Nerašyta taisyklė: dovanos gydytojams tapo privalomos

Medikų ir jų pacientų santykiuose dominuoja vieša paslaptis: vieni duoda, kiti ima. Paradoksalu tai, kad šitaip dėkojama dar prieš gydymą. Kaip tai vertina patys gydytojai?

Pinigai kraujuotoje rankoje

Penkiasdešimtmetė kaimo gyventoja pateko į avariją. Buvo akivaizdu, kad lūžo koja: pėda persikreipė į kitą pusę, žiojėjo žaizda, kyšojo kaulai. Kartu važiavęs vyras beveik nenukentėjo ir nedelsdamas savo žmoną atgabeno į ligoninę. Medikams iškart buvo aišku, kad ligonę teks operuoti.

Kol atliko elementarias procedūras moteriai, ligonės vyras, likęs ligoninės koridoriuje, suskubo kratyti kišenes ir skaičiuoti pinigus. Apsidžiaugė, kad jų turėjo. Kai atsidarė procedūrinio kabineto durys ir pamatė vežimėliu išvežamą savo moterį, puolė prie jos ir įspraudė į delnus pinigus.

Kai kitą dieną ligonės paklausiau, kur ji padėjo tuos pinigus, moteris net aiktelėjo iš nuostabos. Taigi sudėjo į kišenes prie jos priėjusiems chirurgui ir anesteziologei. Džiaugėsi, kad nesumaišė sumų, nes chirurgui reikia duoti daugiau. Tam tikslui sugebėjo susikaupti, net skausmą buvo pamiršusi. Į klausimą, ar medikai neprieštaravo, atsakė pasipiktinusi: "Įsivaizduok, kas būtų buvę, jei pinigų nebūtume turėję!"

Medikai tai patvirtina

Moterį operavo pritaikę epidūrinę nejautrą – nuskausminę tik nuo juosmens. Iš tiesų ji girdėjo, kaip chirurgas kalbėjosi su jam asistavusiomis operacinės slaugytojomis, matė prie jos retkarčiais prieidavusios anesteziologės akis. Ar jos tikrai būtų buvusios piktos, jei žmonės nebūtų turėję pinigų? Ar chirurgas būtų operavęs kitaip ar ilgiau?

"Labai ryškiai akivaizdu, kurie ligoniai yra davę pinigų anesteziologams ir kurie ne", – mitą, kad ligoniai patys be jokio reikalo kiša pinigus gydytojams ir po to juos smerkia, akimirksniu paneigė vienos Vilniaus ligoninės chirurgas.

"Būna gyvenimiškų situacijų, kai jautiesi esąs perkamas", – bjaurų jausmą, kurį dėl dabartinės sveikatos apsaugos sistemos mūsų šalyje patiria gydytojai, apibendrino garsus kardiochirurgas, Kauno medicinos universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis.

Jauni galvoja kitaip

Jauna kolegė į klausimą, ar duoda pinigų gydytojams, atsakė neigiamai, nors pas juos lankosi. "Mama visada duoda, kartą vertė mane tai daryti, bet neįveikiau savęs – nekilo ranka padėti ant stalo pinigus. Atrodė, kad įžeisiu, pažeminsiu gydytoją", – apie savo jausmus pasakojo Šarūnė.

"Jeigu streikuojantys troleibuso vairuotojai uždirba daugiau negu 20–30 metų darbo patirtį turintys šeimos gydytojai, tai apie ką ir kalbėti? Žmonės supranta, kad reikia valstybei padėti išlaikyti gydytojus, nes kitaip jie išsibėgios. Jaunesnioji medikų karta taip ir daro. Vieni eina dirbti į farmacijos firmas, kiti sėkmingai emigruoja, o treti dar kantriai laukia, gal kas nors pasikeis. Ilgai jie nelauks", – tarsi oponuoja jaunas gydytojas Tadas Pranaitis.

Galbūt jauni žmonės yra principingesni, sąžiningesni?

