Į gyvenimą grąžino dovana iš Estijos

2009-03-03 11:00:00
Beata Bukotaitė
Teksto dydis:
Spausdinti

Į gyvenimą grąžino dovana iš Estijos Gedimino Bartuškos nuotr. Pasiaukojimas: Aušrelės motina Danutė drąsiai gulėsi ant operacinio stalo, nes buvo pasiryžusi sergančiai dukrai dovanoti savo inkstą.

Kai Aušrelė Dragūnienė išgirsta minint Estijos vardą, šypsosi. Prieš dvejus metus iš šios šalies ją pasiekė didžiausia gyvenime dovana – donoro inkstas. Po medikų prognozės, kad Aušrelei surasti donorą bus be galo sunku, dovanoti jai vieną inkstą buvo pasiryžusi net jos motina Danutė ir duktė Rūta.

Dializė – kas antrą dieną

Kiekvieną rytą vos atsikėlusi 48 metų vilnietė Aušrelė skuba žvilgtelėti į veidrodį. Su donoro inkstu gyvenanti moteris rūpinasi: "Ar nesu sutinusi?" Tačiau ji nuogąstauja be reikalo – persodintas inkstas veikia puikiai ir jos organizme skysčiai nesikaupia.

"Ir anksčiau jaučiausi puikiai, tik smarkiai tindavau. Deja, tyrimai parodė, kad mano inkstai nebeveikia", – prieš šešerius metus patirtus išgyvenimus pasakojo moteris. Jos inkstų veikla sutriko dėl persirgtų lėtinių ligų ir sveikata kasdien vis blogėjo.

Aušrelei vis sunkiau buvo rūpintis nuosavu prekybos verslu. Kas antrą dieną tekdavo važiuoti į ligoninę, kur jos kraują valydavo hemodializės aparatas.

"Dirbti nebepajėgiau. Po dializės procedūros, kuri trukdavo keturias valandas, išeidavau pavargusi, tarsi išgręžta", – pasakojo Aušrelė. Pati parvairavusi automobilį iki namų, ji kurį laiką sėdėdavo mašinoje ir kaupdavo jėgas, kad galėtų užkopti į butą trečiame aukšte.

"Kartą, prisimenu, sunkiai ir lėtai bandžiau išlipti iš mašinos. Priėjo kažkokia moteris ir pasiūlė aguonų. Ji pamanė, kad esu narkomanė", – liūdnai šyptelėjo Aušrelė.

Liga moterį sekino ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Ji buvo tarsi pririšta prie ligoninės – niekur negalėjo išvykti ilgiau nei dviem dienoms, nes be hemodializės procedūrų nebūtų išgyvenusi.

Motinos inkstas netiko

"Taip kankinausi ketverius metus. Kol neištvėrė mano mama. Ji pasiryžo dovanoti man savo inkstą", – pasakojo Aušrelė.

Aušrelės motinai Danutei tuomet buvo 71 metai, tačiau medikai patvirtino, kad garbus amžius netrukdys jai tapti donore. Danutė pasakojo visiškai nebijojusi operacijos.

"Kad tik vaikui būtų geriau", – keletą kartų pakartojo moteris. Į operacinę motina ir dukra buvo nuvežtos vienu metu. Nors jos viena kitos nematė, didelio nerimo nejuto. "Žinojau, kokia svarbi ši operacija ir kaip ji pakeis mano dukters gyvenimą", – pasakojo Danutė. Tačiau po operacijos nubudusios moters laukė netikėtumas. Chirurgai pašalino jai inkstą, tačiau dukrai neįsodino.

"Nors visi mamos sveikatos tyrimai buvo geri, inkstas, pasirodo, buvo ligotas", – pasakojo tuomet viltį sugrįžti į normalų gyvenimą praradusi Aušrelė. Ji griežtai atsisakė, kad inkstą dovanotų dukra Rūta.

Iš lovos išvertė Kūčių naktį

Bandymas transplantuoti motinos inkstą nebuvo sėkmingas ir Aušrelei vėl teko grįžti prie hemodializės procedūrų, ji be galo laukė kito donoro. Donoro inkstas atsirado labai netikėtai. Aušrelės telefonas suskambo vėlų Kūčių vakarą.

"Telefonas skambėjo labai ilgai, nes tingėjau lipti iš lovos. Tačiau iš ligoninės skambinę medikai manęs sulaukė. Išsiropščiau ir netekau žado – ligoninėje manęs laukė donoro inkstas!" – su plačia šypsena veide pasakojo moteris.

Inksto transplantaciją jau gerokai įdienojus Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose jai atliko docento Arūno Želvio vadovaujama medikų brigada. Kai nubudo po operacijos, anesteziologas pasveikino ją su šventėmis ir tik tuomet pacientė sužinojo, kad gavo inkstą, kuris buvo atgabentas iš Estijos. Donorų organai iš kitų šalių Lietuvą pasiekia labai retai.

"Tai buvo didžiausia gyvenimo dovana", – atsiduso Aušrelė.

