reikia plačiai įtraukti ir šeimos gydytojus.“

L. Kupčinskas / L. Kupčinsko asm. archyvo nuotr.

Į mus dažnai kreipiasi žmonės, hepatitu užsikrėtę prieš 20–30 metų, kai ši liga jiems nustatoma atsitiktinai.

Vėl pareikalavo mirčių

Išankstiniais Higienos instituto duomenimis, per pirmus 5 šių metų mėnesius nuo virusinių hepatitų mirė 15 asmenų. Anot L.Jančorienės, paprastai žmonės miršta ne tiesiogiai nuo virusinio hepatito, o nuo tų ligų, kurias jis sukelia, – virusinės kilmės kepenų cirozės arba pirminio kepenų vėžio.

„Į mus dažnai kreipiasi žmonės, hepatitu užsikrėtę prieš 20–30 metų, kai ši liga jiems nustatoma atsitiktinai – kraujo tyrimuose aptinkama kepenų uždegimo požymių ar profilaktinės sveikatos patikros metu aptinkama hepatito C antikūnų. Tie žmonės ateina pas mus labai išsigandę, nors nieko blogo nejaučia. Raminame, kad daugeliui hepatitai nustatomi atsitiktinai. Tiems, kurie ateina dėl nusiskundimų, dažniausiai jau būna išsivysčiusi kepenų cirozė arba net kepenų vėžys“, – tačiau, pasak gydytojos, kol hepatitas B ar C progresuoja į kepenų cirozę ar kepenų vėžį, užtrunka dešimtmečius.

Kokiu greičiu hepatitai progresuos, priklauso ir nuo to, kokio amžiaus žmogus jais užsikrečia.

„Jeigu užsikrečia jaunas žmogus, liga dažnai progresuoja žymiai lėčiau, ypač jaunoms moterims – jų ligos progresavimą lėtina imunitetą moduliuojantys hormoniniai veiksniai. Kai prasideda menopauzė, liga ima progresuoti greičiau. Skaičiuojama, kad, jei hepatitu užsikrečia jaunas žmogus, kepenų cirozė gali išsivystyti po 30–40 metų, o jeigu užsikrečia vyresnis žmogus – per 10–20 metų. Tačiau jei yra sunkinančių veiksnių, tokių kaip nutukimas, alkoholio vartojimas, kitos kepenų ligos ar ŽIV infekcija – liga progresuoja ir kepenys pažeidžiamos greičiau“, – į skirtingą ligos eigą atkreipė dėmesį L.Jančorienė.

Hepatito C rizikos grupėms priklauso nemažai socialinių įgūdžių neturinčių asmenų. Dėl to, pasak profesorės, siekiant suvaldyti šią ligą, reikia veikti kompleksiškai.

„Reikia testuoti bendrąją populiaciją, taip nustatyti gyventojus, kurie galėjo užsikrėsti hepatitu C iki 1993-iųjų, ir juos gydyti. Su kita gyventojų grupe (švirkščiamųjų narkotikų vartotojais) yra sudėtingiau. Jiems reikia ne tik padėti patekti pas gydytojus, ištirti, gydyti, bet ir kompleksiškai padėti susitvarkyti gyvenimą. Deja, jei vartojantieji švirkščiamuosius narkotikus išgydomi nuo hepatitų, tai problemos neišsprendžia – dalydamiesi naudotais švirkštais su kitais asmenimis, jie vėl užsikrečia. Reikia nemokamai keisti švirkštus. Įrodyta, kad keičiant švirkštus hepatitai plinta kur kas mažiau. Taip pat įrodyta, kad nemokamas švirkštų keitimas nedidina priklausomybės“, – moksliniais įrodymais dalijosi Santaros klinikų atstovė.

Apskaičiuota, kad vienam švirkščiamuosius narkotikus vartojančiam asmeniui reikėtų pakeisti iki 300 švirkštų per metus. Lietuvoje pakeičiama tik apie 27–30.

„Siekiama, kad švirkštai būtų keičiami ir Lietuvos įkalinimo įstaigose, nes, nors narkotikai neturėtų ten patekti, žinome, kad realybėje yra kitaip. Be to, kartu su antivirusiniu hepatitų gydymu narkotikus vartojantys asmenys turėtų būti gydomi nuo priklausomybės. Kartu turėtų būti sprendžiami kiti socialiniai klausimai: būst, užimtumo ir pan.“, – hepatito C paplitimo mažinimo priemones tarp rizikos grupių asmenų pabrėžė L.Jančorienė.

Kokie bus šie metai?

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės Editos Jegelevičienės teigimu, 2020–2021 m. buvo nustatyta mažiau nei paprastai naujų virusinių hepatitų atvejų. Tačiau pirmąjį šių metų pusmetį šis skaičius vėl išaugo: pernai buvo nustatyti 94 susirgimo ūminiais virusiniais hepatitais atvejai, o vien per pirmąjį 2022 m. pusmetį – 84.

„Kokia situacija bus praėjus 2022 m., sunku prognozuoti. Gali būti, kad dėl pandemijos metu sumažėjusios galimybės gauti kontaktinę gydytojo konsultaciją, jausis virusinių hepatitų šuolis. Tai gali lemti ir keliavimo ribojimų panaikinimas“, – susidariusią padėtį aiškino E.Jegelevičienė.

NVSC atstovės teigimu, šiuo metu taikomos gana efektyvios priemonės skirtingiems hepatito virusams suvaldyti.

