Neatsiejama trimetės gyvenimo dalis – pypsintis „laikrodukas“

Nustatė iš trečio karto

Šiandien Ulai – treji. Dar visai neseniai ji buvo jauniausia klubo "Smalsučiai", vienijančio sergančius I tipo cukriniu diabetu vaikus ir jų artimuosius, narė.

Per tą laiką mama išmoko susigyventi su dukters liga ir jau žino, kad kitaip nebus – šiandien cukrinis diabetas yra nepagydoma, bet valdoma liga.

Indrė prisiminė, kad prieš sužinant diagnozę Ula kurį laiką blogai jautėsi: daug gėrė ir šlapinosi – šie požymiai mamai kėlė nerimą, tačiau gydytojai ne iš karto nustatė tikrąją negalavimų priežastį.

Iš pradžių manyta, kad mergaitė apsinuodijo. Vėliau dėl dusulio ir sunkaus kvėpavimo buvo įtartas svetimkūnis.

Nors mamai nuojauta kuždėjo, kad priežastys gali būti visai kitos. Trečiąjį kartą kreipiantis į medikus nuspręsta pamatuoti cukraus kiekį kraujyje – jis buvo šoktelėjęs iki 27 mmol/l, kai norma yra 3,33–5,55 mmol/l.

Mergaitė iškart buvo paguldyta į Klaipėdos vaikų ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių.

Susidraugauti su liga – kuo greičiau

Indrė ir dabar su ašaromis prisimena dukters ligos pradžią. Tuomet diagnozė "cukrinis diabetas" jaunai moteriai dar buvo negirdėta. Ją ištiko šokas, kad niekada rimtai nesirgęs vaikas staiga atsidūrė Reanimacijos skyriuje.

Kaip vėliau paaiškėjo, ligos simptomai truko apie mėnesį.

Kai vėliau mintyse viską atgamino ir visai kitomis akimis pažiūrėjo į anksčiau darytas nuotraukas, Indrė jose pamatė sergančią dukrą – tai išdavė veidas, pajuodę paakiai.

Per porą ligoninėje praleistų savaičių mama stengėsi kuo daugiau sužinoti apie šią ligą ir išmokti dukrai padėti, kad ji kuo greičiau galėtų grįžti namo.

Saugo savo "laikroduką"

"Kiekvienas mūsų rytas, kaip ir kiekvieno "cukrinuko", dabar prasideda nuo cukraus matavimo kraujyje, kad žinočiau, kiek suleisti insulino ir kiek galima valgyti angliavandenių. Iš pradžių paimame kraujo iš pirščiuko, tada sužiūrime insulino pompą, palyginame rezultatus", – apie kasdienybę pasakojo mama.

Kaip tik tuo metu mūsų pokalbį nutraukė priėjusi Ula, pasakydama apie supypsėjusią insulino pompą – taip nutinka, kai cukraus kiekis kraujyje nukrinta arba pakyla. Mažiau nei mobilusis telefonas sveriančią insulino pompą mergaitė nešioja dieną ir naktį. Ją nusiima tik eidama maudytis.

Mergaitė šį prietaisą vadina "mano laikrodukas" ir ne visiems leidžia jį paliesti. Nors atrodo, kad svetimkūnis turėtų trukdyti, tačiau trimetė nenoriai su juo išsiskiria net eidama maudytis.

Insulino pompa dažniausiai pypsi naktį. Indrė  rankos pirštais galėtų suskaičiuoti naktis, kai nereikėjo keltis ir tikrinti sensoriaus duomenų.

Pompą prilygino pasveikimui

Pirmuosius mėnesius, sužinojus apie ligą, viskas buvo daroma kitaip – per dieną iš piršto kraujo buvo imama po 15–20 kartų, į pilvą leidžiama insulino. Tad kai po dviejų mėnesių gydymui buvo skirta insulino pompa, Indrei atrodė, kad tuomet jos dukra pasveiko.

Būdavo baisu, kai nuolat reikėdavo badyti pirščiukus.

"Būdavo baisu, kai nuolat reikėdavo badyti pirščiukus. Net odelė buvo nusilupusi. Dabar per parą reikia imti kraujo tik du kartus", – pasakojo ji.

Nuo pat ligos pradžios, kai mama pasako žodį "tykšt", Ula jau žino, kad reikės durti į pirštuką ir gana ramiai reaguoja.

Sunkiau būna tik tada, kai kas šeštą parą reikia "šauti" adatėlę į paodį, kad būtų galima nuolatinai stebėti gliukozės kiekį kraujyje – tai vadinama sensoriumi arba jutikliu, taip pat kas tris dienas būtina keisti pompos kateterius – prie šios procedūros mergaitė vis dar nepripranta.

Anot I.Žemgulytės, nėra vienodų dienų – kartais į tą patį maistą ir jo kiekius organizmas reaguoja skirtingai: kartais glikemija, t. y. cukraus kiekis kraujyje, pakyla nedaug, o kartais į tą patį maistą reaguoja dideliais pakilimais.

Mažam vaikui sunku normuoti maistą – vos pavalgęs jis vėl ieško ko nors užkąsti, tad tolygų cukraus kiekį būna sunku išlaikyti, nepaisant visų pastangų.

Kartais pagamini maistą, suleidi insulino, apskaičiuoto tam tikram angliavandenių kiekiui, o dukra pareiškia nevalgysianti – apie nuolatinių derybų ir įtikinėjimų kupiną kasdienybę pasakojo mama.

Maisto pinklės – pavojingos

Paklausta, ką labiausiai mėgsta valgyti, Ula paaiškino ir pirštukais parodė: "Šokoladą! Duoda du gabaliukus." Dar ji valgo košę, nors ir nepatinka.

Anot mamos, pradėjus naudoti insulino pompą mergaitė gali valgyti daugiau ir įvairesnio maisto. Kitu atveju, kaskart valgant reikėtų badyti pirštuką ir žiūrėti, kaip organizmas reaguoja į maistą.

Nors piktnaudžiauti niekuo negalima, tačiau mitybos režimas ir maisto kiekiai – labai svarbu.

"Jei vakare suvalgysi daug angliavandenių ir riebalų, lauks bemiegė naktis. Naktį labai sunku reguliuoti glikemiją", – pastebėjo pašnekovė.

Vaikas lieka vaiku, kuris daug ko nori. Tačiau Indrė stengiasi ugdyti dukters kantrybę, kad ši išmoktų atsispirti pagundoms. Kaskart paaiškina, kodėl negalima valgyti kokio nors produkto arba juo pasmaguriauti reikia ribotai.