Kūno donorystės tema Lietuvoje – tabu. Vos 35 lietuviai norėtų padovanoti savo kūną moksliniams tyrimams, tuo metu organų donorų – per 17 tūkstančių. Žmogus, būdamas gyvas, gali padovanoti tik savo inkstą arba dalį kepenų. Kur susikerta visuomenės nuomonės, kaip į tai žvelgia dvasininkai ir kodėl teisininkai skėsčioja rankomis? Į šiuos klausimus mėginta atsakyti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentų(VU) konferencijoje „Mirusieji moko gydyti“.

Konferencijos metu buvo aptarti svarbiausi kūno donavimo teisiniai, etiniai ir psichologiniai aspektai, patiriamos problemos ir galimi jų sprendimo būdai.

VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. dr. Janina Tutkuvienė pasakojo, kad kažkada medicinos studentai buvo priversti studijuoti iš tokių kūnų, kuriuos pavykdavo gauti – iš įvairių avarijų, neatpažintų ir panašiai. Tačiau 2007 metų pabaigoje Lietuvoje buvo priimtas Žmonių palaikų laidojimo įstatymas. Mokslo įstaigoms ypač svarbus 17 straipsnis, kuris skelbė: „1. Kai mirties priežastis pakankamai aiški ir įrodyta medicininių tyrimų duomenimis, neįtariama, kad mirties priežastimi gali būti nusikalstama veika, ir yra nustatyta asmens tapatybė, turintiems teisę atlikti balzamavimą universitetams žmogaus palaikai perduodami šiais atvejais:1) kai tai nurodyta mirusiojo asmens testamentu ar kitu valios pareiškimo dokumentu; 2) jei asmuo iki mirties nebuvo išreiškęs savo valios ir nebuvo pareiškęs draudimo naudoti savo kūną ar atskiras jo dalis mokymo tikslais, sutikimą naudoti mirusiojo kūną ar jo dalis gali duoti veiksnūs mirusiojo asmens sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) arba kiti artimieji giminaičiai <…>.”

Lietuviai nelinkę dovanoti savo kūno

Didžioji dalis Europos universitetų sako, kad išmaniosios technologijos, specialiai tam sukurtos programos, negali imituoti žmogaus kūno, kurį galėtų preparuoti mokslininkai. Tam reikia tikro žmogaus.

Šiuo metu Lietuvos kūnų registre yra 35 žmonės, kurie norėtų dovanoti savo kūną. Buvo 37, tačiau dvi moterys atsiėmė prašymus. Viena nusivylė gydytojais: pajuto daug nuoskaudų, nepagarbos iš jų pusės. Taip jau sutapo, kad šios konferencijos dieną kita moteris atsiėmė prašymą, dėl to, kad išvyksta į užsienį ir mano, jog numirus kiltų daug problemų su jos kūno transportavimu į Lietuvą.

Kaip teigiamą pavyzdį būtų galima paminėti Olandiją, kurioje savo kūną po mirties norėtų dovanoti apie tūkstantis žmonių. Italija, Ispanija, Portugalija, Lenkija, Lietuva – šalys, kuriose mažiausiai paplitęs kūno dovanojimas.

Kodėl žmonės bijo atiduoti savo kūną?

Prieš 2 metus  atliktoje apklausoje 35 procentai respondentų nurodė, kad nesutiktų po mirties savo kūną paaukoti mokslo tikslams arba būti donorais ir po mirties padovanoti savo organus.
Tik 14 proc. šalies gyventojų ryžtųsi paaukoti savo organus donorystei arba kūną - mokslo tikslams. Nors apklausa daryta seniai, tačiau bendros tendencijos beveik nekinta – lietuviai laikosi įsitvėrę savo kūno. Ir tam yra savų priežasčių.

Klinikinė psichologė – psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė Agnė Matulaitė išskyrė keletą iš jų:

„Reikia atsižvelgti į religiją, santykį tarp savo kūno kaip materijos ir dvasios. Suvokimas, „kur aš prasidedu ir kur baigiuosi“. Kai kurie mano, kad kūnas mūsų, kiti ne. Tad vieni linkę jį savintis, o kiti priešingai, jo atsisako. Kitas veiksnys – nepasitikėjimas medikais. Ne vienas esame susidūrę su gydytoju, kuris apžiūri mūsų skaudančią koją, tačiau jam nesvarbu, kad prie tos kojos esate ir Jūs, žmogus, kuris turi jausmus, jam skauda. Jeigu su pacientu gydytojas elgiasi nepagarbiai dar šiam esant gyvam, tai, kaip elgsis su jo kūnu, kai jis bus miręs? Būtent tokie klausimai nulemia žmonių apsisprendimą, kad kūno jie nedovanos“, – priežastis vardijo A. Matulaitė.

