"Mano pusseserės vyrui, kuris turėjo milijoną litų grynaisiais, netikėtai buvo diagnozuotas auglys galvoje. Niekas nesiryžo jo operuoti, nors vyras medikams siūlė visus pinigus", – pasakoja Nacionalinės sanatorijų ir reabilitacijos įstaigų asociacijos prezidentas, "Pušyno" sanatorijos direktoriaus pavaduotojas Antanas Šatas.

– Daktare, gal jūs, iš arti matęs tokią tragediją, galite patarti, kaip išsaugoti sveikatą, jei jos kartais neįmanoma susigrąžinti net ir už milijonus? Kiek tam padeda vis populiarėjantis sanatorinis gydymas? Ir prašau atsakyti nuoširdžiai, o ne taip, kad pritrauktumėte kuo daugiau pacientų.

– Pacientų mums netrūksta, todėl neturiu jokių interesų kalbėti netiesą. Tikra tiesa ta, kad sanatorijose taikomos procedūros visų pirma yra naudingos, netgi būtinos ligoniams sveikatai sugrąžinti, o sveikiesiems – pasitikrinti, ar teisingai gyvena, pasimėgauti kūno ir dvasios malonumais.

– Būtent dėl pastarosios priežasties ponios ir ponai naudojasi dabar madingomis SPA paslaugomis, važiuoja į sanatorijas Druskininkuose, Birštone ar Palangoje. Bet ar gali sustiprinti sveikatą kelios savaitgalio procedūros sanatorijoje žmogui, kuris visą savaitę įtemptai dirba? Ar tai tik beprasmis pinigų švaistymas?

– Aš savo gyvenimo filosofijoje neturiu žodžio "negalima", bet privalau pripažinti, kad tiems, kurių sveikata pašlijusi, per kelias dienas jos susigrąžinti neįmanoma. Reikia sisteminio gydymo. Jei tokie sveikatinimosi savaitgaliai kartojasi dažnai, kai ką galima grąžinti į išeities stadijas. Pavyzdžiui, prisiminti ir pajausti, kokį teigiamą poveikį organizmui daro sveika mityba, fizinis aktyvumas, stimuliacija.

– Ir kas iš to?

– Bent savaitę sveikai maitinantis, bėgiojant, treniruojantis salėje, baseine, atsiranda poreikis tai daryti. Tuomet žmogus stengiasi taip gyventi ir toliau, grįžęs namo. Jei šis poreikis tenkinamas – efektas sveikatai garantuotas, sanatorinis gydymas įgauna prasmę. Jei sveiko gyvenimo etapas baigiasi sanatorijoje, geriau žmogus jausis tik savaitę ar dvi. Jei nebus tęstinumo – vėl apsikuisite darbais, nerasite pusvalandžio mankštai, palįsti po šaltu dušu. Gyvenimo rutina, buitis užgoš norą sveikiau ir aktyviau gyventi.

– Patarkite, kaip jo neprarasti, išsaugoti, paversti įpročiu, kaip jau visi esame įpratę valytis dantis?

– Sveikuolis Dainius Kepenis yra pasakęs, kad Sveikatos apsaugos ministerija turėtų vadintis ligų ministerija. Aš jam pritariu. Juk dabar pagrindinis mūsų sveikatos politikos tikslas – gydyti ligas. Apie žmonių sveikatos išsaugojimą kalbama tik minimaliai. Sveikatos reikia pradėti mokyti nuo darželio, mokyklos – tik tada susiformuos įgūdžiai visam gyvenimui.

– Vis dėlto iš mokymo, kaip iš vaistų gamybos ir platinimo, kapitalo nesusikrausi. Juk politiką lemia daugybė finansinių interesų. O gal žmonės gali patys suprasti, kad jiems visapusiškai labiau apsimoka būti sveikiems?

– Aš tai vadinu sveikatos kultūra. Jei žmogus jos neturi, jam nesvarbu, kad reikia kaskart plautis rankas, kasdien keistis kojines, sportuoti, sveikai maitintis. Toks žmogus sako: kiek Dievulis davė, tiek ir užteks. Tokiems ir medicina ne visuomet gali padėti.

