Kelionėse nuo ligų gali apsaugoti skiepai

Ruoškitės iš anksto

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai planuojantiems atostogas užsienyje primena, kad svarbu pasirūpinti ne tik lagaminu, bet ir savo sveikata – pasidomėti, kokios ligos paplitusios šalyje, į kurią vykstama, ir laiku pasirūpinti skiepais ir kitomis profilaktinėmis priemonėmis.

Užsikrėtimo riziką keliaujant lemia kelionės kryptis, sezoniškumas, planuojama veikla, gyvenimo sąlygos ir individualūs veiksniai, tokie kaip asmens amžius, nėštumas ar sveikatos būklė. Todėl prieš vykstant į užsienio šalis rekomenduojama pasidomėti, kokios užkrečiamosios ligos paplitusios šalyje, iš anksto pasitarti su gydytoju dėl skiepų ir maliarijos chemoprofilaktikos, įvertinti individualius rizikos veiksnius (lėtinės ligos, nėštumas, amžius).

NVSC specialistų teigimu, vienas svarbiausių kelionės planavimo žingsnių – konsultacija su šeimos gydytoju ar gydytoju infektologu dėl reikalingų skiepų. Įvertinęs jūsų kelionės kryptį, trukmę ir galimus sveikatos pavojus, gydytojas pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Europos Komisijos rekomendacijas parengs individualų skiepijimo planą.

Skiepai – veiksmingiausia priemonė, apsauganti nuo ligų, kurios kelia grėsmę sveikatai ar net gyvybei. Net ir trumpa kelionė į egzotinį kraštą gali būti pavojinga, jei keliautojas nepasirūpina savo imunitetu.

Jeigu keliaujate su vaikais, pasitikrinkite, ar jie paskiepyti pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių.

Svarbu neuždelsti – pas gydytoją reikėtų apsilankyti bent prieš 4–6 savaites iki išvykimo, kad organizmas spėtų suformuoti imunitetą. Vakcinacijos nuo kai kurių užkrečiamųjų ligų schemą sudaro keletas dozių, tarp kurių reikia išlaikyti mėnesio intervalą, todėl pasiruošti iš anksto būtina kiekvienam atsakingam keliautojui.

Neatsiejama saugumo dalis

Kaip informuoja NVSC, pagal PSO rekomendacijas skiepai keliautojams skirstomi į tris grupes: privalomuosius, planinius ir rekomenduojamuosius.

Planiniai – skiepai, kuriais skiepijama pagal Lietuvos nacionalinius teisės aktus, priklausomai nuo amžiaus ir rizikos grupės.

Privalomieji, pvz., nuo geltonojo drugio, poliomielito ar meningokokinės infekcijos (ypač vykstant į piligrimines keliones, pvz., Meką).

Skiepai nuo geltonojo drugio būtini vykstant į kai kurias Afrikos ir Pietų Amerikos šalis. Būtina turėti Tarptautinį skiepijimo pažymėjimą, liudijantį vakcinaciją, – atvykęs asmuo be skiepo nuo geltonojo drugio ir neturintis tarptautinio skiepijimo pažymėjimo tiesiog nebus įleistas į šalį. Ši vakcina suteikia apsaugą visam gyvenimui, tačiau turi būti įskiepyta ne vėliau kaip dešimt dienų iki kelionės, – jei tiek laiko nebus praėję, atskridusį žmogų šalis gali karantinuoti, kol jam susiformuos imunitetas.

Šią infekciją platina uodai – įkandus uodui, užsikrečiama geltonojo drugio virusu. Tai labai sunki liga, kurios gydymas sudėtingas ir ilgai trunkantis. Vienam iš septynių susirgusių asmenų per 24 valandas po tariamo pasveikimo liga progresuoja į sunkią ligą, kuriai būdingas kraujavimas iš vidaus organų, kraujosruvos, gelta (pageltusi oda ir akys), pilvo skausmai ir vėmimas, inkstų funkcijos nepakankamumas. 30–60 proc. ligonių, išsivysčius sunkiai ligai, neišgyvena. Gydymas – sudėtingas ir ilgai trunkantis.

Todėl svarbu iš anksto pasidomėti, kokiose šalyse tas skiepas privalomas.

