Mano COVID-19 istorija: savaitė ligoninėje, užsitęsęs kosulys ir nuovargis

Sunku psichologiniu požiūriu

Pirmąją darbo dieną po Vėlinių pabundu su skaudama gerkle, galva, akimis, raumenimis, vakarop iki 38,3 °C pakyla temperatūra. Kadangi per poilsio dienas lankiau artimųjų kapus, buvo vėjuota – viską nurašau persišaldymui. Išgeriu paracetamolio tabletę. Ji kūno temperatūrą sumažina vos 0,3 °C. Kitą dieną prisideda kosulys, suskausta ir nugarą ties mentimis, sąnarius, energijos – nė lašo, sunku sukaupti dėmesį, nors temperatūra – vos 37,1, vakare – 37,6 °C. Prisimenu koronavirusu persirgusių bičiulių pasakojimus apie jų patirtus simptomus – mano potyriai panašūs. Užsiregistruoju atlikti PGR tyrimą – jis paskiriamas rytojaus dienai. Prisiklausiusi pasakojimų, koks skausmingas gali būti tepinėlio paėmimas iš nosiaryklės, nerimauju. Tačiau itin didelio diskomforto greitai atliekama procedūra nesukelia.

Dieną po tyrimo simptomai panašūs, prisideda sloga, užgulta nosis. Vakare ateina SMS žinutė: "Jūsų testo atsakymas yra esveikata.lt sistemoje. Susisiekite su šeimos gydytoju, būklei pablogėjus skambinkite greitajai med. pagalbai." Iš tokios užuominos galima suprasti, kad koronavirusas man nustatytas, tačiau aiškumo dėlei reikia pasitikslinti esveikata.lt sistemoje (pasak Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų, COVID-19 tyrimų teigiami atsakymai nesiunčiami SMS žinute siekiant išvengti galimų klaidų suvedant telefono numerius ir apsaugoti jautrius asmens duomenis; be to, teigiama, kad su vyresnio amžiaus žmonėmis, išsiuntus SMS, susisiekia ir Karštojoje linijoje dirbantys gydytojai). Susinervinusi trumpam pamirštu, kaip prisijungti prie šios sistemos – jungdamasi per interneto banko sistemą, nuklystu visai kitur. Pagaliau atsidarau savo paskyrą esveikata.lt, čia dar reikia panaršyti, norint surasti dokumentą, kuriame ir slypi žinutė: remiantis PGR tyrimo rezultatais, man nustatytas SARS-CoV-2 RNR, kitaip tariant, COVID-19.

Diagnozę sužinau ketvirtą parą jausdama simptomus. Vos pasijutusi blogai, atsargumo dėlei ėmiau vengti namiškių, į bendrai naudojamas erdves eiti tik su kauke, pirštinėmis. Sužinojusi koronaviruso diagnozę, pradedu dar labiau saugotis. Su vyru ir vaikais susitariame, kad į kambarį, kuriame izoliuojuosi, jie nevaikščios, o aš, kiek įmanoma, neisiu į bendras patalpas. Nesu įleidžiama ir į virtuvę – valgyti gamina izoliuotis turintis vyras, o pasinaudojus bendra vonia, laisvai liejasi dezinfekcinės priemonės.

Fiziškai izoliuotis – paprasta, psichologiniu požiūriu – sudėtinga. Ypač iš pradžių, kai, vos man įžengus į virtuvę, iš jos su ne pačia maloniausia veido išraiška išsilaksto vaikai. Pasijuntu tarsi būčiau raupsuotoji. Sudėtinga atsisveikinti ir prieš miegą. Paprastai jaunėlę aštuonmetę kiekvieną vakarą palydėdavau į lovą, tai būdavo mūsų laikas – kelias minutes nuoširdžiai paplepėdavome. Dabar to nebeliko. "Mama, noriu tave apkabinti", – eidama miegoti jei ne vakarinio bučinio, tai bent apkabinimo liūdnai prašo jaunėlė. Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad vaikai – nemaži, tokio amžiaus, kuriems jau galima paaiškinti, kodėl negaliu prieiti, apkabinti, paglostyti, palydėti į lovą ar pabučiuoti prieš miegą. Neįsivaizduoju, kaip su tuo tvarkosi ir izoliuojasi mamos, auginančios mažylius – kūdikius ar ikimokyklinukus.