„Skiepai yra pati geriausia apsauga nuo hepatito A ir B virusų. Siekiant apsisaugoti nuo kitų virusinių hepatitų, labai svarbu mažinti rizikos veiksnius (šie veiksniai – tai nepakankamai termiškai apdorotos kiaulienos, žvėrienos ar kitų mėsos produktų vartojimas; prasti higienos įgūdžiai; didelė lytinių partnerių kaita; švirkščiamųjų narkotikų vartojimas; medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju (laboratorijų personalas, chirurgai, odontologai ir pan.), didinančius tikimybę susirgti, ir reguliariai tikrintis sveikatą“, – teigė E.Jegelevičienė.

NVSC įvardija kitą Lietuvoje taikomą priemonę sergamumui virusiniais hepatitais mažinti. Tai vaikų ir medicinos darbuotojų skiepijimas. Pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, naujagimiai per pirmas 24 valandas nuo gimimo skiepijami pirma hepatito B vakcinos doze. Vėliau papildomai skiepijama suėjus pirmam mėnesiui ir trečią kartą – sulaukus pusės metų. Be to, nuo hepatito A ir B skiepijami visų profesijų ir pareigybių, susijusių su žmonių sveikatos priežiūros veikla ir bet kokia veikla, kai darbuotojas darbo metu gali būti veikiamas biologinio rizikos veiksnio ir darbuotojui yra tikimybė užsikrėsti bei susirgti užkrečiamąja liga, atstovų skiepijimas vakcina nuo hepatito A ir B.

Hepatito B ir C virusų plitimą stabdo ir atliekami donorinio kraujo tyrimai.

„Remiantis Nacionalinio kraujo centro informacija, davus kraujo, tyrimai dėl infekcinių žymenų atliekami tą pačią dieną (per 8 valandas). T.y. kiekvieną kartą davus kraujo, jis tiriamas siekiant nustatyti, ar kraujo donoras neserga užkrečiamosiomis ligomis: sifiliu; ŽIV (sukeliančiu AIDS); hepatito B virusu ar hepatito C virusu; parvovirusine infekcija. Jei tyrimo rezultatai yra teigiami, kraujas nepanaudojamas perpylimui“, – dėl šios priežasties, anot E.Jegelevičienės, tikimybė užsikrėsti hepatito virusu perpylus donoro kraują buvo tik iki 1993 m.

Sukelia kepenų uždegimus

Virusiniai hepatitai – tai skirtingais keliais perduodamų virusų A, B, C, D ir E sukeliamas kepenų uždegimas. Lietuvoje dažniausiai nustatomi A, B ir C hepatitai.

Virusiniai hepatitai gali būti ūminiai ir pasireikšti gelta, pykinimu, silpnumu, apetito stoka, karščiavimu ir lėtiniai, kai liga trunka ilgiau kaip 6 mėnesius, ir asmuo dažnai ilgą laiką nejaučia jokių ligos požymių.

Virusiniu hepatitu A dažniausiai užsikrečiama per maistą, vandenį ir aplinką. Hepatito B ir C virusais galima užsikrėsti per kraują (vartojant švirkščiamuosius narkotikus, dalijantis užkrėstais švirkštais, darant tatuiruotes, veriant auskarus ar atliekant kitas procedūras, kurių metu naudojami nesterilūs įrankiai), lytinius santykius (nenaudojant prezervatyvo), tačiau hepatito C virusas šiuo būdu perduodamas retai. Užsikrėtusi motina hepatito B ir C virusą gali perduoti savo kūdikiui. Hepatitas D gali pasireikšti tik kartu su hepatitu B (be hepatito B viruso hepatito D infekcija nevyksta). Užsikrėsti galima kartu su hepatito B virusu (koinfekcija) arba jau esant hepatitui B (superinfekcija). Hepatito D viruso perdavimo būdai yra tokie pat kaip ir hepatito B viruso. Hepatito E virusas plinta fekaliniu-oraliniu keliu. Dažniausiai užsikrečiama per ligonio fekalijomis užterštą vandenį ar valgant termiškai neapdorotą mėsą (dažniausiai kiaulieną).

Ekonomiškai neišsivysčiusiuose regionuose hepatito E protrūkiai dažniau registruojami liūčių sezono metu. Išsivysčiusiose šalyse, ypač Europoje, hepatitas E šiuo metu yra dažniausias ūminis hepatitas. Pagrindinis šios zoonozės infekcijos šaltinis – kiaulės ir kiti gyvūnai. Žmogus dažniausiai užsikrečia per kontaktą su kiaulėmis ir valgant nevisiškai termiškai apdorotą kiaulieną.

Šaltinis: NVSC, Santaros klinikos.

Gydosi tik vienas iš šimto

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, net 80 proc. žmonių, sergančių hepatitu B ar C, nejaučia jokių simptomų, didžioji dalis nežino, kad yra užsikrėtę ir platina virusus toliau (tik 1 iš 100 užsikrėtusiųjų gydosi nuo hepatitų).

Vienas iš rizikos veiksnių užsikrėsti hepatito B ar C virusu – švirkščiamųjų narkotikų vartojimas. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras (EMCDDA) skelbia, kad kas antras švirkščiamųjų narkotikų vartotojas Europoje galėjo turėti kontaktą su hepatito C virusu. Tebesitęsiant virusinio hepatito C plitimui tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų Europoje, EMCDDA ragina užtikrinti didesnes testavimo apimtis ir gydymosi galimybes.

Šaltinis: Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas.