Savo istoriją jis pasakoja meninėmis priemonėmis – unikalūs kūriniai iliustruoja kovą su cistine fibroze, o dažniausias motyvas yra plaučiai, randai, žaizdos, nutapyti ryškiomis spalvomis, žvilgančiais dažais, dekoruoti lemputėmis. Tokį meninį stilių kūrėjas pasirinko kaip kontrastą ligos bjaurumui, nemaloniems simptomams.

Serga nuo kūdikystės

Cistinė fibrozė, genetiškai paveldima liga, Dylanui buvo nustatyta sulaukus trijų mėnesių. Jai būdingas daugelio organų ir jų sistemų pažeidimas dėl sutrikusios išorinės sekrecijos liaukų funkcijos.

Dažniausiai pažeidžiami plaučiai, dėl sutirštėjusio sekreto ir lėtesnio jo pasišalinimo kvėpavimo takuose atsiranda jo sankaupos. Tai sukelia pasikartojančias infekcijas, kurios ardo bronchų jungiamąjį audinį, atsiranda negrįžtamų pokyčių ir plaučiuose, ilgainiui gali sutrikti jų veikla. Ligonis nuolat kosėja, jam sunku kvėpuoti, vargina dusulys, silpnumas.

Nesąžininga būtų ir toliau nagrinėti filosofines temas, kai rūpi labai žemiški dalykai – tai, kad gali vėl laisvai kvėpuoti.

1979-aisiais, kai D.Mortimeris gimė, gydytojų prognozės tokiems kaip jis buvo pesimistiškos – medikams trūko žinių apie šią įgimtą ligą, efektyvaus gydymo nebuvo, manyta, kad ligoniai gali išgyventi tik iki paauglystės. Laimė, kai sulaukė dešimties, buvo atrastas genas, perduodantis cistinę fibrozę. Mokslininkai pradėjo tyrimus šioje srityje, buvo sukurti nauji vaistai ir atsirado ilgesnio, geresnės kokybės gyvenimo viltis. Šiuo metu pacientų išgyvenamumas siekia 37 metus. Dylanui jau 41-i, dėl to jam prireikė plaučių transplantacijos.

"Vaikystėje tėvai man labai daug apie ligą neaiškino, bet buvo labai rūpestingi, reguliariai vežiodavo pas gydytojus, prižiūrėjo, kad laiku išgerčiau prirašytus vaistus, taikė alternatyvias procedūras. Pavyzdžiui, gydymą plekšnojimu. Aš atsiguldavau, o mama arba tėtis man energingai plekšnodavo delnais per krūtinę, nugarą plaučių srityje. Tai padėdavo iškosėti skreplius, gleives, kurie trukdė kvėpuoti, sukeldavo įkyrų kosulį", – prisimena D.Mortimeris.

Ir psichologiškai nebuvo lengva. Žinojimas, kad ilgai negyvensi, – sunkiai pakeliamas, ypač vaikui. Kiekvienas ligonis trokšta, kad su juo elgtųsi kaip su sveiku. Bet tai sunku paaiškinti aplinkiniams, kai jie girdi kažką nuolatos kosint, ir replikuoja, kad tai turbūt astma ar peršalimas, o galbūt tuberkuliozė, kita užkrečiama liga. Dylanas dažnai lankydavosi sporto klube, nes aktyvi fizinė veikla padeda valytis plaučiams. Tačiau tai sukelia kosulio priepuolius, o tarp kartu sportuojančių atsiranda netolerantiškų asmenų, iš kurių yra sulaukęs net grasinimų.

Ramstis – šeima ir tikėjimas

Nepaisant negalavimų, kartais labai sekinančių, Dylanas stengėsi gyventi normalų gyvenimą. Sėkmingai baigė mokyklą ir įstojo į Kanzaso meno institutą, kur studijavo vazduojamuosius menus, magistro laipsnį įgijo Niujorko vizualinių menų mokykloje.

Pasinėręs į kūrybą jaunuolis turėjo nedaug draugų, o į pasimatymus iš viso nevaikščiojo, niekada neturėjo merginos. Tai buvo sąmoningas apsisprendimas, tada galvojo, kad nenori jokiam kitam žmogui užkrauti tokios naštos.