Dar viena iš pavojingų ligų – poliomielitas, kuriuo Europoje nebesergama nuo 2002 m. Šiandien laukinis poliovirusas tebecirkuliuoja tik dviejose šalyse: Pakistane ir Afganistane. Poliomielitas yra labai užkrečiama liga, lengvai perduodama nuo žmogaus žmogui. Virusas plinta per užsikrėtusio žmogaus fekalijomis užterštas rankas, indus, maistą ir vandenį, taip pat oro lašeliniu būdu nuo užsikrėtusio žmogaus, ypač vietovėse, kuriose prastos sanitarinės sąlygos.

Kitas privalomas skiepas – nuo meningokokinės infekcijos. Tačiau jis privalomas tik vykstant į Meką – miestą vakarinėje Saudo Arabijoje, Hidžazo provincijoje. Mat ten gausiai lankosi maldininkai, kurie būna glaudžiame susibūrime uždarose erdvėse ilgą laiką, o būtent tokios sąlygos bakterinei infekcijai plisti labai palankios. Infekcija plinta oro lašeliniu keliu.

Taikoma chemoprofilaktika

Be skiepų, kai kuriose vietovėse būtina pasirūpinti ir maliarijos profilaktika – gydytojas gali skirti vaistų, o keliautojas turėtų naudoti ir kitas apsaugos nuo uodų priemones.

Maliarija – uodų platinama infekcija, kurios įvežtinių atvejų kasmet fiksuojama ir Lietuvoje. Norint apsisaugoti taikoma vadinamoji chemoprofilaktika, kai geriami specialūs vaistai. Dėl maliarinės chemoprofilaktikos keliautoją turi konsultuoti gydytojas infektologas arba šeimos gydytojas, kuris ir išrašo receptą.

PSO duomenimis, maliarijos rizika išlieka daugelyje Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių.

Europoje registruojami maliarijos atvejai beveik visada yra įvežtiniai ir susiję su kelionėmis į endemines maliarijos teritorijas. Šia liga užsikrečiama įkandus užsikrėtusio Anopheles genties uodo patelei, o negydoma liga gali būti pavojinga gyvybei.

NVSC specialistai pabrėžia, kad viena dažniausių susirgimo maliarija priežasčių – profilaktikos nesilaikymas: nevartojami arba netaisyklingai vartojami profilaktiniai vaistai, taip pat nepakankamai saugomasi uodų įkandimų.

Svarbios rekomendacijos

Rekomenduojami skiepai priklauso nuo konkrečios šalies epidemiologinės situacijos ir individualios keliautojo rizikos. Kaip informuoja NVSC, dažniausiai rekomenduojami skiepai keliautojams – nuo hepatitų A ir B, vidurių šiltinės, erkinio encefalito.

Skiepai nuo hepatitų A ir B ypač svarbūs keliaujant į šalis, kuriose sanitarinės sąlygos gali būti prastesnės, taip pat ilgesnių ar aktyvesnių kelionių metu.

Pasiskiepyti nuo vidurių šiltinės svarbu vykstant į Pietų Azijos regionus, Lotynų Ameriką ir Afriką. Tai žarnyno infekcija, kurią sukelia bakterija, labai atspari aplinkos veiksniams: šalčiui, šilumai, saulei. Šiltuose kraštuose, į kuriuos mėgsta keliauti lietuviai, vidurių šiltinės bakterija labai gerai tarpsta vandenyje. Azija, Afrika, Lotynų Amerika – kraštai, kur labai aukšti sergamumo vidurių šiltine skaičiai. Iš viso pasaulyje per metus šia liga suserga apie 20 mln. žmonių, registruojama apie 600 tūkst. mirties atvejų.

Liga gydoma antibiotikais. Pasiskiepijus apsauga išsilaiko trejus metus.

Skiepai nuo erkinio encefalito svarbūs ne tik keliaujant Lietuvoje, bet ir po kitas Europos šalis. Erkinis encefalitas – klastinga virusinė liga su liekamaisiais reiškiniais: miego sutrikimais, nuolatiniais galvos skausmais, padidėjusiu jautrumu, elgesio pokyčiais, rečiau – paralyžiumi. Ji dažniausiai prasideda karščiavimu, galvos skausmu, silpnumu, šaltkrėčiu, pykinimu, retais atvejais – ir viduriavimu. Šie simptomai paprastai pasireiškia praėjus 2–28 dienoms nuo užsikrėtimo. Vėliau būklė gali laikinai pagerėti, tačiau dažna antroji ligos banga – pakyla aukšta temperatūra, virusas pažeidžia centrinę nervų sistemą ir sukelia smegenų uždegimą. Po erkės įkandimo sveikatos būklę rekomenduojama stebėti iki 30 dienų.

