Nuo dėlių terapijos atbaido mitai (kodėl verta įveikti baimę?)

Kraujasiurbiai gali kelti ne tik šleikštulį. Specialistai tikina, kad verta įveikti pirmojo karto baimę vien dėl dėlių terapijos teikiamo poveikio.

Baimė nepagrįsta

Norinčius išbandyti dėlių terapiją klaipėdiečius neretai nuo šios procedūros atbaido kraujasiurbių vaizdas. Nemalonų įspūdį sustiprina ir vaikystės prisiminimai, kai dažnas buvo gąsdinamas vandens telkiniuose tūnančiomis dėlėmis.

Abejones sustiprina ir baimė užsikrėsti, nes manoma, kad kraują siurbiančios dėlės tokiu būdu vėliau gali užkrėsti kitą klientą.

Lietuvos hirudologų draugijos pirmininkė vidaus ligų gydytoja Vanda Kramarauskienė patikino, jog galimybė tokiu būdu užsikrėsti labiau yra teorinė, o dar tiksliau – labiau panašėjanti į mitą ar istoriją iš fantastikos srities.

Mat dėlė nesisiurbia tol, kol skrandyje būna nesuvirškinto kraujo. Šis jos organizme virškinamas apie pusmetį. Dėlės anatominė sandara yra tokia, kad rydama kraują ji negali atpilti atgal.

Be to, dėlės vartojamos tik vieną kartą. V.Kramarauskienės teigimu, dėlių valymas dažniausiai nepraktikuojamas. Tuo užsiimantis žmogus rizikuotų užsikrėsti, jeigu per žaizdelę patektų užkrėsto dėlės kraujo.

Vokietijoje, kur dėlė valstybės pripažinta kaip vaistinis preparatas, buvo atlikti moksliniai tyrimai. Dėlės specialiai buvo maitinamos mikrobais užkrėstu krauju.

Paaiškėjo, kad kai kurie mikrobai jos skrandyje nesidaugina ir nesukelia susirgimų. Kiti skrandyje žūsta po kelių dienų ar mėnesio. Ilgiausiai jos skrandyje išlieka virusai, bet jais negalima užsikrėsti.

Augina biofabrikuose

Kaip pastebi V.Kramarauskienė, žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad procedūroms naudojamos laukinės dėlės, gyvenančios vandens telkiniuose. Šią paplitusią nuomonę ji priskyrė dar vienam mitui.

Gydymui skirtos dėlės auginamos specialiuose biofabrikuose, kur laikomasi griežtų reikalavimų. Juos kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, aplinkosaugininkai, o dėles naudojantys medikai turi įsigijimo dokumentus.

Biofabrike dėlės maitinamos veršiukų krauju. Tačiau terapijai jos pradedamos naudoti tik tuomet, kai po paskutinio maitinimo praeina ne mažiau nei 5–6 mėnesiai.

Per tą laiką kraujasiurbės skrandyje nebelieka kraujo likučių. Dėlė prie žmogaus kūno kabinasi tik tuomet, kai yra alkana.

Prisisiurbusi dėlė nukrinta arba nuimama nuo paciento kūno. Tuomet ji iškart sunaikinama – įmetama į specialų dezinfekuojantį skystį, kuriame suyra per kelias minutes.

„Jeigu žmogui kyla abejonių, galima paprašyti parodyti, kur dedamos panaudotos dėlės“, – patarė hirudoterapeutė.

Jautriai reaguoja į kvapus

Pasak gydytojos, normalu, jog po dėlių įkandimo nubėga šiek tiek kraujo, o toji vieta parausta, patinsta ar niežti. Tokia būna atsakomoji organizmo reakcija.

Vienintelė rizika, jeigu po procedūros pacientas namuose žaizdelę kasys bei krapštys, taip sukeldamas riziką įnešti infekciją iš išorės. Tuomet žaizdelė gali supūliuoti.

Po dėlių terapijos žmogus gali dažniau šlapintis arba pasireikšti tam tikri virškinimo sutrikimai – taip esą nutinka dėl prasidėjusio organizmo valymosi. Mat po procedūrų suaktyvinama kraujotaka.

Prieš procedūrą nepatariama rūkyti ar išvakarėse vartoti alkoholio. Kraujasiurbiai tada tiesiog nesikabina. Dėlės taip pat jautriai reaguoja į kvapus, įvairius tepalus.

Primena uodo įgėlimą

V.Kramarauskienės nestebina, kad dėlių terapija žmonėms kelia baimę ar net pasišlykštėjimą. Apie 80 proc. pacientų bijo pirmosios procedūros.

Tokiais atvejais žmogų stengiamasi atitinkamai nuteikti arba dėlės tiesiog nerodomos.

„Dėlės dantukų suleidimas primena uodo įgėlimą, tad jau po pirmojo karto praeina baimė“, – tikino 13 metų patirtį turinti hirudoterapeutė.

Be to, įsitempusiam ir bijančiam žmogui padeda ir pati dėlė, suleidžianti specialias atpalaiduojančias medžiagas. Pasitaiko, kad pacientas per procedūrą net užmiega ir atsibunda tik šiai pabaigus savo darbą.

Kartais žmonės dar prieš procedūrą teiraujasi, kiek dėlių jiems bus uždėta. V.Kramarauskienė paaiškino, kad šis skaičius priklauso nuo žmogaus ūgio, sudėjimo, vartojamų vaistų ir problemos.

Tad vieniems pakanka 3 ar 5 dėlių, o šią terapiją naudojantiems ne pirmą kartą galima uždėti dvigubai daugiau kraujasiurbių.

Neturi šalutinio poveikio

Gydytoja dėlių terapiją apibūdino kaip natūralios medicinos sritį, nes kraujasiurbys savo įgėlimu pažadina organizmą ir taip sustiprina imunitetą.

Ši terapija veiksminga turintiems širdies ir kraujagyslių, stuburo problemų, tiems, kuriuos vargina hemarojus, aterosklerozė, druskos ar sąnarių skausmai. Pasak V.Kramarauskienės, kai kuriems žmonėms po dėlių terapijos net nebeprireikia operacijos dėl išsiplėtusių venų.

„Poveikis iš tiesų būna veiksmingas, tad verta nugalėti pirmojo karto baimę. Vaistai turi šalutinį poveikį, o dėlės juo nepasižymi“, – palygino pašnekovė.

Šios procedūros negalimos tik turintiems problemų dėl kraujo krešumo, sergantiems mažakraujyste ar ūmiu ligos periodu. Nerizikuojama ir su onkologiniais ligoniais.

V.Kramarauskienė prisiminė, kad sovietiniais laikais dėles naudodavo ir ligoninėse. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ši terapija liko užribyje. Tačiau tikimasi, kad jau greitu laiku požiūris į dėlių terapiją pasikeis ir ji bus pripažinta kaip natūralus medicinos gydymo būdas.

Mat Sveikatos apsaugos ministerijoje yra sudaryta komisija natūralios medicinos klausimais, taip pat gautas ministro pritarimas, kad šią terapiją reikia reglamentuoti įstatymo aktais.