Lietuvoje pirmą kartą paminėta Vaistininko diena. Galbūt taip norėta atkreipti dėmesį į medikus, kurie tapo vaistų pardavėjais. „Tai – netiesa", – kategoriškai tvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros lektorius, Vaistininkų sąjungos valdybos narys Mykolas Aniūnas.

– Kas atsitiko, kad vaistininkai virto kone pardavėjais, suinteresuotais parduoti kuo daugiau ir kuo brangesnių vaistų? Bent jau taip įsivaizduoja visuomenė.

– Akivaizdu, kad reikia keisti visuomenės supratimą apie farmacijos specialistą ir vaistininkystę. Reikia kai kurių pokyčių ir pačioje sistemoje. Mes nemėgstame žodžio "prekyba". Pagal teisės aktus vaistinėse vykdoma veikla – vaistų išdavimas. Be abejonės, farmacijos versle, kaip ir bet kuriame kitame, už tai turi būti atlyginama.

– Kai žmogus skundžiasi skrandžio skausmais, vaistininkas, turintis mediko diplomą, tepasiūlo kelių rūšių vaistų, užuot pasidomėjęs skausmo priežastimi ar pataręs nueiti pas gydytoją. Ar tai – ne prekyba?

– Viskas priklauso nuo situacijos. Yra tokių farmacijos specialistų, kurie dirba tikrą vaistininko darbą, tačiau yra ir tokių, kurie tik prekiauja vaistais, kad ir kaip būtų gaila.

– Gydytojai išrašo ligoniui pluoštą receptų, vaistininkai pasiūlo krūvą nereceptinių vaistų. Ar ne per daug jų vartojame, ar visuomet jie yra neišvengiami?

– Mano supratimu, kuris yra kiek kitoks nei visuomenės, vaistų gydytojai savo pacientams skiria tiek, kiek reikia. Šioje srityje labai daug interesų, kaip ir kiekviename sektoriuje, kur yra valstybės pinigų. Pavyzdys – farmacijos rinkoje susikertantys vaistų ir maisto papildų gamintojų interesai. Vis dar daug kas pastaruosius įvardija vaistais. Tai nėra teisinga, o kai kuriais atvejais vartotojas labai smarkiai klaidinamas.

Maisto papildai, naudojami pagal tiesioginę paskirtį – mitybai papildyti, yra puiki priemonė ligų prevencijai, bet ne gydymui. Kalbant apie vaistų vartojimą reikia analizuoti kiekvieną atvejį. Pavyzdžiui, peršalimui komplikuojantis neišvengiami receptiniai vaistai, be kurių, ko gero, nė vienas ligonis nepasveiks.

– Pastaruoju metu net ir garsūs profesoriai, propagavę šiuolaikinės medicinos metodus, pradeda populiarinti natūralius gydymo būdus. Gal geriau čiobreliai nuo kosulio nei ACC?

– Jei kas nors man įrodys, kad čiobreliai veikia taip pat kaip acetilcisteinas, taip, sakysiu: gerkime čiobrelių arbatą. Dabar madingas natūralumas, nors supratimo, kas tai, nėra. Kas antras gyventojas mano, kad homeopatiniai vaistai yra tas pats, kas žoliniai, ir tai nėra tiktai specialistų problema. Tai – visuomenės supratingumo stoka.

Galbūt mano pozicija visuomenei nepatinka, bet iš principo visuomet vadovaujuosi faktais, kurie yra pagrįsti, įrodyti. Jei kai kurios kompanijos sako, kad vaistas tinka gydyti dešimt ar penkiolika simptomų ir neturi pašalinio poveikio – niekuomet nesutiksiu, nes jokio vaisto be pašalinio poveikio dar nėra sukurta. Dar baisiau, kai maisto papildų gamintojai pradeda reklamuoti savo maisto papildo gydomąsias savybes. Tai – vartotojo apgaudinėjimas.

– Gydytojai skiria papildų? Rekomenduoja?

