Dir­ba kaip ko­man­da

Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nėje li­go­ni­nė­je vei­kian­tį Odos ir vene­ri­nių li­gų po­sky­rį su­da­ro sta­cio­na­ras ir die­nos staciona­ras, kur tei­kia­mos ant­ri­nio ir tre­ti­nio ly­gio paslaugos. Čia gy­do­mi suau­gu­sie­ji ir vai­kai.

Į sta­cio­na­rą gul­do­mi pa­cien­tai, ser­gan­tys sun­kia žvynelinės for­ma, kai pri­rei­kia ko­man­di­nio dar­bo: ke­lių gydy­to­jų spe­cia­lis­tų kon­sul­ta­ci­jų ir gy­dy­mo.

Žvy­ne­li­nė kar­tais pa­žei­džia są­na­rius, tad kar­tu su gy­dy­to­ju der­ma­to­lo­gu dėl pacien­to ge­ro­vės dir­ba gy­dy­to­jas reu­ma­to­lo­gas, gy­dy­to­jas rea­bi­li­to­lo­gas. Skyriu­je at­lie­ka­mos vi­sos rei­ka­lin­gos pro­ce­dū­ros.

Sta­cio­na­re tei­kia­mos pa­slau­gos bū­na ypač pa­to­gios iš to­liau at­vy­ku­siems gy­ven­to­jams, ku­riems bū­na sun­ku kas­dien at­va­žiuo­ti į pa­skir­tas pro­ce­dū­ras.

Li­go­ni­nė įsi­gi­jo nau­jau­sią Wald­mann vie­ti­nės fo­to­te­ra­pi­jos sis­te­mą UV182, ku­ri ski­ria­si nuo bu­vu­sios tuo, kad tai yra lo­ka­lios lem­pos, tad pa­cien­tui kliū­va mažiau ap­švi­tos UV spin­du­liais, ga­li­ma gy­dy­ti sun­kiai pa­sie­kia­mas pa­cien­to kūno vie­tas – del­nus, pa­dus, gal­vos odą.

Sis­te­ma pri­tai­ky­ta ir ju­dė­ji­mo ne­ga­lią tu­rin­tiems pa­cien­tams.

Nuo diag­no­zės iki gy­dy­mo

Be to, Odos ir ve­ne­ri­nių li­gų po­sky­ry­je ti­ria­mos ir gy­do­mos vi­sos odos da­ri­nių ir jų glei­vi­nės li­gos, dėl ša­lu­ti­nio vais­tų po­vei­kio su­kel­tos odos pa­to­lo­gi­jos, sistemi­nių li­gų odos ap­raiš­kos, nu­sta­to­mos ir gy­do­mos ly­tiš­kai plin­tan­čios infekci­jos.

No­rint pa­tiks­lin­ti diag­no­zę, at­lie­ka­mos odos biop­si­jos, ge­ry­bi­nių, iki­na­vi­ki­nių ir na­vi­ki­nių odos ir jos prie­dų da­ri­nių, ap­ga­mų diag­nos­ti­ka ir gy­dy­mas.

Die­nos sta­cio­na­re tei­kia­ma pa­gal­ba pa­cien­tams, ku­riems ne­bū­ti­nas ste­bė­ji­mas vi­są pa­rą. Čia pa­cien­tams at­lie­ka­mi ty­ri­mai diag­no­zei pa­tiks­lin­ti, ski­ria­mas komp­lek­si­nis gy­dy­mas, at­lie­ka­mos ge­ry­bi­nių ir pik­ty­bi­nių odos ar poo­džio darinių ope­ra­ci­jos.

Tiek li­go­ni­nės sky­riu­je, tiek Die­nos sta­cio­na­re pa­cien­tams odos li­goms gy­dy­ti tai­ko­ma šiuo­lai­ki­nė trum­pa­ban­gė ult­ra­vio­le­ti­nių spin­du­lių fo­to­te­ra­pi­ja ir fotochemo­te­ra­pi­ja.

Žvy­ne­li­nė – neužk­re­čia­ma

Žvy­ne­li­nė, ar­ba pso­ria­zė, vis dar api­pin­ta dau­gy­be mi­tų ir bai­mių, nors informaci­jos apie šią li­gą yra ap­stu. Kas­metspa­lio 29-ąją mi­ni­ma Pa­sau­li­nė žvyne­li­nės die­na sie­kia­ma at­kreip­ti į ser­gan­čių­jų šia li­ga pro­ble­mas, jų gyvenimo ko­ky­bę ir so­cia­li­nę izo­lia­ci­ją.

Žvy­ne­li­nė – au­toi­mu­ni­nė lė­ti­nė už­de­gi­mi­nė, daž­nai pa­vel­di­ma odos li­ga, pažeidžian­ti kū­no ir gal­vos odą, na­gus.