Vienintelė išeitis šioje situacijoje – kviesti greitąją. Ligoninės priimamajame jums atliks reikiamus tyrimus ir parvažiuosite namo.

Kur galėjau užsikrėsti?

Sužinojusi diagnozę, imu kratyti mintyse paskutines 5–7 dienas iki pasireiškiant simptomams. Kur buvau? Ką veikiau? Su kuo susitikau? Du kartus važiavau į LSMU Kauno ligoninės polikliniką Šilainiuose, valandą praleidau odontologo kėdėje, apsipirkau keliose parduotuvėse "Akropolyje", buvau susitikusi su draugėmis. Abejoju, ar galėjau užsikrėsti vizito pas odontologą metu, kur visi – skrupulingai su kaukėmis. Nebent pati galėjau užkrėsti. Galbūt galėjau įkvėpti viruso per nesandariai prie veido priglundančią medžiaginę kaukę, kurią labai mėgau? Tuo labiau kad su šia kauke važiavau skiepytis į LSMU Kauno ligoninės polikliniką, kurios hole ir koridoriuose netrūko žmonių, čia teko palaukti (mintyse pasižadu nuo šiol medžiaginę kaukę nauodoti tik kaukių vakarėliams). O gal prisikvėpavau viruso iš serviso atsiimtame automobilyje? Jei jame dar nebuvo išsisklaidę vyriški kvepalai, tai turbūt galėjo likti ir viruso dalelių?

Puolu skambinti draugėms, su kuriomis dieną prieš pasijusdama prastai ilgai vakarojome prie vieno stalo. Ir, žinoma, be kaukių. Jos jau kuris laikas jaučia simptomus. Vienai skaudena gerklę, buvo pakilusi temperatūra, kitai skauda galvą ir kojų raumenis, trečiai – sloga ir krečia šaltis. Po kelių dienų koronavirusas diagnozuojamas ir joms. Galiu pasidžiaugti tik tuo, kad joms ligos forma – lengvesnė, kad jos neužkrečia šeimos narių, tarp kurių – ir garbaus amžiaus tėvai.

Mano šeima jaučiasi gerai. Vyresniajai dukrai porą dienų pakyla temperatūra iki 37,1–37,2 °C, vyrui paskaudena gerklę, tačiau koronavirusas jiems nenustatomas. Geriausiai jaučiasi aštuonmetė, kuri, kaip nejaučianti simptomų, atlikti tyrimo net neregistruojama.

Nežinau, ar taip sutapo, ar tokia ligos eiga, bet būtent tą dieną, kai sužinau diagnozę ir pradedu labiau nervintis, mano būklė pablogėja. Vakare temperatūra 38,3 °C, einant miegoti pulsas – beveik 100 tvinksnių per minutę, pakilęs ir kraujospūdis. Po tradicinės vakarinės ivabradino tabletės prireikia ir dviejų metoprololio sukcinato tablečių pulsui sureguliuoti – paskui šiaip taip pusiau sėdomis užmiegu, nes kalant širdžiai atsigulti horizontaliai atrodo neįmanoma.

Kitą dieną nebesugebu nekosėdama giliai įkvėpti. Dingsta uoslė, visas maistas atrodo beskonis, šiek tiek jaučiu tik sūrumą, rūgštumą ir kartumą. Šeštą ligos parą sutrinka virškinimas, skaudena plaučius, padiegia širdį, vakare vėl kala širdis. Kvėpavimas – tai švarus, tai lyg ir yra sekreto.

Prabėgus savaitei nuo pirmųjų simptomų, dingsta sloga, tačiau kiti nemalonūs pjūčiai tęsiasi. Toliau skaudena plaučius ir dažnai kosčiu, vakarais virš 38 °C pakyla temperatūra. Skambinu savo šeimos gydytojai. Klausiu, gal galima paimti kraujo ir pamatuoti C reaktyvinį baltymą (CRB) – galbūt plaučiuose jau prasidėjo uždegimo procesai ir reikėtų antibiotikų? Gydytoja primena, kad tokie, kaip aš, sergantys koronavirusu ir dar turintys temperatūros, poliklinikoje nelaukiami, o karščiavimo klinika Kauno rajone, kur gyvenu, dar neveikia (tokia klinika, kur karščiuojantiems pacientams atliekami tyrimai, Garliavoje po kelių mėnesių pertraukos pradėjo veikti tik praėjusią savaitę). "Vienintelė išeitis šioje situacijoje – kviesti greitąją. Ligoninės priimamajame jums atliks reikiamus tyrimus ir parvažiuosite namo", – ramina gydytoja ir užsimena, kad neblogai būtų pasimatuoti deguonies kiekį kraujyje – sunerimti reikėtų, jei kraujas prisisotina deguonies (saturacija) mažiau nei 92 proc.