Vakcinacijos schemos gali būti dvi: įprastinė ir pagreitinta. Taikant įprastinę schemą, pirmosios dvi dozės skiepijamos 1–3 mėnesių intervalu, o trečiosios ir vėlesnių sustiprinančiųjų dozių intervalai priklauso nuo vakcinos gamintojo ir nurodomi vakcinos informaciniame lapelyje. Po visos vakcinacijos (trijų dozių) susidaro patikima apsauga.

NVSC primena, kad nuo 2025 m. gruodžio 9 d. valstybės lėšomis nuo erkinio encefalito gali skiepytis 50–60 metų amžiaus asmenys.

Priklausomai nuo šalies, į kurią vykstama, gali būti rekomenduojami skiepai ir nuo kitų galimų infekcijų, pavyzdžiui, vykstant į Italiją suaugusiesiems rekomenduojama difterijos, stabligės revakcinacija.

Difterija plinta oro lašeliniu keliu. Ji pastaruoju metu registruojama ir Europoje, net pas mūsų kaimynus latvius.

Dažnai žmonės atostogaudami pramogauja, važinėja motoroleriais, dviračiais, griūva, susižeidžia. Jei žaizda atvira, rizikuojama užsikrėsti stablige.

Kaip informuoja NVSC, kad būtų išlaikyta patikima ilgalaikė apsauga nuo šios infekcijos, suaugusiesiems skiepus reikia kartoti kas dešimt metų. Lietuvoje 25 metų ir vyresni asmenys kas dešimtmetį skiepijami nemokamai. Patartina atkreipti dėmesį, kad persirgus apsauginis imunitetas nesusiformuoja, todėl skiepai yra vienintelė apsisaugojimo priemonė.

Didesnė rizika susirgti stablige yra asmenims, kurie niekada nebuvo skiepyti nuo šios ligos, taip pat tiems, kurie buvo skiepyti, bet negavo viso skiepų kurso, ir sustiprinamosiomis vakcinos dozėmis nepaskiepytiems asmenims. Vakcina nuo stabligės yra saugi ir efektyvi, ja galima skiepytis bet kokio amžiaus žmonėms, tarp jų nėščiosioms ir asmenims, kurių imuninė sistema susilpnėjusi.

Pirmieji stabligės simptomai pasireiškia trumpalaikiais raumenų trūkčiojimais užkrato patekimo vietoje, kurie gali trukti net kelias savaites. Vėliau liga sukelia įvairaus stiprumo raumenų spazmų. Jie gali būti itin skausmingi ir trukti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Vėliau spazmų priepuoliai tampa dažnesni, ilgesni ir intensyvesni. Negydoma stabligė gali sukelti pavojų gyvybei. Taip pat gali pasireikšti tokios komplikacijos kaip širdies nepakankamumas, smegenų pažeidimai, plaučių uždegimas, sunkus kvėpavimas, kaulų lūžiai ir kt.

Situacija kinta

NVSC primena, kad rekomendacijos keliaujantiems į užsienio šalis gali keistis atsižvelgiant į PSO ir Europos Komisijos atnaujinamas rekomendacijas, o šalys gali priimti individualius sprendimus atsižvelgdamos į vietos situaciją.

Prieš važiuojant į svečią šalį, dar būnant Lietuvoje, būtina pasidomėti, kokių užkrečiamųjų ligų rizika yra šalyje, į kurią ruošiamasi keliauti, ir rekomenduojama susipažinti su prevencinėmis priemonėmis. Vykstant į rezervatus, džiungles ar tam tikrus šalių regionus rekomenduojama savarankiškai pasiaiškinti su kelionių organizatoriumi dėl skiepų būtinumo, nes tam tikruose šalių regionuose gali būti būtini skiepai, kurie neprivalomi bendrai vykstant į šalį.