Ja ser­ga ga­na daug žmo­nių vi­sa­me pa­sau­ly­je – apie 125 mln. gy­ven­to­jų. Tiek Lie­tu­vo­je, tiek ki­to­se ša­ly­se ser­gan­čių­jų skai­čius su­da­ro apie 2–4 pro­c. populiaci­jos.

Įro­dy­ta, kad žvy­ne­li­nė ser­gan­čių­jų gy­ve­ni­mo ko­ky­bę pa­blo­gi­na pa­na­šiai kaip šir­dies li­gos, cuk­ri­nis dia­be­tas ar pik­ty­bi­niai na­vi­kai.

Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nės li­go­ni­nės In­fek­ci­nio li­gų de­par­ta­men­to Odos ir venerinių li­gų po­sky­rio ve­dė­ja gy­dy­to­ja der­ma­to­lo­gė Jo­lan­ta Če­sie­nė pa­ste­bi, kad mi­tų, su­si­ju­sių su žvy­ne­li­ne, yra daug ir ga­na keis­tų.

Vie­nas daž­niau­siai pa­si­tai­kan­čių – žvy­ne­li­nė yra už­kre­čia­ma, tad ser­gan­tie­ji bai­mi­na­si dėl ga­li­mo ap­lin­ki­nių at­stū­mi­mo. Pa­ša­li­niai, pa­ma­tę keis­tas dė­mes ant ma­to­mų kū­no vie­tų, daž­niau­siai net ne­ži­no­da­mi, ko­kia tai li­ga, nu­spren­džia, kad ji yra už­kre­čia­ma.

Net­rūks­ta ma­nan­čių­jų, kad žvy­ne­li­ne su­ser­ga­ma dėl ne­šva­ros, pa­vyz­džiui, odos žvy­nai at­si­ran­da dėl ne­plau­na­mos gal­vos.

Žvy­ne­li­nė kar­tais pa­žei­džia na­gų plokš­te­les – jos bū­na sto­ros ir gels­vos, atrodo, lyg būtųsu­ba­dy­tos, tad ap­lin­ki­niai šiuos po­žy­mius pri­ski­ria na­gų grybeliui. Pa­duo­dan­ty­sis ran­ką, pa­ma­tęs to­kį vaiz­dą ir bai­min­da­ma­sis užsikrėsti, ne­re­tai su­dve­jo­ja, ar svei­kin­tis.

Išp­ro­vo­kuo­ja stre­sas

J.Če­sie­nė pa­sa­ko­jo, kad pas gy­dy­to­ją atė­ję pa­cien­tai daž­nai tu­ri sa­vo ver­si­ją, ko­dėl jie su­si­rgo. Ne vi­sos jos tu­ri rea­lų pa­grin­dą. Ta­čiau vi­si pa­ste­bi, kad žvyne­li­nė už­klum­pa po pa­tir­to stre­so, ar­ti­mo­jo ar dar­bo ne­tek­ties, iš­ki­lu­sių santy­kių pro­ble­mų.

Jau­ni žmo­nės pa­sa­ko­ja su­si­rgę po ko­kios nors ne­sun­kios li­gos, pa­vyz­džiui, angi­nos. Gy­dy­to­ja pa­tvir­ti­no, kad to­kiais at­ve­jais jau­nuo­liai daž­niau­siai su­ser­ga la­ši­ne žvy­ne­li­nės for­ma. Tuo­met bė­ri­mas bū­na šiek tiek ki­toks, nei įpras­ta: vietoj kie­tų stam­bių odos plokš­te­lių bet ku­rio­je kū­no vie­to­je ma­to­si van­dens lašiu­kus pri­me­nan­tys bė­ri­mai, vos pleis­ka­no­jan­tys smul­kiais žvy­ne­liais.

Žvy­ne­li­nė daž­niau­siai pa­žei­džia al­kū­nes, ke­lius ir plau­kuo­tą gal­vos odą, ta­čiau nu­ken­tė­ti ga­li bet ku­ri kū­no vie­ta: vei­das, del­nai, pa­dai, ko­jų ir ran­kų na­gai. Kai ku­riems li­ga pa­žei­džia są­na­rius – šie skau­da, iš­tins­ta, de­for­muo­ja­si.

Pa­sak J.Če­sie­nės, nie­žė­ji­mu daž­niau skun­džia­si tie pa­cien­tai, ku­riems pa­žeis­ta gal­vos oda. Įp­ras­tai prie šios li­gos pri­si­de­da gry­be­lis, ku­ris pri­ski­ria­mas antrineiin­fek­ci­jai, ly­di­mai nie­žu­lio. Taip už­si­ve­da už­bur­tas ra­tas: kuo dau­giau ka­so­ma, tuo dau­giau at­si­ran­da žvy­ne­lių.

Pa­ti­ria ne­pa­to­gu­mų

Ser­gan­tie­ji žvy­ne­li­ne kas­die­nia­me gy­ve­ni­me pa­ti­ria daug ne­pa­to­gu­mų, apie kuriuos svei­kas žmo­gus net ne­su­si­mąs­to.