Tačiau pašnekovė pridūrė suprantanti ir taip besielgiančius medikus. Jie saugosi nuo pažeidžiamumo, suartėjimo, kadangi pacientus reikia gydyti, o ne pasiduoti jausmams. Jeigu gydytojai jautriai reaguos, juos gali paveikti pacientų mirtis, ligos, todėl jie atsitraukia, nori išlaikyti atstumą, o mes, pacientai, tai suprantame kaip nepagarbą.

Kodėl žmonės ryžtasi dovanoti savo kūną?

A. Matulaitė taip pat išskyrė ir tam tikrą žmonių motyvaciją, kuri skatina dovanoti savo kūną:
1) Noras būti naudingu žmonijai, ateities kartoms, mokslui;
2) Noras atsidėkoti, noras būti dovana, dėkingumas medikams.
3) Kūną dovanoja žmonės, nenorintys laidotuvių: dėl finansinių ir kitų priežasčių.
4) Prie ketvirtos priežasties galima priskirti Didžiojoje Britanijoje susikūrusią neįprasta grupelę – tai žmonės, manantys, kad jie yra „nereikalingas materijos švaistymas“. Jie vadovaujasi principu „perdirbk mane“ (angl. – Recycle me), kam atiduoti gerą kūną sunykti, jeigu jį galima vertingai panaudoti?
Apie tai vis dažniau kalbama ir visoje Europoje – sparčiai daugėja kapinių, todėl laisvos žemės mažėja.

Mokslininkai pripažįsta, kad mirusiųjų palaikai irdami teršia gruntinius vandenis, ypač jei buvo balzamuoti, o metalas, plastikai, lakuotas medis, iš kurių gaminami karstai, teršia žemę. Todėl, kad ir, kaip makabriškai tai skambėtų, kuo mažiau „mūsų“ bus žemėje, tuo mažiau ją ir teršime.

Bažnyčia drąsina dovanoti
Kunigas Mindaugas Malinauskas pabrėžė, kad kalbama apie gyvybės ir mirties klausimą, o tyrimų tikslas yra padėti medicinai, kad ši sugebėtų geriau gydyti ir gelbėti žmones.

„Kai žmogus susiduria su kūno dovanojimu, jis gali galvoti apie praradimą, mirtį. Tai kelia tam tikras baimes, todėl reikia aiškiai apibrėžti ir išsiaiškinti šias sąvokas, kas vyks po mirties, kas yra žmogus, jo kūnas?

Bažnyčia ir popiežius Benediktas XVI daug kartų pabrėžė, kad dovanoti save ir kūną, kažkam išgelbėti gyvybę, yra kilnus tikslas. Bažnyčia akcentavo, kad Viešpats sugebės surinkti atskiras žmogaus dalis, todėl nėra nusižengiama, jeigu kūnas yra padalinamas.

Įžengus į pomirtinį gyvenimą, žmogui netrūks širdies, akių, jis galės prisikelti amžinybėje. Kūnas tai ne daiktas, o integrali žmogaus dalis. Bažnyčia drąsina dovanoti kūnus“, – konstatavo M. Malinauskas.

Giminaičiai visada gali užginčyti velionio sprendimą

Advokatų kontoros „LAWIN“ teisininkas Šarūnas Narbutas patvirtino, kad teisinių problemų Lietuvoje, kurios būtų susijusios su kūno donoryste – daug.
„Kai kalbame apie organų donorystę, šioje srityje viskas reglamentuota: įstatymai, poįstatyminiai aktai. Tačiau, kai kalba pasisuka apie kūno donorystę, susiduriame su problemomis. Įstatyme įteisintas tik 1 straipsnis, neturime poįstatyminės tvarkos, kuri nurodytų, kaip viskas turi vykti: ar mums reikia notaro patvirtinto akto, ar turi būti kažkokia forma, patvirtinta poįstatyminiu lygiu? Kadangi organų donorystės klausimai buvo keliami sistemingai, dabar matome rezultatus, tačiau kūno donorystės klausimas buvo šešėlyje, pasitenkinama minimaliu reguliavimu“, – apie teisinius sunkumus kalbėjo Š. Narbutas.

Žmogus nutarė dovanoti savo kūną – parašė susitarimą, jį patvirtino notaras, viskas būtų lyg ir tvarkoje.
Tačiau jam numirus, artimieji gali užginčyti šį sprendimą, sakydami, kad nenori, jog jo kūnas būtų dovanojamas. Tuomet prasidės ilgai trunkantys teisiniai ginčai. Pašnekovo teigimu, teismas negalės iškart priimti sprendimo ir viskas užtruks, vien dėl to, kad tai nėra reglamentuota.

Tačiau J. Tutkuvienė teigė, kad jeigu tai ir būtų reglamentuota, vadovaujantis žmogaus vertybėmis, mokslo įstaigos nedrįstų bylinėtis teismuose dėl velionio kūno. Į tai reikia žvelgti sveiko proto ribose.