Ne mažiau svarbu pačiam įsivertinti, kur vykstate, kokios ten bus gyvenimo sąlygos, kokios rizikos ir kokių saugumo priemonių reikia imtis. Tik tada galite tikėtis, kad kelionėje nekils sveikatos problemų, o jei kils – turėtumėte taip pat būti joms pasiruošę.

Prieš kelionę specialistai pataria apsilankyti NVSC interneto svetainėje, kur rasite aktualią informaciją apie skiepus ir kitas rekomendacijas keliautojams.

Apie kelionių hepatitus

Ligita Jančorienė:

Ruošiantis kelionei, ypač į tolimesnius ar egzotiškesnius kraštus, rekomenduojama pasikonsultuoti su specialistu, kuris įvertintų individualią riziką.

Į aktualius klausimus atsako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė, infekcinių ligų gydytoja profesorė Ligita Jančorienė

– Kas apskritai yra vadinamieji kelionių hepatitai? Kodėl apie juos svarbu kalbėti kelionių sezono metu?

– Kalbant apie kepenų uždegimą sukeliančias infekcijas, pirmiausia reikėtų paminėti, kad yra penki pagrindiniai virusai, sukeliantys hepatitus. Tai hepatito A, B, C, D ir E virusai. Vis dėlto ne visos šios infekcijos yra susijusios su kelionėmis, juos galima atskirti pagal užsikrėtimo kelią.

Hepatito B ir C virusai plinta per kontaktą su krauju, gleivinėmis ir lytiniu keliu, o hepatito D virusas yra susijęs su hepatito B virusu ir gali plisti tik esant šiai infekcijai, tais pačiais keliais. Retais atvejais šie hepatitai priskiriami vadinamiesiems kelionių hepatitams, nebent kalbėtume apie specifines situacijas, pavyzdžiui, seksualinį turizmą ar tam tikras medicinines intervencijas kelionių metu.

Hepatitai A ir E plinta fekaliniu-oraliniu būdu, t. y. per užterštą maistą, vandenį ar nešvarias rankas. Būtent dėl šios priežasties jie dažniausiai ir vadinami kelionių hepatitais, nes rizika užsikrėsti žymiai padidėja keliaujant, keičiantis aplinkai, maistui, higienos sąlygoms.

Pastaraisiais metais labai išsiplėtė mūsų žinios apie hepatitą E. Anksčiau jis buvo labiau siejamas su kelionėmis į tam tikrus endeminius regionus – Afriką, Pietų Ameriką, ir tai daugiausia buvo susiję su pirmu ir antru viruso genotipais. Tačiau dabar aiškėja, kad Europoje paplitę kiti – trečias ir ketvirtas – genotipai, ypač trečias, ir hepatitas E laikomas vienu dažniausių ūminio sporadinio hepatito sukėlėju Europoje. Tai iš esmės keičia mūsų požiūrį, nes ši infekcija nebėra vien tik parsivežama iš kelionių – ja galima užsikrėsti ir čia, vietoje.

– Kokiose situacijose keliautojai dažniausiai užsikrečia hepatitais?

– Dažniausiai užsikrečiama per maistą ir vandenį. Hepatito A protrūkis Šanchajuje yra vienas žinomiausių didelio masto šios infekcijos pavyzdžių. 1988 m. čia užfiksuota daugiau nei 300 tūkst. susirgimo atvejų, o protrūkis buvo siejamas su užterštų žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų moliuskų vartojimu. Gyventojai užsikrėtė daugiausia valgydami žalius arba nepakankamai termiškai apdorotus moliuskus (ypač geldeles), kurie buvo surinkti iš vandens telkinių, užterštų nuotekomis. Virusas pateko į aplinką su užsikrėtusių žmonių išmatomis, o esant nepakankamai nuotekų kontrolei jis užteršė pakrančių vandenis. Tokiomis sąlygomis moliuskai, filtruodami vandenį, sukaupė virusą savo audiniuose. Vartojant juos neapdorotus, infekcija lengvai pateko į žmogaus organizmą. Liga sparčiai išplito dėl didelio gyventojų tankio ir nepakankamų higienos sąlygų maisto tiekimo grandinėje. Šis įvykis paskatino reikšmingus maisto saugos ir sanitarijos pokyčius Kinijoje, įskaitant griežtesnę jūrų gėrybių kontrolę ir vakcinacijos plėtrą. Šis pavyzdys rodo, kaip lengvai virusas gali išplisti, jei sukėlėjas patenka į bendrus vandens ar maisto šaltinius.