– Nematau nieko smerktino, kad gydytojas rekomenduoja vieną ar kitą maisto papildą, kuris yra reikalingas pacientui. Be abejonės, nereikia atmesti ir to, kad kai kuriais atvejais gydytojai tai daro, farmacijos kompanijų paveikti.

– Šios kompanijos daro didžiulę įtaką ir vaistininkams.

– Jei vaistininkystė būtų privatus verslas, vaistinėje gautume ne tik vaistų, bet ir patarimų. Kiekvienas verslininkas nori, kad vartotojas grįžtų, todėl, esant vienodoms verslo sąlygoms ir vienodoms vaistų kainoms, jis pasirinktų malonų ir profesionalų aptarnavimą. Norint, kad konkurencija būtų garbinga, bent jau kompensuojamiesiems vaistams priemokos visose vaistinėse – ir mažose, privačiose, ir vaistinių tinkluose – turi būti vienodos.

Reikia pripažinti, kad masto ekonomija veikia visur, farmacija – ne išimtis. Nepriklausomos vaistinės sudaro tik 10–15 proc. visos rinkos. Trys keturi žaidėjai turi didžiąją farmacijos rinkos dalį ir jie daug ką reguliuoja. Tai nesunku suprasti: jei didelis prekybininkas perka 10 tūkstančių pakelių, o mažas – tik du, kam darys nuolaidas gamintojas?

Neturiu nieko prieš stambiąsias vaistines, jų tinklus – tik jos padėjo atsirasti nuolaidų vaistams, kurias suteikia gamintojai, ir dalį šių nuolaidų tinklai pritaiko pirkėjams. Dabar, kai farmacijos rinka jau padalyta, kainodaros nekoreguojant, privačiai vaisininkystei bus bėda.

– Ligoniui – tas pats, kur pirkti vaistus, pavyzdžiui, "Eurovaistinėje" ar mažoje vaistinėje. Svarbu, kur pigiau.

– Be abejonės, vartotojui tinklai yra palankūs, bet kodėl už vaistus daug brangiau turi mokėti, pavyzdžiui, Kulautuvos ar Kačerginės gyventojai, jei ten nėra "Eurovaistinės" ar kito vaistinių tinklo? Didiesiems neapsimoka mažame miestelyje steigti vaistinę dėl menkos perkamosios galios, o smulkusis kapitalas neturi vidinių išteklių. Taip gyventojai savo krašte gali likti be vaistų.

– Pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko, kad net ir didžiuosiuose miestuose nėra vienų ar kitų vaistų. Kodėl taip atsitinka?

– Nedarykime iš musės dramblio. Tai visiškai natūralus procesas, su kuriuo susiduria gamybos įmonės. Kodėl niekam per daug neužkliūva, kai pritrūksta pieno ar kiaušinių?

– Vaistai Lenkijoje pigesni. Kodėl?

– Ten kainų reguliavimo mechanizmas panašus, bet rinka platesnė, todėl vaistai pigesni. Jų kainą sudaro užsakomas kiekis. Didelę seriją supakuoti ir pristatyti pigiau, nei skaidyti, ieškoti, kam parduoti likusią dalį. Nuvažiuokite į Vokietiją – ten vaistai dar pigesni.

– Vadinasi, mes pasmerkti būti neturtingi todėl, kad mūsų šalis maža?

– Yra būdų vaistų kainoms mažinti, bet tai – politiniai dalykai. Mes tikrai nesame ta šalis, kurioje vaistų kaina didžiausia. Nesame ir neturtingiausi – palyginkime save su Rumunija, Bulgarija.

– Turkijoje kompensuojama 80–90 proc. vaistų kainos.

– Švedijoje kompensuojama 100 proc., bet tik po to, kai žmogus būna išleidęs vaistams tam tikrą pinigų sumą per vienus metus. Iki tos sumos moka visą kainą. Manau, ir Turkijoje taip yra. Jei bent kiek paisome valstybės interesų – nesiskųskime, Lietuvoje nėra taip blogai vaistų kompensavimo srityje.