Po operacijos ragino gerti

Po transplantacijos donoro inkstas ne iš karto kibo į darbą. Kurį laiką jam teko padėti hemodializės procedūromis. Tačiau Aušrelė buvo be galo laiminga po ilgo laiko galėdama atsigerti tiek, kiek tik nori.

"Po operacijos gydytojas ragino gerti. Jau buvau įpratusi, kad per dieną galiu išgerti ne daugiau nei pusę litro skysčių. Tačiau dabar kasdien išgeriu po du ąsočius", – apie savo įpročius pasakojo Aušrelė. Ji juokavo, kad donoro inkstas ją paskatino domėtis sveika gyvensena. "Turbūt gavau vegetaro inkstą, nes po transplantacijos visiškai nebenoriu valgyti mėsos", – nusijuokė Aušrelė.

Kasdien jai tenka vartoti atmetimo reakciją slopinančius vaistus, todėl moteris labai susidomėjo liaudies medicina. Informacijos apie vaistinguosius augalus ji ieško knygose, žiūri laidas per televiziją.

"Prirenku daugybę naudingų patarimų, kaip gyventi sveikai ir gydytis natūraliais metodais, tačiau aplinkiniai retai manęs paklauso. Turbūt liaudies medicina tampa tokia artima tik išgėrus daugybę sintetinių medikamentų", – sakė Aušrelė prisipažinusi, kad labai saugo estų dovaną – naująjį inkstą.

Ugnė Šakūnienė, Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos "Gyvastis" prezidentė

Jau 25 metus gyvenu su persodintu donoro inkstu. Mano inkstai nustojo veikti, kai buvau 11 metų ir susirgau gripu, todėl teko išgyventi transplantaciją.

Inkstai – gyvybiškai svarbus organai. Mes kasdien valgome ir geriame nesusimąstydami, kad mūsų nedideli vos po 200 g sveriantys inkstai dieną naktį tyliai švarina mūsų organizmą, pašalindami iš jo nuodingas medžiagas, skysčių ir druskų perteklių. Per parą inkstai išvalo apie 200 l kraujo. Žmogus vidutiniškai turi 5 l kraujo, vadinasi, inkstai jį prafiltruoja net 40 kartų. Inkstai padeda reguliuoti kraujo spaudimą, susidaryti raudoniesiems kraujo kūneliams ir net išlaikyti sveikus kaulus.

Inkstų veiklos sutrikimai Lietuvoje kamuoja kas dešimtą žmogų. Pasaulyje tokių žmonių yra daugiau nei 500 mln. Ypač didelę riziką susirgti inkstų ligomis turi rūkaliai, kenčiantys dėl aukšto kraujospūdžio, turintys antsvorio, sergantys cukriniu diabetu, vyresni nei 50 metų amžiaus ir tie, kurių giminėje yra sergančių inkstų ligomis.

Inkstų uždegimas, kuris kada nors išsivysto į inkstų nepakankamumą, gali būti ir gripo ar peršalimo komplikacija. Inkstams gali pakenkti apsinuodijimas vaistais, ypač – skausmo malšinamaisiais, grybais, alkoholiniais gėrimais. Inkstų ligos labai dažnai užklumpa netikėtai, nes beveik neturi jokių simptomų. Būna, kad žmogui atrodo, jog jis tik paprasčiausiai pervargo, neišsimiegojo, o patekęs pas gydytojus sužino, kad inkstai nebeveikia, o vienintelė galimybė gyventi – dializės ir inksto persodinimo operacija.
Kaip saugoti inkstus? Svarbu išgerti ne mažiau nei 2–3 l skysčių per parą. Alus ir kava nesiskaito. Vartoti mažiau druskos – druska kelia kraujospūdį, trukdo pasišalinti skysčiams, o tai labai apsunkina inkstų darbą.

Lietuvoje kraujo valymo procedūros – dializės – atliekamos maždaug 1500 žmonių. Persodintą inkstą turi apie 500.

Kasmet sergančių lėtinėmis inkstų ligomis daugėja – per pastaruosius 10–15 metų šis skaičius padvigubėjo. Kasmet Lietuvoje atsiranda apie 100 žmonių, kurių savi inkstai nustoja veikti.

Kas atsitinka, kai inkstai nustoja veikti?

Pirmiausia nebepašalinamos toksinės medžiagos, ir žmogaus organizmas pradeda nuodytis.Vėliau sutrinka skysčių pašalinimas, ir žmogus pradeda tinti.

Jei inkstai visiškai nustoja veikti ir žmogus nebeturi nei lašo šlapimo, jis tampa priklausomas nuo dializės aparato. Žmogui kas antrą dieną tenka lankytis gydymo įstaigoje, kur jis keturioms valandoms pajungiamas prie kraujo valymo aparato. Deja, didžiulis aparatas negali visiškai pakeisti nedidelių inkstų darbo. Vienintelė išeitis grįžti į normalų gyvenimą – inksto persodinimo operacija.