– O gydytojai neturi laiko patarti, pamokyti sveikos gyvensenos. Iš to, ką jau pasakėte, peršasi išvada, kad galima pasimokyti sanatorijoje. Bet, pavyzdžiui, sveikos, racionalios mitybos receptų čia nerasi, nes gauni pagamintą maistą.

– O kodėl ne? Pas mus mityba yra subalansuota, ligoniams taikoma dietoterapija. Pavyzdžiui, sergantiesiems cukriniu diabetu reikia riboti angliavandenių, sergantiesiems išemine širdies liga – riebalų vartojimą. Dietologė pasitinka kiekvieną naują ligonį, parenka jam patiekalus visam gydymosi sanatorijoje laikotarpiui, pataria, paaiškina, pamoko. Norintiesiems sulieknėti sudaroma individuali dieta, kad žmogus per dieną gautų ne daugiau kaip 1200 kilokalorijų.

Apskritai mityba yra dalis žmogaus kultūros. Sveikai maitintis reikia ne vien gydantis ar stiprinant sveikatą. Jei įprasi kas rytą atsikėlęs išgerti stiklinę vandens ir pajausi, kad tai yra gerai, gersi visąlaik. Atsikėlęs turi pažiūrėti į dangų, saulę ar debesis, padėkoti, kad prasidėjo nauja diena, išgerti stiklinę vandens ir eiti mankštos daryti. Fizinės ar protinės, kam koks poreikis. Tai kartais padeda labiau nei vaistai. Iš tiesų pas mane ateina žmonių, kurie sako: daktare, 20 metų gydausi, buvau pas daugybę įvairiausių specialistų, net profesorių, vaistus saujomis gėriau, bet niekas nepadeda. Kodėl? Ieškai atsakymo į šį klausimą, priežasties, kodėl taip yra. Ir tada atsiranda poreikis pažiūrėti į saulę, padėkoti Dievui ar pušims – pradėti sveikiau gyventi. Priešingu atveju užsidarai savo ligų rate, prarandi gyvenimo kokybę.

– Atsiprašau už klausimą, bet kokias ligas gydo žiūrėjimas į saulę?

– Tai suteikia optimizmo. Jei sugebi pažiūrėti į dangų anksti rytą, o ne iškart puoli prie buities darbų, jei tau įdomu, ar siūbuoja medžių viršūnės, užkreti savo organizmą optimizmu, teigiamomis emocijomis. Tuomet organizmas atsipalaiduoja, pradeda gamintis katecholominai – teigiami hormonai, kurie stimuliuoja visą darbo dieną. Jei atsikeli ir galvoji: oi, kaip apsiniaukę, žmona susiraukusi, valgyti nėra ko – pasikrauni neigiamų emocijų. Išeini į darbą piktas, susiraukęs, nepabučiavęs žmonos, nenusišypsojęs savo vaikams. Taip prasidėjusi diena ir bus prasta.

– Tarp prastos nuotaikos ir prastos sveikatos dedate lygybės ženklą?

– Mūsų medicina to neakcentuoja, bet rytiečiai nuotaikos įtaka sveikatai įsitikinę jau seniai. Mes, medikai, dirbame pagal tam tikrus algoritmus, dėsnius, sindromus, gesiname užsidegusį laužą, užuot neleidę jam įsižiebti. Rytų medicina paremta ne moderniu gydymu, o laimingo gyvenimo filosofija ir todėl ten labai daug ilgaamžių. Keičiasi požiūris ir pas mus, bet rezultatai priklauso nuo to, kiek sveikatos apsaugos sektoriaus biudžete skiriama lėšų visuomenės sveikatai stiprinti ir kiek ligų diagnostikai bei gydymui. Skirtumas – tūkstančiai kartų. Nepaisant to, žmonių sveikatos rodikliai ne gerėja, o blogėja. Reikia žmonėms aiškinti, kad joks geriausias gydytojas užleistos ligos vienas neišgydys.