"Prisimenu, kai sovietmečiu, baigęs penktą medicinos studijų kursą, pradėjau dirbti gydytojo padėjėju rajono ligoninėje, vienas ligonis bandė man į kišenę įkišti pinigų. Atstūmiau ir pasakiau, kad neimu pinigų. Ligonis man paaiškino, kad tai – įprastas reiškinys, o aš išdidžiai pareiškiau, kad tokį reiškinį reikia išgyvendinti", – prisiminimais pasidalijo Kauno medicinos universiteto klinikų Valdymo tarnybos direktorius gydytojas urologas Edmundas Varpiotas.

Jis prisipažįsta buvęs idealistas, kurio šventus įsitikinimus sukritikavo ne kas kitas, o jo paties mama. Kai jai papasakojo apie ligonio bandymus įdėti į kišenę pinigų, mama sūnaus už principingumą nepagyrė. Sakė, kad blogai pasielgė, nepriėmęs iš ligonio dovanos, nes taip galima sužlugdyti viltį pasveikti arba priversti galvoti, kad suma buvo per maža.

"Negalima atstumti žmogaus, jei jis dovanoja iš širdies, žinoma, jei prieš tai nesuteikei preteksto, kad dovanotų", – šiuos savo mamos žodžius gydytojas E.Varpiotas įsiminė visam gyvenimui.

Kauno apskrities ligoninės gydytojas mokslų daktaras Jonas Andriuškevičius, paklaustas apie pirmą gautą kyšį, sakė, kad ir dabar jį persmelkė tas pats bjaurus jausmas, kurį patyrė prieš bene tris dešimtis metų. Močiutės įsprausti 10 rublių tarsi išdegino kišenę. Tai buvo pirmaisiais darbo metais Šiaulių ligoninėje, kai asistavo močiutę operavusiam chirurgui. Apie gautą piniginę dovaną J.Andriuškevičius papasakojo vyresniajam kolegai, o šis patarė: "Turi piniginę? Įsidėk ir niekam nieko nesakyk."

Chirurgai – vieni dažniausiai apdovanojamų gydytojų.

"Bet kokie neformalūs santykiai tarp gydytojo ir jo paciento neigiamai veikia jų bendravimą", – apibendrina Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Chirurgijos klinikos vadovas profesorius Narimantas Evaldas Samalavičius.

Svarūs vadovų argumentai

Kauno medicinos universiteto klinikų administracija, tvirtina jos atstovas E.Varpiotas, kategoriškai smerkia bet kokią ligonių reketo formą. Valdymo tarnybos direktorius žino faktų, kai Klinikose gydyti ligoniai gydytojų buvo verčiami mokėti už narkozę, gimdymą, kai buvo vilkinama juos guldyti į stacionarą, ištirti.

"Su tokiais gydytojais kalbėta labai griežtai. Vieni jų turėjo atsisveikinti su darbu Klinikose, kiti – su pareigomis. Ligonių reketavimas nesuderinamas su gydytojo morale", – visiems žinomą tiesą pakartojo vadovas.

Ligonis, kuriam buvo sutrikęs širdies ritmas, be jokių trikdžių buvo paguldytas į Klinikas, pirmiausia padavęs voką su eurais konsultavusiam gydytojui. Šį kaltinimą E.Varpiotas atmetė vienu ypu. "Širdies aritmija yra liga, kuria sergantieji konsultuojami ekstra tvarka. Ir nereikia jokių pažinčių nei užmokesčio. Skubios pagalbos skyriuje konsultuojamas kiekvienas sveikatos sutrikimų turintis ligonis. Žmonės iš Suvalkijos buvo įsigudrinę užsisakyti autobusą ir atvažiuoti į Klinikų Skubios pagalbos skyrių be jokių eilių pasitikrinti sveikatą", – apie taupiųjų suvalkiečių išmonę papasakojo Valdymo tarnybos vadovas E.Varpiotas.

Tačiau gilesnis ištyrimas, nesant ligos požymių, Klinikų Skubios pagalbos skyriuje atliekamas tik už nustatytą sumą ir nesant ligonių, kuriems reikia neatidėliotinos pagalbos. Praėjusiais metais Kauno medicinos universiteto klinikų stacionare gydėsi 80 tūkst. ligonių, beveik 1 milijonas – konsultacinėse poliklinikose ar ambulatoriniuose skyriuose.