Universitetai pasirūpins visomis išlaidomis

Anksčiau šiame straipsnyje minėtas motyvas, kad galbūt žmonės ryšis dovanoti savo kūną, vengdami finansinių laidotuvių išlaidų, turi pagrindą.
J. Tutkuvienė patvirtino, kad kiekvienas, kuris nusprendžia dovanoti kūną, gali pareikšti savo norą, kaip jis nori būti palaidotas. Vieni nori būti kremuoti, kiti laidojami paprastai, tačiau į tai visada atsižvelgiama.

Kunigas M. Malinauskas pridūrė, kad mirusiojo kūno pagerbimo ir orumo išlaikymas turi baigtis laidotuvėmis. Jo manymu, siekiant nušviesti visuomenę, būtų galima kreiptis į vyskupus. Jeigu jie pritartų, tuomet bažnyčios galėtų būti tie centrai, kurie galėtų skleisti žinią apie kūno donaciją.

„Svarbiausia – šviesti. Galbūt reikėtų nueiti į kunigų seminariją, kalbėti apie tai. Juk žmonės gyvena vertybėmis. Jeigu krauju galima pasidalinti, kodėl negalima dalintis ir kūnu?“, – retoriškai klausė M. Malinauskas.

Informacijos sklaida – kaip neišgąsdinti?

Kalbėta ir apie kortelių, skrajučių dalinimą kaip pavyzdį, kuris pasiteisino informuojant visuomenę apie organų donorystę. J. Tutkuvienė teigė, kad kartu su savo kolegomis paruošė tekstą apie kūno donorystę, tačiau viskas sustojo dėl baimės, kaip tuos tekstus, lankstinukus platinti?

„Ligoninėse, kai ateiname pas savo gydytojus? Į globos namus, kai žmogus į juos atvažiuoja sulaukęs, pavyzdžiui, 60 metų ir į rankas gauna tokią skrajutę. Kaip jis pasijaus? Kyla daug dilemų“, – svarstė J. Tutkuvienė.

Pasidalinta mintimi, kad informaciją reikėtų pateikti per asmeninius pasakojimus, žmonių motyvus, kodėl jie nutarė dovanoti kūną, kaip jie įveikė vidines baimes, galbūt tokios istorijos keistų visuomenės požiūrį į kūno dovanojimą. Tačiau nė vienas, iš šiuo metu sutikusių dovanoti savo kūnus, nepanoro apie tai kalbėtis su žiniasklaida.

A. Matulaitė priminė, kad informacija neturi būti nukreipta į konkretų žmogų, ji turi būti plačiai paskleista. Tai neturi tapti asmeniniu pranašavimu, kad tuoj mirsite. Kitaip sakant, tokią informaciją reikia rasti „netyčia“.

„Svarbu prisiminti savo požiūrį į žmogų, kaip su juo elgiamės. Kuo „švaresnis“ mokslas bus, kuo skaidriau vyks jo procesai, tuo labiau žmonės tikės, kad kūno donacija nėra blogybė. Tai yra savęs dovanojimas, kuris yra labai asmeniškas bei kyla iš meilės,“ - kalbėjo A. Matulaitė.

Kam teikti prioritetą - organų ar kūno donorystei?

Š. Narbutas užsiminė, kad nagrinėjant šį klausimą, reikia teisinės tvarkos, tačiau nereikėtų ir skubėti.
„Jeigu, tai būtų patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro, tai jau būtų pradžia. Tačiau tai nereiškia, kad tuomet viskas bus gerai. Pavyzdžiui, kaip reglamentuoti, kuri iš šių sričių yra prioritetinė: ar kūno donorystė, ar organų donorystė (jeigu žmogus sutiko dovanoti ir kūną, ir organus – red. past.)? Tuomet tokius dalykus turi numatyti įstatymas, o ne ministro įsakymas. Mat jis praranda galią.

Vienintelis kelias, kurio teisine tvarka nenuginčysi – paveldėtojai gaus testamentą tada, kai įvykdys velionio sąlygą (valią), o jo valia – atiduoti savo kūną“, – apie ribines situacijas kalbėjo teisininkas.

Jis pridūrė, kad žaliosios idėjos, visuomeniška veikla, ypač tarp jaunimo, grįžta į madą, tampa populiari. Tai galima išnaudoti ir kūno donorystės kontekste. Vienas iš pavyzdžių, kai Brazilijos futbolo rinktinė savo sirgalius ragino tapti organų donorais, motyvuodami, kad jo širdis vėliau plaks kito sirgaliaus širdyje, esą tai užkrečiama. Ir šis pavyzdys pasiteisino, Brazilijoje padaugėjo organų donorų.

Diskusijoje išsakytas mintis taikliai apibendrino U. Šakūnienė, teigdama, kad jeigu žmogus nori padaryti gerą darbą, reikia jam padėti.