Ne visas sveikatai kenkiančias priežastis galima panaikinti: neišsklaidysime pramonės dūmų, dulkių, dujų, bet jų poveikio sveikatai padarinius galime bent sušvelninti. Juolab žmogus, gyvenantis tokiomis sąlygomis, turi saugoti savo sveikatą. Tai reikia aiškinti. Jei anksčiau kūno kultūros pamokos jaunimo buvo pačios mėgstamiausios, tai dabar trečdalis mokinių jose iš viso nedalyvauja. Nejaučia poreikio sportuoti, nenori, stengiasi išsisukti. Taip palaipsniui einame į sveikatos supratimo degradaciją. Drįsčiau sakyti, kad tai yra ir bendros kultūros, dorovės degradacija.

– Kalbate labai pesimistiškai, standartizuojate. Ar tai nepriklauso nuo kiekvieno mūsų. Beje, procedūros sanatorijoje taip pat standartinės?

– Ne. Mes reabilitacinio gydymo programą parenkame kiekvienam individualiai. Kai žmogus telefonu klausia, kokių procedūrų sanatorijoje jis gaus, atsakyti neįmanoma. Sakau, nematau nei jūsų akių, nei šypsenos – negaliu pasakyti, ko jums reikia: šukų nervų sistemai raminti, vonelių kojoms, masažo, kad atsigautų siela ar kūnas. Procedūrų yra kone pusė šimto. O kai kam atgauti jėgas ar sielos ramybę užtenka pokalbio, puodelio kavos. Išgeriame besikalbėdami, ir sako: kaip palengvėjo, eisiu pasivaikščioti, procedūrų nebereikia.

Tai gydymo kompleksas, į kurį įeina ir dėmesio terapija. Ji neretai stebina mūsų pacientus, nes, sako, šeimos gydytojas parašo pluoštą vaistų receptų, ir tuo viskas baigiasi. Pas mus darbo stilius kitoks. Išsiaiškinti priežastis būtina. Skauda nugarą? Taip gali būti todėl, kad žmogus kas antrą rytą pykstasi su savo šeimos nariais.

Žmogui reikia patarti, jį įtikinti. Štai užvakar atvažiavo ligonė po sudėtingos žarnyno operacijos. Be to, moteris serga cukriniu diabetu ir vartoja septynių rūšių vaistus. Paklausus, ar ji vartoja insuliną, kuris jai būtinas, kad gerai gytų žaizdos, prisipažino bijanti šių vaistų. Užteko paklausti, ką ji kavinėje rinktųsi – maltos mėsos kotletą ar natūralios kepsnį, ir ligonė suprato, kad insulinas, kurį medikai jai paskyrė jau prieš dvejus metus, yra daug sveikesnis, nei jos bandymai gydytis insulino pakaitalais. Būtina aiškinti, įtikinti, kad to reikia žmogui, o ne daktarui, kuris, kaip dažnai kaltinama, už paskirtus vaistus gauna atlygį iš farmacininkų.

Mes, reabilitologai, esame paskutinė grandis po šeimos gydytojų, specialistų, stacionarinio gydymo. Norėdami padėti žmogui, turime pakeisti jo mąstymą apie sveikatą ir jos išsaugojimą. Štai atvažiavo pas mus vienos gydymo įstaigos vadovas, kurio pagrindinė sveikatos problema buvo antsvoris. Daug kalbėjomės, kaip jį sumažinti, bet bendro vardiklio nesuradome, kolega nesutiko, kad reikia keisti mąstymą. Vis dėlto po poros mėnesių jis man paskambino, sako, atvažiuosiu, sudaryk man svorio mažinimo programą.

– Kas tai yra?

– Tai ilgalaikė programa, skirta ne sulieknėti dėl grožio, o sumažinti svorį dėl sveikatos. Tas mano kolega – chirurgas, nebegalėjo išstovėti, kai tekdavo operuoti ilgiau. Programa yra mažiausiai pusės metų trukmės, kai kam prireikia ir dvejų metų. Pagal šią programą svoris krenta lėtai, tik po vieną kilogramą, o kai kam tik pusę per mėnesį. Sukūriau šią programą remdamasis darbo patirtimi. Juk anksčiau nutukimas buvo vadinamas liga, įtraukta į valstybės kompensuojamųjų ligų gydymo sąrašą. Birštone, "Versmės" sanatorijoje, veikė vienintelis Lietuvoje nutukimo ligų gydymo skyrius. Geri laikai buvo!