Ir tada, kai jau buvo susiruošęs palikti gimtąjį Kanzasą ir persikelti į Niujorką, visą dėmesį skirti menininko karjerai, sutiko savo būsimąją žmoną. Buvo paskutinė diena, kai jis nusprendė dar kartą kartą nueiti į bažnyčią, o jo būsimoji antroji pusė ten tada apsilankė pirmą kartą.

Tai nebuvo meilė iš pirmojo žvilgsnio, tačiau visą bemiegę naktį Dylanas svarstė, ką daryti: išvykti, kaip suplanavęs, ar pasilikti. "Galvojau, kad tai yra ženklas. Ne šiaip sau sutapimas. Vis dėlto išvažiavau ir kurį laiką su Shannon bendravome per atstumą", – mintimis grįžta į praeitį.

Po metų, kai nebeliko abejonių, kad Shannon – jo gyvenimo moteris, mylimieji susituokė. Susilaukė dviejų sūnelių – vyresniajam Noah jau vienuolika, jaunesniajam Liamui – aštuoneri.

Dylanui labai svarbus tikėjimas, jis kurį laiką dirbo pastoriumi vienoje didžiausių Kanzaso bažnyčių, o laisvą laiką dalijo šeimai ir menui. Tuo metu jo kūrybos tematika buvo glaudžiai susijusi su religija, menininkas kėlė filosofinius būties klausimus ir ieškojo į juos atsakymų.

Tikėjimas ypač padėjo ieškant atsakymo, kodėl jam taip atsitiko, kai labai norėjosi įveikti ligą, pamiršti jos keliamas kančias, nebegalvoti apie mirtį. Atrodė, kad buvo išklausytas ir sulaukė malonės – vis dar buvo gyvas, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, nepaveldėjusių nelemtojo geno. Jautėsi dėkingas už šias gyvenimo dovanas, todėl tapo pastoriumi.

Tačiau idilė baigėsi artėjant 37-ajam gimtadieniui. Savų plaučių resursai beveik išsisėmė, jį galėjo išgelbėti tik plaučių transplantacija.

Atsidėjo kūrybai

Vyras kosėjo krauju, nebegalėjo ne tik sportuoti, bet ir žaisti su sūneliais. Labai pasisekė, kad vos po poros mėnesių, kai buvo įtrauktas į ligonių, kuriems reikalingas plaučių persodinimas, sąrašą, atsirado donoras.

Operacija puikiai pavyko, po trijų savaičių ligoninėje ir trijų mėnesių reabilitacijos atsigavo ir netgi kartu su tėvu nubėgo 5 km. Jautėsi beprotiškai laimingas, džiaugėsi grįžtąs į įprastą kasdienybės ritmą. Kūrė ateities planus – su šeima persikėlė į Niujorką.

Būtent tada apsisprendė palikti bažnyčią, pastoriaus darbą ir atsidėti vien kūrybai. Prasidėjo naujas etapas, jo paveiksluose, skulptūrose, instaliacijose atsirado naujų motyvų, susijusių su pastarųjų metų išgyvenimais.

Menininkas tikina supratęs, kad nesąžininga būtų ir toliau nagrinėti filosofines temas, kai rūpi labai žemiški dalykai – tai, kad gali vėl laisvai kvėpuoti, be to, jautėsi nepaprastai dėkingas gydytojams ir donoro artimiesiems, kurių dėka gavo naują puikiai funkcionuojantį organą. Norėjosi apie tai pasakoti visam pasauliui.

Atvirai kalbėdamas apie savo ligą dailininkas jaučiasi labiau pažeidžiamas, bet kartu išsilaisvinęs – tarsi būtų atvėręs daugelį metų uždarytus vartus.

Likimo dovana

Dar daugiau su liga susijusių motyvų jo kūryboje atsirado po antrosios abiejų plaučių transplantacijos. Jos prireikė po pusantrų metų, kai pirmieji persodinti plaučiai buvo atmesti organizmo. Proceso sustabdyti nepavyko nei vaistais, nei procedūromis. Nebegalėjo net laiptais užlipti, kas keletą žingsnių tekdavo ilsėtis.

Tada sužinojo, kad gyventi liko vos keli mėnesiai. Suprato, kad pamažu miršta, bet nieko negalėjo padaryti. Per tokį trumpą laiką rasti dar vieną tinkamą donorą atrodė beveik neįmanoma užduotis. Tačiau ir vėl įvyko stebuklas.