"Aš nedūstu", – aiškinu gydytojai, tačiau nerimas nedingsta. "Dėl šventos ramybės draugė paskolina deguonies kraujyje matavimo aparatą (pulsoksimetrą). Pasimatuoju ir pasidaro ramiau: rodo 96 proc. Greitajai skambinti nesiryžtu – nusprendžiu, kad man dar nėra labai blogai.

Laukimas bokse

Aštuntą ligos parą mano įsitikinimas, kad ligą įveiksiu greitai ir lengvai, akivaizdžiai sumažėja. Nuo pat ryto temperatūra 37,5 °C, sunku atsikelti iš lovos – svaigsta galva. Antroje dienos pusėje temperatūra pakyla virš 38 °C. Po antro skambučio gydytojai, prisipažinus jai, kad negerėja, skambinu greitajai. Lyg atsiprašydama aiškinu, kad man reikia tik kraujo tyrimo ir plaučių nuotraukos. Matyt, tokie skambučiai greitosios medicinos pagalbos operatorės nestebina – išsiunčia ekipažą paaiškinusi, kad teks palaukti, nes labai daug iškvietimų. Po beveik dviejų valandų sulaukiu greitosios medikų. Paskambinęs telefonu paramedikas paprašo manęs išeiti į lauką – nors atvyko su specialia apranga, jie į vidų neis (matyt, vengia užkrato). Dar užsimena pasiimti būtiniausių daiktų, kurių gali prireikti ligoninėje. "Bet aš juk tik tyrimų važiuoju", – bandau aiškinti, o tuo metu vyras man įbruka paskubomis surinktų reikalingiausių daiktų kuprinę.

Atvykus į LSMU Kauno ligoninę Šilainiuose, tenka palaukti, kol pateksiu į vidų: tokių kaip aš – eilė. Pagaliau patenku į boksą – izoliacinę palatą, kur sergantieji koronavirusu laukia tyrimų rezultatų. Čia sutinku kitą pakaunės gyventoją. Jauna moteris iš Rokų vis kosti ir skundžiasi dideliais skausmais pečių plote – juos gali ištverti tik sėdėdama.

Šioje paskirstymo palatoje – dvi didelės ir dvi vaikiškos lovelės. Rokiškė pasakoja, kad prieš tai palatoje buvo apsistojusios trise, viena moteris bandė susirangyti vaikiškoje lovelėje. Akivaizdu, kad boksai įrengti buvusiame Infekcinės ligoninės vaikų skyriuje. Prie kiekvieno tokio bokso – atskiras tualetas, dušas. Iš lauko į boksą patenkama tik pro tualetą (vėliau viena ligonė man papasakos apie itin nemalonų atvejį: jai tvarkantis tualete, paramedikas tiesiog pro ją į boksą atlydėjo naują laikinosios palatos gyventoją).

Su medicinos personalu daugiausia bendraujame per stiklą. Palatoje paimamas kraujo, įvežtu mobiliuoju rentgeno aparatu atliekama plaučių nuotrauka. Belieka laukti tyrimų rezultatų. Mano palatos kaimynė juos gauna pirma: CRB – daugiau kaip 30 mg/l (sveiko žmogaus CRB norma kraujyje – iki 5 mg/l), tačiau plaučių nuotrauka – be pakitimų, todėl jauna moteris keliauja namo. "Tolesnį gydymą jums paskirs šeimos gydytoja", – stovėdama už stiklo sienos, paskambinusi telefonu, gydytoja aiškina moteriai.

Po keturių valandų nuo atvykimo tyrimų rezultatų sulaukiu ir aš (vėliau tenka išgirsti, kad kai kas bokse praleidžia ir devynias valandas). "Jums pneumonija. Reikia gultis į ligoninę", – perskaitau man adresuotą užrašą kitapus stiklo. Šmėkšteli mintis, kad be reikalo kviečiau greitąją, – noriu namo. Tačiau laiko apmąstymams, ar teisingai pasielgiau, nėra – slaugytoja ar slaugutė (visas medicinos personalas apsirengęs tokiais pačiais kelių sluoksnių plastikiniais kostiumais, todėl labai sunku atskirti, kas yra kas) jau lydi mane į greitosios pagalbos automobilį, kuriuo esu vežama į Kardiologijos skyrių. Šis skyrius po COVID-19 protrūkio jame spalio pradžioje taip ir nesulaukė sugrįžtant sergančiųjų širdies ligomis. Dabar jis – užpildytas užsikrėtusiųjų koronavirusu.