– Dabar reabilitacijai nukreipiami beveik visi operuoti ligoniai. Kai kurie jų mano, kad namų sienos padeda geriau nei svetimos. Jie neteisūs?

– Reabilitacinio gydymo naudos ilgai nesuprato ne tik ligoniai, bet ir sveikatos politikai. Pasaulio šalių sveikatos statistikos duomenimis, po įvairaus sunkumo sužalojimų, ligų ir reabilitacinio gydymo nuo 40 iki 80 proc. ligonių grįžta į visavertį gyvenimą. Pas mus dar visai neseniai, kai reabilitacija nebuvo populiari, tokių buvo tik 10–20 proc. Po to, kai profesorių Aleksandro Kriščiūno, Alvydo Juocevičiaus iniciatyva valstybės pareigūnai buvo įtikinti reabilitacijos sistemos efektyvumu bei nauda ir ji įdiegta pas mus, tapome vienais pirmaujančiųjų Europoje. Reabilitacijos centruose gydymas ir pigesnis, ir efektyvesnis nei ligoninėje, malonesnis emociškai.

Po sunkių operacijų žmonės būna nusilpę dvasiškai ir fiziškai. Ne vienas toks ligonis mums, reabilitologams, sako: nenoriu vaikščioti, nenoriu valgyti, nieko nenoriu. Daug kas pasako ir tai, kad ir gyventi nenori. Pavyzdžiui, tuos, kuriems po žarnyno, šlapimo pūslės operacijų tenka tuštintis, šlapintis per stomą, nesunku suprasti.

Turėjom 40-metę moterį, kuriai buvo amputuotos abi kojos. Ji sakė nenorėjusi važiuoti į sanatoriją, bet ją privertė tai padaryti. Moteris tikino išeisianti iš gyvenimo. Beje, nebuvo nė vieno, kuris išvažiuodamas nebūtų pakeitęs nuomonės. Ir tą merginą, į palatą atsinešėme ant rankų, bet labai greitai išmokėme persėsti nuo lovos į vežimėlį. Juo – į liftą. Moteris pradėjo važinėti po visą sanatoriją, išvažiavo į kiemą, prie jūros. Susidraugavo su tokiu pat vyru, abu vakarodavo. Iš sanatorijos mergina išvyko laiminga, nes išmoko naudotis protezais ir iš naujo pamilo gyvenimą. Jei nepakeisi požiūrio į gyvenimą ir ligą – ji nugalės.

– Ir vis dėlto būtų geriausia būti sveikam, išsaugoti sveikatą, jos nepraradus.

– Deja, ne visuomet pavyksta išsaugoti net ir gyvybę, kai sveikata prarasta. Mano pusseserės vyrui, 52-ejų metų, netikėtai buvo diagnozuotas auglys galvoje. Jie ką tik buvo pardavę namą Vilniuje, turėjo apie milijoną litų grynųjų pinigų. Sako, Antanai, atiduodu tau beveik visą sumą, pasilieku sau 200 tūkstančių, surask, kas mane išoperuotų, kad tik galėčiau gyventi. Lietuvos neurochirurgai dėl auglio pavojingumo jo nesiryžo operuoti. Išsiuntėme laiškus su medicinine dokumentine medžiaga į Vokietijos, Šveicarijos, Amerikos neurochirurgijos klinikas, bet niekas nepakvietė operacijai. Visi suprato, kad ji beprasmė, už jokius pinigus atlikta nebus sėkminga. Štai kaip nieko verti milijonai – per aštuonis ligos mėnesius mano pusseserė vyro neteko.

– Kaip jūs saugote savo sveikatą?

– Tris kartus per savaitę sportuoju – žaidžiu tenisą. Kai mano kūno svoris buvo per didelis, kas rytą po 15–20 minučių dariau pratimus pilvo presui stiprinti. Važinėju dviračiu – tai labai sveika mintims, sąnariams, raumenims, širdžiai. Prausiuosi šaltu vandeniu, dažnai tokiame maudausi, daug vaikštau, kvėpuoju jodu, ozono prisodrintą orą. Noriu patarti, kad niekada nėra per vėlu pasukti gerumo, supratimo, sveikos gyvensenos kryptimi – gerų rezultatų tikrai pasieksite.