Jeigu kalbėtume apie šiandieną, dažniau susiduriame ne su pavieniais atvejais, o su protrūkiais, kurie susiję su maitinimo vietomis: viešbučiais, restoranais, kur žmogus valgo keliaudamas ir neturi galimybės kontroliuoti viso maisto paruošimo proceso.

Didelė rizika siejama su jūrų gėrybėmis, ypač tomis, kurios ne iki galo termiškai apdorotos. Pakrančių vandenys, kuriuose jos auginamos ar gaudomos, gali būti užteršti – ypač ten, kur į aplinką patenka nutekamieji vandenys. Reikia suprasti, kad virusas išsiskiria su sergančio žmogaus išmatomis, o nuotekų valymas ne visada pašalina visus virusus, todėl užterštumas gali išlikti.

Taip pat yra aprašyta nemažai atvejų, kai infekcija plito per šaldytas uogas, pavyzdžiui, braškes, arba per daržoves, kurios buvo nuplautos užterštu vandeniu. Tokie produktai dažnai vartojami be papildomo terminio apdorojimo, todėl virusas lengvai patenka į organizmą.

Dar vienas svarbus aspektas – žmogus, kuris ruošia maistą. Jeigu jis užsikrėtęs ir nesilaiko tinkamos higienos tuo laikotarpiu, kai išskiria didelį viruso kiekį, jis gali tapti infekcijos šaltiniu daugeliui žmonių.

Yra dar vienas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas, bet iš tiesų labai svarbus dalykas – ledukai gėrimuose. Žmonės dažnai sąmoningai renkasi vandenį iš butelių, tačiau pamiršta, kad ledukai gali būti pagaminti iš nesaugaus vandens. Taip net ir atsargiai besielgiantis žmogus gali užsikrėsti.

– Kuo išsiskiria hepatitas E?

– Hepatitas E Europoje dažniausiai yra zoonozė, vadinasi, gyvūnai jį  perduoda žmogui. Pagrindinis šio viruso rezervuaras yra kiaulės. Todėl rizikos grupėje atsiduria ne tik ūkininkai ar mėsos perdirbimo sektoriaus darbuotojai, kurie tiesiogiai kontaktuoja su gyvūnais, bet ir vartotojai. Ypač tie, kurie vartoja nepakankamai termiškai apdorotą mėsą. Tai gana stipriai pakeitė mūsų supratimą, nes anksčiau šis hepatitas buvo siejamas beveik vien su kelionėmis ir žmogaus perdavimu žmogui.

Daugeliu atvejų liga yra lengvesnės eigos ir žmogus pasveiksta, tačiau tam tikromis aplinkybėmis, ypač esant imunosupresijai, ji gali įgauti lėtinę formą. Tokiais atvejais kartais netgi taikomas antivirusinis gydymas.

– Kalbant apie prevenciją, kokia yra vakcinacijos situacija? Kada reikėtų tuo pasirūpinti?

– Prevencija tikrai egzistuoja ir ji labai svarbi. Ruošiantis kelionei, ypač į tolimesnius ar egzotiškesnius kraštus, rekomenduojama pasikonsultuoti su specialistu, kuris įvertintų individualią riziką.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių keliautojų infekcijų, kurią galima efektyviai kontroliuoti vakcina, yra hepatitas A. Ši vakcina naudojama jau daugelį metų ir labai efektyvi.

Tačiau Lietuvoje ji neįtraukta į vaikų skiepų kalendorių, nes mūsų šalis nepriskiriama endeminėms teritorijoms. Dėl to yra susiformavusi nemaža visuomenės dalis, neturinti imuniteto, – tai dažniausiai jaunesni žmonės. Vyresni asmenys paprastai turi natūralų imunitetą, nes yra persirgę šia infekcija.

Nuo hepatito B Lietuvoje skiepijama nuo pat gimimo – pirmoji dozė skiriama jau pirmąją gyvenimo parą, vėliau skiepai kartojami, ir susiformuoja ilgalaikis imunitetas. Tai labai svarbi visuomenės sveikatos priemonė, padedanti mažinti šios infekcijos paplitimą.