Kas bus, jei neduosi?

Jei gydytojui pinigų neduosi – negydys. Tokia išvados paprastai daromos iš anksto.

Klinikų Valdymo tarnybos direktorius E.Varpiotas šiam mitui sugriauti turi tvirtų argumentų. Kiekviename padalinyje – klinikoje ar skyriuje kasdien vyksta bendros ligonių vizitacijos, aiškina Valdymo tarnybos vadovas. Gydytojai kartu su rezidentais padalinio vadovui ir kolegoms referuoja apie kiekvieno ligonio sveikatos būklę, atliktus tyrimus, gydymo eigą.

"Nuo vieno žmogaus priklauso daug, bet yra vadovai, kurie taip pat atsakingi. Taigi vienas pasislėpęs nieko nepadarysi, nebent būtum piktavalis gydytojas. Pagerinti gydymą už gautą kyšį taip pat nėra jokių galimybių. Vienodai gydomi ir benamiai, ir verslininkai, nebent pastarieji nori gulėti viešbučio tipo palatose", – tvirtino Klinikų administracijos atstovas.

Tačiau ligoniams labai svarbu ir gydytojo dėmesingumas, kai atėjęs į palatą vieną savo pacientą apglosto žvilgsniu ir rankomis, o į kitą nė akies krašteliu nepažiūri. Gydytojas E.Varpiotas teisina kolegas ir save: neretai ateina į palatą aplankyti ligonio, kurį operavo, o kitus gydo ir jų sveikatos būklę seka kiti gydytojai. Jie ir konsultuoja savuosius pacientus, kalbasi su jais. Taip reikia suprasti tariamą abejingumą.

Norėjo giliai paslėpti

Gydytojas urologas E.Varpiotas puikiai prisimena tą jausmą, kai jam pacientas pirmą kartą įbruko pinigų už gydymą. Nežinojo, kur juos dėti, norėjosi paslėpti. "Ir dabar jaučiuosi nejaukiai, kai man duoda pinigų, primygtinai palieka juos ant stalo", – prisipažino gydytojas E.Varpiotas ir pridūrė: būtų neteisus sakydamas, kad pinigai jam nereikalingi.

Gydytojas buvo atviras: dirbdamas Valdymo tarnybos vadovu jis dirba dar ir gydytoju urologu puse etato. Būdamas aukščiausios kategorijos urologijos specialistas jis per mėnesį gauna 1147,5 lito, 110 litų – už darbą su rezidentais. Ar šiek tiek daugiau nei tūkstantis litų yra daug už tai, kad ligonius konsultuoja ir operuoja, budi naktimis, rengia jaunus specialistus? Aukščiausios kategorijos urologai, Klinikose dirbantys visu etatu, į rankas gauna 2295 litus.

"Gydytojo profesija yra vienintelė, kuri lemia žmogaus sveikatą ir gyvybę. Dėl to esu giliai įsitikinusi, kad gydytojams reikia duoti pinigų. Jeigu uždirbtų daugiau, dovanočiau gėlių ar suvenyrų", – kolegė Violeta buvo kategoriška, kai paklausiau jos nuomonės apie ligonių dovanas medikams. Į klausimą, ką daryti tiems, kurie pinigų neturi, kolegė atsakė, kad imti iš neturtingų – medikų sąžinės reikalas. O kalčiausia, anot bendradarbės, yra dabartinė sveikatos apsaugos sistema, nuvertinusi kilniausios profesijos atstovus.

Tačiau vis dėlto pasitaiko ir atsainaus gydytojų požiūrio į pareigas, o tai ligonius veikia kaip nuodai, kenkiantys sveikatai. Tokių gydytojų palankumą neretai galima įsigyti dovana ar vokeliu.

