Kaniterapijos užsiėmimas – lyg psichologo konsultacija

Padeda reabilituotis

Pasaulyje labai plačiai naudojamos visos gyvūnų asistuojamos terapijos. Vieni tokių „terapeutų“ yra ištikimi žmogaus draugai – šunys.

„Kaniterapija – tai daugiau ne gydymo, o reabilitacijos būdas. Aiškiai struktūruotų užsiėmimų metu pasitelkiant specialiai paruoštą šunį siekiama paciento geresnės fizinės, emocinės sveikatos, gerinami pažintiniai bei socialiniai įgūdžiai. Ši terapija puikiai tinka tiek vaikams, tiek vyresniems žmonėms“, – kalbėjo Kaniterapijos asociacijos prezidentė doc. dr. Vilmantė Pakalniškienė.

Tyrimai rodo, kad bendravimas su šunimi keičia žmogaus fiziologiją, daro įtaką smegenų veiklai: padidinamas oksitocino išsiskyrimas, o tai siejama su baimės, streso sumažėjimu. Taip pat stebimi ir hormonų dopamino bei endorfinų pokyčiai. Tai veikia žmogaus nuotaiką, gerina adaptacines galimybes. Suaktyvėjusi smegenų veikla spartina socialinę bei kognityviąją vaiko raidą.

Šuo – tik terapijos dalis

Vaikams ši terapija pirmiausia taikoma dėl įvairių vaikystėje ar paauglystėje išryškėjančių raidos sutrikimų, pagerinti jų gyvenimo kokybę. Ypač efektyvu kaniterapiją skirti intelekto negalią turintiems mažiesiems pacientams – Dauno sindromu sergantiesiems, autistinio spektro sutrikimams gydyti. Taip pat – sergant lėtinėmis, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis, reabilituojantis po traumų.

„Tačiau terapiniai užsiėmimai yra tik kito specialisto – mediko, logopedo, psichologo, kineziterapeuto ar ergoterapeuto – paskirto gydymo dalis. Atsižvelgiant į asmens sutrikimus, sudaromas sveikatinimo planas, tariantis su kaniterapeutu sutariama, kokias funkcijas atliks šuo. Labai svarbu aiškiai apsibrėžti tikslą“, – pasakojo asociacijos prezidentė.

Vaikai lengvai randa kalbą su gyvūnu, intuityviai jaučia didelę šuns meilę ir pagarbą visai dar mažam žmogui. Tą parodo ir bendrauti, dalintis emocijomis skatinanti šuns elgsena bei išvaizda: atviras, meilus žvilgsnis, švelnus kailis, vizganti uodega. Vien pasibuvimas su šunimi, jo glostymas irgi teigiamai veikia vaiką emociškai, tačiau tai reabilitacijos prasme – mažiau efektyvu.

„Tiesiog pabuvimą su šunimi ir kaniterapijos užsiėmimus galima palyginti su skirtumu tarp pokalbio su draugu ir psichologo konsultacija“, – aiškino V. Pakalniškienė.

Šuo neturi bijoti žmogaus

Ar visi šunys gali tapti „gydytojais“? Tinkamiausios kaniterapijai yra tos šunų veislės, kurios iš pat pradžių buvo išvestos dirbti, būti su žmogumi. Visgi specialistė pastebėjo, kad veislė nėra pats svarbiausias kriterijus renkantis gyvūną.

„Kiekviena veislė gali turėti netipinį atstovą. Svarbiausia, ieškomas žmogui draugiškas, orientuotas, norintis dirbti šuo. Jei gyvūnas norės būti tik su šeimininku, tuomet bus sunku pasiekti reikiamą rezultatą. Be to, ir gyvūnas gali būti traumuojamas – pradės bijoti žmonių“, – sakė V. Pakalniškienė.

Dažniausiai dirbama su auksaspalviais ir labradoro retriveriais, niūfaundlendais, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliais. Tačiau pasitaiko ir visai kitokį charakterį turinčių vokiečių aviganių.

Tarp kita ko

JAV, Kanadoje, Suomijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse kaniterapija taikoma gana plačiai. JAV bemaž 90 proc. vaikų autizmo atvejų sėkmingai taikoma terapija su šunimis. Lietuvoje siekiama įteisinti kaniterapiją.

Šuns panaudojimas reabilitacijai tinka gydant daugybę sutrikimų. Kaniterapija daug lengviau prieinama nei kitos gyvūnų terapijos: šunį transportuoti ir atvykti pas pacientą daug paprasčiau, nei atvežti žirgą ar kitą gyvūną. Be to, šuns išlaikymas paprastesnis ir pigesnis.

Kitos populiarios gyvūnų terapijos – hipoterapija (gydymas pasitelkiant žirgus), felinoterapija (gydymas pasitelkiant kates), delfinų terapija. Ši terapijos rūšis mūsų šalyje yra įteisinta 2013 m.