"Nesuprantu, kodėl jus paguldė. Jūsų CRB – tik 6, pakitimai plaučių nuotraukoje – minimalūs, čia tik pati pneumonijos pradžia", – garsiai svarsto jaunas gydytojas Kardiologijos skyriuje. "Tai gal galiu važiuoti namo?" – teiraujuosi. "Jei jau paguldė – eikite į palatą", – į diskusijas nesileidžia gydytojas.

Pakitimai nedideli, bet jūsų būklę stebėsime. Ji, sergant šia liga, gali greitai pablogėti.

Taip 22 val. atsiduriu keturvietėje palatoje, kurioje jau įsikūrusios trys viena per kitą čiaudinčios ir kosinčios moterys. Pirmą naktį ligoninėje miegu mažai: trukdo kaimynių ir mano pačios kosulys, neįprasti garsai, tai iš vienos, tai iš kitos palatos pasigirstantis garsus "Sesute!"

Remiasi plaučių nuotraukomis

Susipažįstu su palatos kaimynėmis. Visoms trims diagnozuotas koronavirusas, kaip ir man. 92-ejų metų močiutę užkrėtė giminaitis, per Vėlines vežęs aplankyti kapų. "Nuojauta man sakė nevažiuoti, bet taip norėjau aplankyti kapus. Ką reiškia neklausyti nuojautos", – linguoja galva senolė.

Apžiūros metu jai nustatomas širdies ritmo sutrikimas. Gydytoja sako: "Paklausyčiau širdį, bet per visas šias apsaugos priemones negaliu." Iš tiesų – medicinos personalo ne tik burna, nosis, akys užmaskuotos, bet ir ausys slepiasi po plastikiniais kostiumais. Dėl to mums gydytojai neauskultuoja plaučių – remiasi tik plaučių nuotraukomis.

Lovoje greta močiutės – K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės gyventoja. Stačiokė, žodžių kišenėje neieškanti stambi moteris, kuriai per 70 metų, labai garsiai piktinasi kalbėdama telefonu: "Man tik snarglius pakrapštė ir aiškina, kad COVID-19. Nesąmonė! Man angina, pakilo temperatūra, ir viskas." Matyt, ji iš tų, kuriems koronavirusas neegzistuoja. Kai ima viduriuoti, aiškinu, kad tai tipiškas COVID-19 simptomas, tačiau jos tai neįtikina – sako suviduriavusi nuo ligoninės maisto, kuris "visas be skonio". "Skonį praradote taip pat dėl ligos", – aiškinu jai, bet veltui. Kai kurių žmonių neįtikinsi. Atvykusioji iš K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės neturi jėgų pati nueiti į tualetą – reikalus atlieka į šalia lovos jai pastatytą specialią kėdę (pasidžiaugiu, kad vis dar neužuodžiu kvapų). Kai paprašome ligoninės personalo ištuštinti kėdės turinį, išgirstame atsakymą: "Čia jums ne sanatorija – čia ligoninė, palauks."

Mano palatos kaimynėms leidžiami antibiotikai, kraujo skystinamieji vaistai – tiesiai į pilvą, fiziologinis tirpalas. O man nepaskirta nieko – tik ligoninės maisto. "Jums vaistai kol kas neskiriami. Tačiau mes kurį laiką stebėsime jūsų būklę", – mano viltis iš ligoninės išsinešdinti kuo greičiau griauna gydanti gydytoja. Iš jos sužinau, kad rentgeno nuotrauka rodo dešiniojo plaučio infiltraciją – tam tikrų pakitimų, kuriuos galėjo sukelti koronavirusas. "Pakitimai nedideli, bet jūsų būklę stebėsime. Ji, sergant šia liga, gali greitai pablogėti", – įspėja gydytoja ir užsimena, kad, turėdama ir kitos ligos diagnozę (širdies vožtuvo nesandarumas), turėčiau būti atsargesnė. Ginčijuosi, kad mano atveju tai nėra rimta liga – dėl jos geriu vos vieną tabletę per dieną ir širdies ritmas susireguliuoja. Vis dėlto tai, pasak gydytojos, dar viena priežastis stebėti mano būklę.