Kai žvy­ne­li­nė pa­si­reiš­kia gal­vos odo­je, žmo­gui tam­pa su­dė­tin­ga lan­ky­tis kirpyklo­je. Kas­kart nau­jai kir­pė­jai ten­ka aiš­kin­ti, kuo jis ser­ga ir kad li­ga nė­ra užkre­čia­ma.

Ser­gan­tie­ji daž­nai gė­di­ja­si sa­vo kū­no, tad ven­gia lan­ky­tis ba­sei­nuo­se, pir­ty­se, spor­to klu­buo­se, kur su­si­du­ria su keis­tais ap­lin­ki­nių žvilgs­niais. Mat ne­si­no­ri kiek­vie­nam kas­kart aiš­kin­ti, kad žvy­ne­li­nė nė­ra už­kre­čia­ma.

Pa­sak J.Če­sie­nės, jei­gu li­ga bū­na ma­to­mo­se kū­no vie­to­se, ne­pa­to­gu­mų patiria­ma vi­sur: au­to­bu­se, par­duo­tu­vė­je ar ki­to­je vie­šo­je ap­lin­ko­je.

Mo­te­rys ne­ga­li mū­vė­ti pėd­kel­nių, nes pa­dų ar ran­kų oda bū­na šiurkš­ti, su­ra­gė­ju­si, su­ski­li­nė­ju­si.

Li­ga daro įtakos ir jų ap­ran­gos sti­liui: žvy­ne­li­ne ser­gan­čios dai­lio­sios ly­ties atsto­vės daž­niau mū­vi kel­nes. Ser­gan­tie­ji taip pat ven­gia tam­sių dra­bu­žių, kad ne­si­ma­ty­tų by­ran­čių pleis­ka­nų.

„Tai jaut­ri vi­suo­me­nės da­lis“, – apie ser­gan­čiuo­sius žvy­ne­li­ne at­si­lie­pė gy­dy­to­ja der­ma­to­lo­gė.

Li­ga – su­val­do­ma

J.Če­sie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad tarp žmo­nių, ypač vy­res­nio am­žiaus, vy­rau­ja nuo­mo­nė, kad žvy­ne­li­nė – ne­pa­gy­do­ma li­ga. Tad taip ma­nan­tis ser­gan­ty­sis neieš­ko pa­gal­bos ir ne­si­krei­pia į gy­dy­to­jus.

Anks­čiau iš tie­sų to­kiems pa­cien­tams gy­dy­to­jai ne­la­bai ga­lė­da­vo kuo pa­dė­ti: ski­ria­mi te­pa­lai bū­da­vo kos­me­tiš­kai ne­ma­lo­nūs, tep­lio­da­vo dra­bu­žius, tad dirban­čiam žmo­gui bū­da­vo keb­lu pa­skir­tais vais­tais pa­si­tep­ti du kar­tus per dieną.

„Šiais lai­kais žvy­ne­li­nė gana ge­rai val­do­ma li­ga: te­pa­mi įvai­rūs te­pa­lai, tai­ko­ma bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja, šiuo­lai­ki­nė trum­pa­ban­gė ult­ra­vio­le­ti­nių spin­du­lių fo­to­te­ra­pi­ja.

Pas­ta­ro­ji tei­kia­ma mū­sų Die­nos sta­cio­na­re. Čia pa­cien­tai gau­na spe­cia­lią ultravio­le­ti­nių spin­du­lių do­zę, skir­tą žvy­ne­li­nei gy­dy­ti, žmo­gaus būk­lė pastebimai pa­ge­rė­ja, o va­ka­re jis jau ga­li grįž­ti na­mo“, – pa­sa­ko­jo po­sky­rio vedė­ja.

Vis drą­siau ieš­ko pa­gal­bos

Kiek­vie­nam pa­cien­tui, ser­gan­čiam žvy­ne­li­ne, ski­ria­mas in­di­vi­dua­lus ir tinkamiausias gy­dy­mo me­to­das, tad kiek­vie­nas, su­si­dū­ręs su šia li­ga, raginamas ne­nu­leis­ti ran­kų ir ieš­ko­ti pa­gal­bos.

J.Če­sie­nė paaiš­ki­no, kad ši li­ga nė­ra ūmi, tad gy­dy­to­jui der­ma­to­lo­gui pa­sky­rus gy­dy­mą, vė­liau pa­kan­ka ir ap­si­lan­ky­mo pas šei­mos gy­dy­to­ją.

Ve­dė­ja pa­si­džiau­gė, kad ser­gan­tie­ji žvy­ne­li­ne vis drą­siau pra­ve­ria gy­dy­to­jų duris ir ieš­ko pa­gal­bos, ypač iš­gir­dę sėk­mės is­to­ri­ją, kai ne tik pa­vyks­ta suvaldy­ti li­gą, bet ir iš­nyks­ta bė­ri­mas. Ieš­ko­ti pa­gal­bos kar­tais pa­ska­ti­na ir žvyne­li­nę įveikę ar­ti­mie­ji.