Kai artimasis suserga šizofrenija

"Artimieji jaučia poreikį supykti – tai yra natūralu, tačiau reikia rasti būdą, kaip tai tinkamai išreikšti, kad pyktis netaptų  destruktyvus. To išvengti padeda kalbėjimasis apie pyktį, leidimas žmogui pykti – pripažinta ir išsakyta emocija palaipsniui mažėja", – priduria psichologė L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Dažnai artimiesiems atrodo, kad negalima pykti ant sergančiojo, todėl šiuos jausmus jie linkę slopinti. Iš tiesų pyktis kyla nepriklausomai nuo to, ar mes jį leidžiame sau jausti, ar ne – jis tiesiog kyla.

Psichologė pabrėžia, kad svarbu pasilikti veiklos, nesusijusios su globa, nes tai padeda išsaugoti jėgas ir ilgiau išlikti darbingiems, galintiems padėti savo artimiesiems.

Ir vyrams reikia pagalbos

Kitas etapas – depresija supratus, kad liga taip greitai nepraeina ir teks gyventi su sergančiu žmogumi. Tokiu atveju psichologė L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė pataria kreiptis į Psichikos sveikatos centrą, kur galima išsikalbėti, gauti patarimų.

"Kuo daugiau žmogus pasakoja, dėl ko jam sunku, ko baiminasi, liūdi, tuo labiau jam palengvėja. Net jeigu leidžia sau pasijusti silpnam ir apsiverkti yra gerai, nes tai taip pat teikia palengvėjimą, žmogus vėl mobilizuojasi ir tampa stipresnis", – sako psichologė.

Paskutinis etapas yra susitaikymas, kai, išreiškus pyktį, liūdesį, situacija tampa aiškesnė ir ją galima įvertinti racionaliai.

Psichologė išskiria kelis susitaikymo požymius. Tai įvairiapusis situacijos matymas, ne toks intensyvus emocinis reagavimas, prisitaikymo elgesio planavimas – naudojimasis visa prieinama pagalba, gydymo priėmimas. Šis modelis dažniausiai taikomas padėti ūmiai susirgusiųjų artimiesiems. Ilgiau sergančiųjų artimiesiems padėti taikomi kiti konsultavimo modeliai.

"Pagalbos dažniau kreipiasi moterys. Jos lengviau kalba apie savo jausmus, pripažįsta bejėgiškumą. Vyrai pagalbą supranta kaip silpnumą ir dėl to jos nepriima", – teigia psichologė L.Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Nerimo lygį mažina informacija. Žinojimas, kokia pagalba yra, kalbėjimas apie savo įsivaizdavimus gali sumažinti nerimą ir padrąsinti kreiptis.

"Pacientai dažnai nenori mūsų gailesčio, guodimo, dirbtinio optimizmo skatinimo, nori sunkumų pripažinimo ir supratimo, kad jų išgyvenimai teisėti", – žino L. Zajančkauskaitė-Staskevičienė.

Apie visa tai buvo kalbėta Ambulatorinių psichikos sveikatos centrų asociacijos surengtoje konferencijoje "Pagalba sergančiųjų psichoziniais susirgimais artimiesiems".