Kelionė nebuvo lengva

Šiandien J. Poškuvienė mėgaujasi ilgais pasivaikščiojimais su šunimi skaičiuodama žingsnius ir dėkodama už dar vieną dieną be ligos. Moteris neslepia – kelionė iki šio gyvenimo taško nebuvo lengva.

„Tikrai nebuvau šaunuolė, kuri nuolat tikrinasi savo sveikatą pagal prevencines programas. 2017 m. kovą greitosios pagalbos automobiliu dėl nevaldomo kraujavimo buvau nuvežta į Respublikinės Klaipėdos ligoninės priėmimo skyrių“, – pasakoja J. Poškuvienė.

Pasak moters, nors simptomų, kad ne viskas gerai, buvo ir anksčiau, nes pasirodydavo kraujingų išskyrų tarp menstruacijų, vizitą pas gydytoją ji atidėliojo. Vis save ramino, kad nieko neskauda ir jaučiasi visai gerai.

Pareikalavo visų jėgų

Atlikus tyrimus diagnozė šokiravo – antros B stadijos gimdos kaklelio vėžys. Tačiau laiko gailėtis savęs nebuvo: vos per dvi savaites pradėtas intensyvus chemospindulinis gydymas pareikalavo daug psichologinių ir fizinių jėgų.

„Man buvo taikoma spindulinė terapija į dubenį kartu su chemoterapija cisplatinos pagrindu vieną kartą per savaitę – atlikti penki kursai; paskui  – brachiterapija į gimdos kaklelį. Jaučiausi labai blogai, neturėjau jėgų, tirpo galūnės, pykino, kankino svaigulys ir jautrumas kvapams. Atrodo, buvau sveikas žmogus, ir staiga pasijutau sugniuždyta, vos pavelkanti kojas. Niekas nebebuvo neįdomu, neturėjau noro net kalbėtis telefonu su vaikais“, – gydymo eigą prisimena J. Poškuvienė.

Klaipėdietės teigimu, gydymo procesas paskatino ir hormoninius pokyčius: „Natūraliai menopauzė prasideda po truputį, o man nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio. Taukšt – visi simptomai vienu metu: prakaitavimas, silpnumas, nuotaikų kaita.“

Pasibaigus gydymui moteris pasijuto geriau tik beveik po metų. Atsitiesti padėjo ne tik artimųjų palaikymas, bet ir naujas augintinis.

„Šiuo metu sportuoju, turiu šuniuką, su juo kasdien vaikštau, skaičiuoju žingsnius, laikausi sveikos mitybos principų. Nėra taip, kad atsigulei prie televizoriaus ir gyveni. Aš save stebiu. Į savo sveikatą ir gerą savijautą investuoju daug jėgų ir laiko“, – pabrėžia J. Poškuvienė.

Vis dėlto, net ir praėjus tiek laiko po lemtingos diagnozės, moteris neslepia, kad apsilankymai pas gydytojus vis dar kelia įtampą.

„Jaudulys niekur nedingsta, nes žinau, kad tai liga, kuri gali sugrįžti“, – pastebi ji.

Amžius: sumažinti gimdos kaklelio vėžio riziką padeda skiepai nuo ŽPV, jie kompensuojami vaikams nuo 11 metų. / freepik.com nuotr.

Tapo gyvenimo dalimi

Po gydymo J. Poškuvienė įsitraukė į Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) veiklą. Ji tapo pacientų gide – telefonu konsultuoja ne tik moteris, sergančias gimdos kaklelio vėžiu, bet ir jų artimuosius.

„Tapau savanore galvodama, kad gal kitam ne taip pasisekė kaip man, gal jis neturi tokio artimųjų palaikymo, kokį aš turėjau. Skambina žmonės ne tik paklausti, pasitarti, bet kartais ir išlieti neigiamų emocijų. Būna, skambina pikti, skundžiasi, kad nenori paskirto gydymo, nusipirko kažkokių grybų, eis pas žolininkę. Išklausau visus. Žinau, kad žmonės tokioje situacijoje tiesiog nori patvirtinimo, kad viskas bus gerai“, – dalijasi moteris.

Jovita pastebi – daug žmonių yra linkę slėpti vėžio diagnozę: „Yra moterų, kurios net savo sutuoktiniui nesako, bijo, kad paliks sergančią, užsidaro į kiautą. Nesako nei vaikams, nei kolegoms. Tačiau juk sergančiam žmogui reikia palaikymo, jis neturi būti paliktas vienas su savo liga. Jei nežinai, kas žmogų slegia, negali jam padėti.“

Neslepia apmaudo

Jovita pabrėžia, kad prevencija – esminis veiksnys siekiant sumažinti onkologinės diagnozės riziką.

„Visiems savo aplinkoje rekomenduoju kuo greičiau vaikus paskiepyti nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV), galinčio sukelti gimdos kaklelio vėžį. Kitos šalys jau seniai taiko vakcinaciją nuo ŽPV, o Lietuvoje vis dar gajūs mitai. Mano anūkė paskiepyta ir aš dėl to labai džiaugiuosi. Jei yra galimybė apsaugoti vaiką, kodėl ja nepasinaudojus?“ – stebisi J. Poškuvienė.

Neretai būna, kad žmonės patys turi klausti, domėtis, kokie tyrimai ar prevencinės patikros programos jiems priklauso.

Vis dėlto klaipėdietė neslepia apmaudo, kad šiuo metu trūksta  aktyvesnio sveikatos priežiūros specialistų įsitraukimo siūlant prevencines patikros programas ir skiepus.

„Neretai būna, kad žmonės patys turi klausti, domėtis, kokie tyrimai ar prevencinės patikros programos jiems priklauso. Būtų gerai, kad  šeimos gydytojai, slaugytojai primintų, paskatintų pasitikrinti. Juk vėžys – klastinga liga, neatsiranda per dvi savaites. Tikrinantis reguliariai  galima anksčiau nustatyti ligą ir jai įveikti nereikėtų tokio agresyvaus gydymo“, – sako moteris.