Moderniosios slaugos pradžia. F. Nightingale pamokos

Tėvai ignoravo pasirinkimą

Daugumai mūsų yra tekę ką nors slaugyti. Kai žmogus suserga, jo savijauta labai priklauso nuo to, kiek ir kokios artimųjų pagalbos sulaukia. Ypač tada, kai liga atima jėgas. Iki pat XX a., kai sveikatos apsaugos sistemą radikaliai pakeitė ispaniškasis gripas, buvo įprasta kviesti gydytoją į namus. Ligoninės įprastai buvo įstaigos, skirtos prastuomenei, neturtingiems ir dažniausiai tiek gydymas, tiek priežiūra jose nebuvo labai kokybiški. Nors namuose ligoniui sąlygos paprastai būdavo kur kas geresnės nei skurdžiose ligoninėse, tačiau artimieji ne visada sugebėdavo deramai juo pasirūpinti. Neretai jiems, neturintiems pakankamai žinių, būdavo sudėtinga atskirti ligonio poreikius ir įnorius.

Modernios slaugos pradininkė gimė Italijos mieste Florencijoje, turtingų anglų šeimoje, ir buvo pavadinta gimtojo miesto garbei. Teigiama, kad ilgą laiką ji buvo vienintelė anglė tokiu vardu. Augo kartu su vyresne sese, mergaičių ugdymu rūpinosi tėvas. Tuo metu merginos dažniausiai buvo ruošiamos būti mamomis ir namų šeimininkėmis, o Williamas Nightingale'as savo dukras mokė lotynų ir graikų kalbų, istorijos ir literatūros.

Ką reiškia rūpintis ligoniais, Florence pirmą kartą patyrė, kai jai buvo septyniolika ir kilo gripo epidemija. Mergina rūpinosi ne tik namiškiais, bet ir kaimynais. Darė tai rūpestingai ir jai patiko tokia tarnystė. Netrukus ji patyrė mistinį pojūtį, apie kurį ilgą laiką bijojo kam nors pasakoti. Ji išgirdo Viešpaties raginimą pasiaukoti tarnystei kitiems. Šis raginimas giliai įkrito jai į širdį, tačiau dėl šio pašaukimo jai teko sunkiai kovoti.

Kalbant apie Florence'ės asmenybę, labai daug įtakos turėjo jos kelionės po pasaulį. Jose sutiko daug įdomių žmonių, kurie ją drąsino ir įkvėpė, taip pat galėjo susipažinti su ligonių priežiūra įvairiose kultūrose ir visuomenėse.

Paniro į depresiją

Kai jai sukako 24-eri, ji kreipėsi į šeimos narius ir pranešė, kad ketina rinktis slaugytojos kelią. Ji buvo suplanavusi vykti į netoliese esančią ligoninę, kurioje dirbo šeimos draugas. Artimųjų reakcija buvo radikaliai priešiška. Šeimos nariai buvo šokiruoti ir išgąsdinti. Jokia pasiturinti šeima nelinkėjo savo nariui prastą prestižą turinčios slaugytojo profesijos, kuri asocijavosi su piktnaudžiavimu alkoholiu ir net prostitucija. Tai buvo išskirtinai vargingose šeimose gyvenančių merginų kelias, bandant kažkaip išgyventi.

Gavusi šeimos atkirtį Florence paniro į depresiją. Kiek leido jėgos, ji slapta pradėjo studijuoti medicinos literatūrą, įvairių ligoninių ataskaitas. Tai tęsėsi dvejus metus. Namiškiai, nusprendę, kad jai būtina prasiblaškyti, pritarė jos kelionei į Romą. Čia ji susipažino su žmonėmis, kurie tik dar labiau sutvirtino jos ryžtą dirbti ligoninėje. Tačiau kova su šeima tęsėsi. Juo labiau kad atsirado gera partija santuokai. Jai pasipiršo perpektyvus jaunuolis, kuris sparčiai darė karjerą, buvo protingas ir išvaizdus, regis, ir pati Florence jam nebuvo abejinga. Merginai iškilo sudėtingas pasirinkimas, nes santuoka būtų reiškusi tradicinį namų židinio saugotojos vaidmenį ir ji, nors ir sunkia širdimi, atsisakė.

Tai dar labiau pablogino santykius su namiškiais, kurie pradėjo galvoti, kad Florence turi rimtų sutrikimų. Galiausiai, kai jai jau buvo 30 metų, tėvai numojo ranka ir sutiko, kad ji tris mėnesius praleistų vienoje kiek geresnės reputacijos Vokietijos ligoninių.

Išvyko slaugyti kareivių

Darbas Vokietijoje tik sustiprino Florence'ės ryžtą kovoti už savo pašaukimą. Grįžusi į Angliją, ji tęsė darbą Londone, kur buvo įsteigta privati ligoninė sergančioms pagyvenusioms ledi. Aplinka čia labai skyrėsi nuo ligoninių neturtingiems, todėl namiškiams buvo lengviau su tuo susitaikyti.