– Jūs – vaistininkas, todėl ginate aukštas vaistų kainas?

– Nieko neginu. Remkimės faktais, o ne emocijomis. Vaistų kaina – vienas iš pagrindinių aspektų, kuris parodo gyventojų galimybę gauti gydymą. Man, kaip farmacijos specialistui, tikrai nebūtų geriau, jei ligonis, atėjęs į vaistinę, negalėtų įpirkti vaistų. Kainodara svarbi kiekviename versle.

– Kokius vaistus ligoniai išsirenka iš vaistinėse esančių monitorių ekranų – pigiausius ar ne?

– Atlikome tyrimą ir paaiškėjo, kad tik dešimt procentų vaistų pirkėjų domisi tuo, ką rodo monitoriaus ekranas. Pagal tai sprendimą priima du trys iš šimto. Dažniausiai sakoma: duokite tai, kas paskirta gydytojo.

– Betgi receptuose rašomas bendrinis vaistų pavadinimas?

– Tai supranta ne visi. Tikiu, kad farmacijos specialistai suteikia galimybę vaistų pirkėjui pasirinkti labiausiai priimtiną variantą. Dar vienas dažnai keliamas klausimas – priemokos, kai vaistas kompensuojamas 100 proc. Vartotojas paprasčiausiai nežino, kad yra kompensuojama bazinė vaisto kaina, kad ji skiriasi nuo mažmeninės ir kitų panašių dalykų.

– Iš kur žinoti, jei, tarkim, žmogus kompensuojamuosius vaistus perka pirmą kartą?

– Dar kartą pakartosiu: farmacijos specialistas nėra tik vaistų pardavėjas. Jis yra konsultantas, patarėjas, turintis pakankamai žinių atsakyti į visus iškilusius klausimus apie vaistų vartojimą, jų kainodarą ir panašiai.

– Galite patarti, kuriuos vaistus pirkti: originalius, patentinius, ar generinius, kurie yra pigesni?

– Dauguma pacientų nori originalių vaistų, bet kai kuriais atvejais kainų skirtumas padaro įtaką apsisprendimui. Pradėjus tiekti į rinką generinius vaistus, jų bazinė kaina mažėja, todėl priemoka už originalų vaistą padidėja. Kai žmogui tai paaiškinama, jam lengviau pasirinkti, kuriuos vaistus rinktis.

– Kuriuos – patentinius ar generinius vaistus – rinktumėtės jūs?

– Manau, kad originalūs vaistai labiau ištirti. Generiniams net įstatymu leidžiami tam tikri nuokrypiai, lyginant su originalu. Vaistų kokybė priklauso ne tik nuo sudedamųjų medžiagų, bet ir nuo daugybės techninių dalykų. Dėl to vaistų poveikis gali būti įvairus, bet ir vieni, ir kiti yra saugūs. Žmonės patys turi domėtis, kas jiems geriau tinka.

– Kodėl to nepaaiškina vaistininkai? Juk jie turi tai žinoti?

– Žmonės to nė neklausia. Kai kuriose šalyse tokios farmacijos paslaugos yra mokamos, o pas mus – už dyką, bet nesinaudojama. Ar klausėte, su kuo, kada, kaip – prieš valgį ar po valgio vartoti vaistus, su kokiais kitais vaistais jie dera ar nedera? Tai turi daug įtakos sveikimo procesui. Vaistininkas – sveikatinimo sistemos dalyvis, o mes į jį žiūrime kaip į pardavėją, kaltiname, kad nepadarė nuolaidos ir vaistai brangūs.

Iš kitos pusės vaistininkai taip pat turėtų labiau stengtis – rodyti savo išskirtinumą. Visuomenė su vaistininkais labai dažnai yra priešinama, vaistininkai vadinami farmacijos klanu, lyginami su gamintojais – rykliais. Visi mėgsta skaičiuoti kitų pelną, bet nepagalvoja, kad investicijos į dešrų ar pieno gamybą ir vaistų gamybą yra labai skirtingos. Kai tai žinai – problemų ir priešiškumo nelieka.