Kolega iš kolegos neima

Vadovaudamiesi tokia nuomone, medikai demonstratyviai atveria stalčius ar kišenes, kai kalbama apie ligonių dėkingumą, guodžiasi mažais atlyginimais, sunkiu darbu. Tačiau atmintyje išliko vaizdas, Kauno medicinos universiteto Akių ligų klinikoje, matytas prieš kelerius metus. Močiutė, kuriai buvo atlikta sudėtinga akies operacija, jau po jos, gulėdama palatoje, tebelaikė rankoje sugniaužusi pluoštelį litų. Paklausus, kodėl ji taip saugo pinigus, močiutė pasiguodė: "Kišu kišu, o jis niekaip neima." Šie žodžiai buvo adresuoti gydytojui oftalmologui Algirdui Šidlauskui.

Kauno medicinos universiteto profesorius Jurgis Danys ne kartą citavo savo jaunystės prisiminimus. Kai jis, dar būdamas studentas, atvežė iš provincijos savo sergantį tėvelį konsultuotis į Kauną pas garsų profesorių, kuris vertėsi privačia praktika, buvo atstumtas. Ne jis ir ligonis, o atlygis. "Kolega iš kolegos pinigų neima", – prisimena tuomet jam, antro kurso studentui, profesoriaus pasakytus žodžius J.Danys.

Gydytojas E.Varpiotas tvirtina, kad jam didžiausias kolegų įvertinimas, kai prašo, kad operuotų būtent jis.

Jonas Andriuškevičius, Kauno apskrities ligoninės Dienos chirurgijos skyriaus vadovas

Daugumos pacientų motyvacija atsilyginti gydytojui yra labai paprasta. Tai sovietmečio palikimas, kompensuojantis skirtumą tarp medikų atlyginimų ir atsakomybės, protinės, emocinės ir fizinės įtampos. Be to, dauguma ligonių ateina operuotis pas konkretų chirurgą kažkieno rekomenduoti, todėl ir jaučiasi skolingi. Etatinis atlyginimas vienodas, nors vienas chirurgas per metus atlieka 50, kitas – 400–500 operacijų. Pastarasis gali save alinti, gaudamas tik orų atlygį. Taigi, šiuo požiūriu ligoniai padeda įstaigai išsaugoti gerus specialistus. Tie ligoniai, kurie mano, kad davę pinigų bus operuojami geriau ar kaip nors ypatingai, labai klysta. Jeigu pinigai padėtų išvengti komplikacijų, jų niekada nepasitaikytų. Tvirtai žinau, kad absoliuti dauguma pasišventusių gydytojų tikrai nevaikšto atvėpę kišenes ar ištiesę ranką, nevilkina operacijos, negavę papildomo atlygio. Neįsivaizduoju, kaip būtų galima pacientą prieš operaciją išprovokuoti, kad jis duotų pinigų už ją, juo baisiau – pasakyti sumą. Įkainius ligoniai nusistato patys ir perduoda vieni kitiems. Mane labiausiai glumina kolegų dovanos, ypač piniginės. Jų nepriimti irgi reikia mokėti. Kai nusišypsojęs ir padėkojęs už gerą intenciją nepriimi to, ką duoda, jautiesi puikiai. Man atrodo, taip jaučiasi ir pacientai. Įspūdingiausias mano honoraras buvo paskraidinimas kariniu naikintuvu. Taip už operaciją atsidėkojo buvęs vienas geriausių karo lakūnų.

Evaldas Narimantas Samalavičius, Vilniaus universiteto profesorius Onkologijos instituto Chirurgijos klinikos vadovas

Mane žavi Skandinavijos šalių medicina, su kuria teko susidurti. Ten dominuoja socialistinės medicinos sistema, privačios – labai nedaug. Sistemos pagrindas – adekvatus atlyginimas gydytojams už adekvatų jų darbo krūvį. Taip užkertamas kelias bet kokiems neigiamiems faktoriams. Mūsų tikslas – turėti kitokią mediciną.