Netrukus Londone kilo choleros epidemija, kurios metu Florence'ės įgūdžiai labai pravertė, o dar po pusmečio prasidėjo jos karjerą labiausiai pakeitęs Krymo karas.

Jokia pasiturinti šeima nelinkėjo savo nariui prastą prestižą turinčios slaugytojo profesijos, kuri asocijavosi su piktnaudžiavimu alkoholiu ir net prostitucija.

Šis karas tapo pirmuoju tarptautiniu kariniu konfliktu, kai buvo išrastas telegrafas. Seniau apie karo veiksmus buvo galima sužinoti tik iš laiškų ir gerokai vėluojančių straipsnių laikraščiuose, o telegrafas pranešė daug santykinai operatyvios informacijos. Buvo daug žinių apie ypač prastas sąlygas, kuriomis tenka būti britų kariams, taip pat ir tiems, kurie susirgo ar buvo sužeisti.

Florence nenustygo vietoje. Laimė, šeimos draugas buvo karo sekretorius Sidney Herbertas. Jis kreipėsi į Florence'ės tėvus ir jie negalėjo atsakyti aukštas pareigas užimančiam pareigūnui. S.Herberto prašymu Florence ėmė rinkti merginų grupę Kryme padėti sužeistiems britų kariams.

Išvyko 40 slaugytojų. Beje, skirtingų konfesijų, ir tai buvo ne taip dažna to meto Britanijai. Kryme jos rado šokiruojančias sąlygas. Perpildytus purvinus pastatus, paverstus ligonine. Jie buvo prastai vėdinami, čia šmirinėjo žiurkės. Dideliu išbandymu tapo Florence'ės kova su vyriausiuoju gydytoju Johnu Hallu, kuris į moteris žvelgė iš aukšto ir priešinosi bet kokioms permainoms.

Tačiau, kai įvyko didelis mūšis, per kurį buvo sužeisti 2 tūkst. britų karių ir jiems reikėjo sudaryti sąlygas gyti, Florence pagaliau gavo palaikymą iš Londono ir ėmėsi iniciatyvos. Buvo įrengta speciali skalbykla, išreikalauta geresnio maitinimo kareiviams, buvo griežtai rūpinamasi švara ir vėdinimu. Florence ypač akcentavo sanitarines normas ir pati rodė didžiulį pasiaukojimo pavyzdį. Būtent Kryme ji buvo pavadinta Ledi su lempa, apie ją rašė britų laikraščiai. Tėvynėje ji tapo garsenybe. Jos namiškiai sulaukė karalienės Viktorijos dėmesio ir galutinai pripažino Florence'ės pasirinkimą.

Garsėjo griežtu elgesiu

Florence buvo atkakli, darbšti ir itin akcentavo mokslu paremtą slaugą. Kita vertus, ji garsėjo griežtu elgesiu su kitomis slaugytojomis, dažnai pratrūkdavo pykčiu ir kantri buvo tik su ligoniais.

Kryme ji susirgo karštine ir buvo priversta grįžti į Angliją. Pasveikusi ėmėsi permainų Anglijos ligoninėse. Ji ne tik įgyvendino permainas, bet jas pagrindė teoriškai. 1857 m. F.Nightingale parengė įspūdingo dydžio – 800 puslapių – ataskaitą. Joje pateikė ir savo pastebėjimus apie sveikatos apsaugą, ir daug statistikos. Savo idėjas grindė grafikais, lentelėmis – tais laikais tai buvo visiška naujovė.

Dar po poros metų pasirodė jos knyga „Pastabos apie ligonines“. Čia Florence daug dėmesio skyrė tvarkos ligoninėje ir ligonių sveikatos sąryšiui. Ji ypač daug dėmesio skyrė švarai ir geram vėdinimui. Jos žymiausia knyga tapo „Pastabos apie slaugą“. Ji buvo skirta plačiajai auditorijai, joje pagrindžiama slaugos svarba.

F.Nightingale tapo oficialia Britanijos valdžios eksperte ligoninių įrengimo klausimais. Ji buvo nuvykusi su delegacija ir į Indiją, kur teikė patarimus, kaip turi būti pertvarkyta sveikatos apsaugos sistema.

Pašaukimas: F.Nightingale paskelbė, kad slaugytojos turi įgyti specialų išsilavinimą. / H. Heringo nuotr.

Florence paskelbė, kad slaugytojos turi būti ne tik atsidavusios ir darbščios merginos, bet ir turi įgyti specialų išsilavinimą. F.Nightingale įkūrė pirmąją slaugytojų rengimo įstaigą, į kurią labai kruopščiai atrinko kandidates. Merginos gaudavo nakvynę, maistą ir dienpinigius, tačiau apie kiekvieną buvo pildomas griežtas protokolas, kuriame fiksuojami pasiekimai, progresas, būdo bruožai. Jei paaiškėdavo, kad slaugytoja nederamai bendravo su pacientu, ji nedelsiant buvo šalinama.

1907 m. ji tapo pirmąja moterimi Britanijoje, kuri iš karaliaus Jurgio V rankų gavo ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“.