Svarbu suprasti, kad skiepai nėra paskutinės minutės sprendimas – imunitetui susiformuoti reikia laiko, todėl apie juos reikėtų pagalvoti iš anksto, dar planuojant kelionę.

– Kaip dėl hepatito C? Ar keliautojams kyla rizika juo užsikrėsti?

– Nuo hepatito C vakcinos kol kas nėra. Šis virusas plinta per kraują, todėl kasdienėse kelionių situacijose rizika nedidelė. Tačiau tam tikrose situacijose ji gali atsirasti – pavyzdžiui, jei žmogus patiria traumą ir patenka į gydymo įstaigą, kur gali prireikti medicininių intervencijų, įskaitant kraujo perpylimą. Ypač tai aktualu regionuose, kur sveikatos priežiūros standartai žemesni.

Tokiais atvejais teoriškai išlieka rizika užsikrėsti per kraują plintančiomis infekcijomis, tokiomis kaip hepatitas B ar C, nors praktikoje tokia tikimybė nedidelė.

– Ką galima patarti žmogui, kuris netrukus išvyksta į egzotinę šalį?

– Svarbiausia – pasiruošti individualiai. Skiepai paprastai skirstomi į tris grupes.

Pirmoji – privalomieji skiepai, kurie reikalingi vykstant į tam tikras šalis, pavyzdžiui, nuo geltonojo drugio, kai kuriais atvejais – nuo meningokokinės infekcijos.

Antroji grupė – rekomenduojami skiepai, kurie priklauso nuo kelionės krypties, trukmės, žmogaus amžiaus ir jo skiepijimo istorijos. Tai gali būti hepatitas A, vidurių šiltinė, difterija, stabligė, tymai, raudonukė, poliomielitas ir kitos infekcijos, taip pat kai kurios egzotinės ligos, pavyzdžiui, dengė ar čikungunija.

Trečioji grupė – stiprinamosios dozės, kai reikia atnaujinti jau turimą imunitetą, pavyzdžiui, nuo difterijos, stabligės, hepatito A ar erkinio encefalito.

Kiekviena kelionė yra skirtinga, todėl ir rekomendacijos turi būti individualizuotos. Svarbiausia – nepalikti pasiruošimo paskutinei minutei ir iš anksto pasirūpinti savo sveikata.

Svarbu žinoti apie vakcinaciją

Hepatitas A:

• skiepijama dviem dozėmis,

• imunitetas išlieka visam gyvenimui.

Hepatitas B:

• ypač svarbus tiems, kurie nebuvo skiepyti vaikystėje.

Gali būti rekomenduojamos vakcinos nuo:

• geltonojo drugio (kai kur privaloma),

• meningokokinės infekcijos,

• vidurių šiltinės,

• tymų, difterijos, stabligės (stiprinamosios dozės).

Kasdienės prevencinės priemonės kelionėje

Skiepai – viena iš keliautojų sveikatos apsaugos dalių. Ne mažiau svarbios ir kitos prevencinės priemonės:

• Kruopšti rankų higiena – plaukite rankas su muilu, jei nėra galimybės – naudokite rankų dezinfekavimo skystį arba spiritines servetėles.

• Saugus vanduo – venkite gerti vandenį iš čiaupo ar nežinomų šaltinių. Gerkite į butelius supilstytą, fasuotą vandenį, dantims valyti taip pat naudokite fasuotą vandenį.

• Saugus maistas – venkite žalios ir nepakankamai termiškai apdorotos žuvies ar jūrų produktų, nepirkite maisto iš gatvės prekeivių, nenaudokite ledo gabalėlių gėrimams atšaldyti, nes jie gali būti paruošti iš užkrėsto virusais vandens.

• Apsauga nuo vabzdžių – naudokite uodus atbaidančias priemones (repelentus) pagal gamintojo pateiktas instrukcijas, tinklelius nuo uodų dienos ir nakties metu, rinkitės drabužius, dengiančius rankas ir kojas, avėkite kulkšnis dengiančius batus ir mūvėkite kojines, venkite tamsių drabužių, nes jie vilioja uodus.

• Kelionių vaistinėlėje turėtų būti pagrindinių medikamentų, antiseptikų, pleistrų ir individualių vaistų.