Mirtis kaimyninėje palatoje

Įdomu stebėti, kaip su medikais bendrauja palatos kaimynės. 92-ejų močiutei – viskas gerai, o K.Griniaus ligoninės gyventojai – priešingai, vis kas nors netinka. Šįkart netinka tai, kad gydytoja nuo kojos sąnario skausmo (užėjus skausmo priepuoliui, šventųjų vardai jos lūpose persipina su keiksmažodžiais) išrašė ne leidžiamus vaistus, o diklofenako tabletę. Dėl to slaugytoją, atėjusią jai suleisti kraujo skystinamųjų vaistų, ji pasiunčia ant trijų raidžių ir neleidžia jų suleisti. Taip tądien lieka ir be kraujo skystinamųjų vaistų, ir be leidžiamų vaistų nuo skausmo.

Beveik visą laiką gulint ligoninėje neapleido jausmas, kad užimu kažkieno kito vietą – žmogaus, kuriam labiau reikia medikų pagalbos nei man. Pagaliau tą vietą atlaisvinau.

Kaimyninėje palatoje apsilanko mirtis – koridoriuje girdėti sujudimas. "Vežkite patanatomams, tik prieš tai įdėkite į maišą", – komanduoja kažkas. Po kiek laiko ligoninės personalas garsiai svarsto, kur dėti mirusiojo daiktus.

Dešimta ligos para. Perskaitau profesoriaus Vytauto Kasiulevičiaus mintį, kad lengvai ir vidutiniškai sunkiai koronavirusu paprastai sergama iki dešimties parų. Tikiuosi, kad ir aš sergu paskutinę dieną. Ir iš tiesų – visą dieną temperatūra nebekyla, kosčiu taip pat lyg ir mažiau, nebeskauda plaučių. Ši būklė tęsiasi keletą dienų. Prašau gydytojos, kad išleistų namo. Ji pakartotinai paskiria tyrimus. Kraujo tyrimų rezultatą sužinau kitą dieną: CRB – 10, šiek tiek padidėjęs, todėl apie namus kol kas galiu tik pasvajoti. Pakartotinai daroma ir plaučių nuotrauka.

Nežinau, ar dėl nuolatinio deguonies trūkumo palatoje, ar dėl ligos eigos, ar dėl monotoniško ir pasikartojančio dienos ritmo ligoninėje nuolatos jaučiuosi apsimiegojusi, trūksta jėgų. Po 9 val. besitęsiančio naktinio miego maždaug valandai kiekvieną dieną nulūžtu ir po pietų. Galbūt tas ilgas miegas, negalvojimas nei apie darbus, nei apie buitinius rūpesčius, vitaminai ir maisto papildai padeda, kad organizmas pats susitvarko su liga. Trečiąkart atliekamas CRB tyrimas rodo, kad mano sveikatos reikalai – gana geri: CRB – vos 2, o plaučių nuotrauka, nepaisant to, kad "infiltraciniai pakitimai paryškėjo", rodo "nežymiai neigiamą dinamiką". Taigi, mano būklė gerėja.

Keturioliktą ligos parą, septintą parą ligoninėje, per rytinę gydytojos vizitaciją pagaliau išgirstu džiugią žinią: važiuosiu namo. Prieš tai esu prisaikdinama dar kurį laiką laikytis poilsio režimo, gerti daug skysčių ir po mėnesio pakartotinai pasidaryti plaučių nuotrauką.

Po kelių valandų, rankose laikydama ligos išrašą ir visą ligoninėje susikaupusį turtelį, žengiu pro priimamojo duris. Atrodo, kad nuo lauko oro, kuriuo nekvėpavau dvi savaites, svaigsta galva. Bet kartu jaučiu didžiulį palengvėjimą. Beveik visą laiką gulint ligoninėje neapleido jausmas, kad užimu kažkieno kito vietą – žmogaus, kuriam labiau reikia medikų pagalbos nei man. Pagaliau tą vietą atlaisvinau. Tai kas, kad dar kosčiu, kad jaučiuosi taip, tarsi po mėnesio gulėjimo būčiau ką tik pakilusi iš lovos, – važiuoju namo. O juk namų ir sienos gydo...