Rimantas Benetis, Kauno medicinos universiteto profesorius Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas

Dabartinės medicinos sistemos visi vienaip ar kitaip esame paversti primityvais. Aš pats nesu šventas. Kalbėdamas su dideliais, sveikatos sistemai įtakingais žmonėmis, administracijos vadovais, prašau: padėkite man, kad šito nereikėtų ir nebūtų. Tačiau iš manęs buvo tik pasijuokta. Tai žeidžia. Būna situacijų, kai ligonis ar jo artimieji perka tave. Visai kitokie jausmai užplūsta, kai pasveikęs ligonis atneša medaus ar knygą. Tai tikrai daug geriau nei pinigai. Yra daugybė dėkingumo formų. Kalbant apie ligonių išnaudojimą esu labai kategoriškas. Girdžiu faktų, kad gydytojai prievartauja ligonius, ir negaliu tuo patikėti. Panaudoja gydytojo diplomą tam, kad prievartautų? Tai labai opi problema. Aš norėčiau būti laisvas, koks būnu dirbdamas Skandinavijos šalyse. Ten dėkingas ligonis pakviečia vakarienei į restoraną ar padovanoja paveikslą, krepšį vaisių, vyno su sūriu. Ir padėkoti, ir atsisakyti dovanos galima oriai. Tačiau pas mus medicinos sesutės gauna vos 600 litų. Kol gyvensime ekonominiame skurde, būsime skurdūs ir moraliai.

Liucija Juodžiūnienė, Kauno apskrities ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja

Nematau nieko blogo, jei žmogus nori padėkoti gydytojui. Svarbu, kaip ir kada jis tai daro. Mūsų skyriaus specifika tokia, kad retai susiduriame su "dėkojančiaisiais". Nemalonu, kai, tik atvykus pacientui, jo artimieji bando įsprausti tau voką su pinigais. Kai pasakai, kad to visai nereikia, kad tai nieko nepakeis ir tikrai nenulems ligonio sveikatos būklės, visi kaip vienas tvirtina, kad gydytojui gal ir nereikia, bet labai reikia jiems patiems, kad būtų ramu ir jaustųsi viską padarę. Tokiais atvejais sakau, kad esu prietaringa ir jei norės, galės padėkoti, kai ligonis pasveiks. Keista, bet tada kai kurie net ačiū nebepasako. Manau, kad kyšiais dažniausiai piktinasi tie, kurie jų neduoda. Nežinau, ar tikrai egzistuoja reketas, bet jį neabejotinai smerkiu. Požiūris į pacientą priklauso nuo gydytojo asmenybės. Visi pacientai turėtų būti vienodi, atsilygino jie ar ne. Nemalonu, kai tą skirtumą pastebiu vieno chirurgo, pas mus ateinančio apžiūrėti savo operuotų pacientų, veiksmuose.

Kada privaloma mokėti už gydymą

Valstybinė ligonių kasa informuoja, kad apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims įteisinti mokėjimo už sveikatos paslaugas atvejai yra tik keli. Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pacientai, turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu), savo iniciatyva pasirenkantys brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, patys sumoka jų kainų skirtumą Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Bet, jei pacientai, turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka papildomų paslaugų ar procedūrų, už jas moka patys. Be to, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo ir kainų ir paskesniais šio įsakymo pakeitimais, pacientas sumoka už paslaugas, numatytas šiame sąraše. Pavyzdžiui, už hormoninį tyrimą, akupunktūrą ir manualinę terapiją, sveikatos tikrinimą vykstant į užsienį, norint įsigyti civilinį ginklą, gauti vairuotojų ir aviatorių mėgėjų pažymėjimą, už papildomą individualią ligonio priežiūrą ir slaugą, kosmetinės chirurgijos operacijas ir kosmetologijos procedūras, dantų protezavimą ir implantavimą bei keletą kitų paslaugų. Iš paciento gali būti paprašyta susimokėti, jeigu jis nenori laukti eilėje tam tikro tyrimo arba procedūros, pats pageidauja skubiau gauti paslaugą. Taip pat pacientui gali tekti mokėti už paslaugas, kai sveikatos priežiūros įstaiga yra išnaudojusi lėšas, numatytas sutartyje su teritorine ligonių kasa ir įstaigos administracija matomoje vietoje yra paskelbusi, kad laikinai dėl lėšų trūkumo negali teikti tam tikrų planinio gydymo paslaugų, o apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu pacientas, norėdamas skubiai gauti paslaugą, sutinka pats už ją mokėti.