Sulaukusi 90 metų, 1910 m. ji vieną popietę atsigulė pokaičio ir ramiai baigė žemišką kelionę. Tūkstančiai žmonių dalyvavo atsisveikinimo su ja ceremonijoje Londone. Florence buvo palaidota kapinaitėse šalia savo tėvų.

Ir profesionalės klydo

F.Nightingale pastebėjo, kad jos laikais net dauguma profesionalių slaugytojų neišmanė ligonio slaugos abėcėlės. „Na, o kalbant apie močiutes, tetules ir mamas, net ir labai išsilavinusiose šeimose, jos iškrečia daugybę dalykų, kurie labiau kenkia, nei padeda. Labai dažnai daro visai ką kita, nei derėtų“, – rašė ji.

Pasak Florence'ės, slauga yra kur kas daugiau nei paprastai suvokiama priežiūra: „Dažniausiai manoma, kad pakanka paprasčiausiai paduoti vaistus, pataisyti pagalvę, paruošti ir uždėti kompresą ir t.t. Tačiau iš tiesų slauga – tai visų higienos sąlygų reguliavimas, taip pat visų sveikatos puoselėjimo sąlygų laikymasis, kurios ne mažiau svarbios sveikstant, nei saugantis nesusirgti. Slauga apima ir patalpos deramą vėdinimą, rūpestį reikiama temperatūra ir šviesa kambaryje ar palatoje, švaros palaikymą, tinkamo valgio ir gėrimo parinkimą. Nė akimirkos nedera pamiršti, kad būtina puoselėti sergančio žmogaus jėgų atsargas.

Kalbant apie močiutes, tetules ir mamas, net ir labai išsilavinusiose šeimose, jos iškrečia daugybę dalykų, kurie labiau kenkia, nei padeda.

„Pastabuose apie slaugą“ teigiama: „Daugeliu atvejų tie, kurie slaugo ligonius namuose ar ligoninėse, yra įpratę visus ligonio nusiskundimus ir reikalavimus laikyti neišvengiamais ligos požymiais; iš tikrųjų ligonių nusiskundimus ir tai, kas priimama kaip kaprizai, dažnai lemia visai kitos priežastys: šviesos, oro, šilumos, ramybės, švaros, tinkamo maisto, savalaikio valgymo ir gėrimo trūkumas. Ligonio nepasitenkinimą dažnai lemia netinkama jo priežiūra. Aplinkinių neišmanymas ar lengvabūdiškumas ligos proceso atžvilgiu labai dažnai tampa skausmo ar komplikacijų priežastimi. Pavyzdžiui, jei pacientas ilgai karščiuoja ar yra krečiamas šalčio, prastai jaučiasi po valgio, jam atsiranda pragulų, tai turėtų būti siejama ne su jo liga, o tik su netinkama priežiūra.“

Kai kalbama apie F.Nightingale slaugos sampratą, dažniausiai cituojama jos frazė, kad gydytojai rūpinasi, kaip išgydyti ligą, o slaugytojas – kaip pacientui atgauti sveikatą. Neretai, esą, tenka dėl to kariauti su pačiu pacientu. Ji teigė, kad profesionalus slaugytojas rūpinasi paciento poreikiais, bet ne įnoriais. Florence'ės įsitikinimu, svarbu, kad slaugytojas gerai išmanytų medicinos dalykus, nes tai padeda atpažinti tikrus paciento poreikius. Taip pat svarbu, kad slaugytojas pratintų pacientą pasirūpinti savimi.

Per daugiau nei 100 metų nuo F.Nightingale mirties, moderni slauga gerokai patobulėjo. Keitėsi techninės pagalbos galimybės, atsirado naujų vaistų, atlikta daugybė tyrimų dėl to, kaip įvairūs aplinkos veiksniai veikia sveikatą. Tačiau nepasikeitė slaugytojo profesijos svarba. Teigiama, kad nuo slaugos priklauso net iki 50 proc. gydymo sėkmės. Jau nekalbant apie profilaktiką, prevenciją ir palydėjimą sveikstant. Tikrovė tokia, kad ne su gydytojais, bet būtent su slaugytojais kiekvienas pacientas praleidžia daugiausia laiko.

Slaugos sistema yra tarsi neišsiskleidęs pumpuras, kuris galėtų iš esmės pakeisti visą sveikatos apsaugą. Kita vertus, F.Nightingale pavyzdys rodo, kad pokyčiai yra sudėtingas dalykas. Jie reikalauja labai daug atkaklumo ir drąsos. Tačiau, jei norime tikrų pokyčių slaugos sistemoje, turime pradėti nuo šios sistemos svarbos ir galimybių supratimo. F.Nightingale pavyzdys gali padėti, tačiau nepamirškime, kad šiandien reikalingi nauji lyderiai – būti slaugytoju dabarties Lietuvoje, nereiškia imituoti F.Nightingale, bet perkelti jos jėgą į naujas sąlygas. To labiausiai ir linkiu šiandienos slaugytojams. Na, o sau ir visiems linkiu tapti šildančia pagalba, kuri padeda slaugos pumpurui išsiskleisti.