Pagalbą pasiūlė visai nepažįstama moteris, vieno Dylano socialinių tinklų bičiulio draugė. Ji yra slaugė ir gerai žinojo menininko ligos istoriją, o tuo metu kaip tik mirė jos pusbrolis. Jo plaučius pasiūlė D.Mortimeriui. Šis netikėjo, kad jie tiks ir kas nors iš to išeis. Bet likimas panoro jam padovanoti dar vieną dovaną, netrukus sulaukė gydytojų skambučio, kad ir šio donoro plaučiai tinkami.

Antroji transplantacija atlikta praėjusių metų pradžioje. Operacija ir reabilitacija pareikalavo daug jėgų ir kantrybės, tačiau visa tai jau praeitis.

Koronavirusas – naujas iššūkis

Su trečiaisiais plaučiais gyvenantis dailininkas susidūrė su nauju iššūkiu dėl koronaviruso pandemijos, jam tenka ypač saugotis, kad neužsikrėstų, bendravimą apribojo iki minimumo.

Gydytojai įspėjo, kad užsikrėtus gali laukti juodžiausias scenarijus, gali prasidėti plaučių nepakankamumas –- tada jam reikės dar kartą persodinti šį organą.

Dabar, kai didžiąją laiko dalį leidžia namuose, su šeima ir mylimu auksinio retriverio veislės augintiniu, Dylanas gali skirti dar daugiau laiko kūrybai, kurioje vis dar vyrauja su cistine fibroze susiję motyvai.

Jo darbai vieniems atrodo keisti, kitiems – provokuojantys, verčiantys susimąstyti. Formos ir raštai dažniausiai atkartoja plaučių audinio, ląstelių struktūrą, sudėtingas kvėpavimo organų formas. Įspūdžiui sustiprinti autorius renkasi itin ryškias spalvas ir žvilgančius dažus. Žmogaus kūno anatomijos detalės virsta įmantriais ornamentais.

Liga, kuria serga, nėra maloni, simptomai – kosulys, dusulys, spjaudymasis skrepliais, krauju – ne patys estetiškiausi, todėl nusprendė juos pagražinti pasitelkęs visas vaivorykštės spalvas ir blizgesį. Tai suteikia kūriniams akinantį švytėjimą, neleidžiantį atitraukti žvilgsnio nuo rimtų temų.

Paveiksluose gausu ir kitų su autoriaus patirtimi gydymo įtaigose susijusių motyvų: operacinių vaizdai, ligoninių priėmimo skyriai, medikų figūros. Naujoje kūrinių serijoje pagrindinis simbolis yra greitosios pagalbos automobiliai, jų durys, kaip vartai tarp pasaulio šiapus ir anapus.

Menininkas yra surengęs beveik dvi dešimtis personalinių parodų, dalyvavo įvairiuose meno festivaliuose ir kituose renginiuose. D.Mortimerio kūriniai dažnai eksponuojami gydymo įstaigose, jų yra įsigijusios farmacijos kompanijos, universitetai. Menininkas dažnai kviečiamas į renginius, konferencijas, kur dalijasi savo išgyvenimais, patirtimi su kitais sergančiaisiais.

Pastarąjį pusmetį, nepaisant aplinkybių, D.Mortimeris jaučiasi gerai, tačiau neslepia, kad ne visuomet pasiseka išlikti optimistu. Sako, kad labai padeda bėgimas. Bėgioti nemėgsta, bet pergalės džiaugsmas, kai po transplantacijos gali nubėgti 10 km, itin saldus.

Kūrybišku žvilgsniu

65 rožės. Šiame pavadinime užkoduotas cistinės fibrozės pavadinimas, mažiems vaikams, kuriems sunku jį ištarti, skambantis kaip "65 rožės". Jame detaliai, grafiškai vaizduojami žmogaus plaučiai, kompoziciją papildo kraujo spalvos rožės.

Simbolis. Sportiniai bateliai D.Mortimerio kūryboje pasirinkti neatsitiktinai, bėgimui skirtų sportbačių paduose yra oro, kad būtų lengviau bėgti, o jam oras yra pati didžiausia vertybė, nes jo nuolat trūksta.

Viena žinomiausių D.Mortimerio meninių instaliacijų – milžiniškas nudžiūvęs medis, kurį jis nudažė ryškiai rožine spalva ir padengė blizgučiais. Instaliacija sukurta 2018 m. ir buvo eksponuojama viename Kanzaso parkų.