Nuo paauglystės – su donoro širdimi: dabar jau esu laiminga

Kalta gripo komplikacija?

Plungės rajone esančiuose Šateikiuose įsikūrusi Kripų šeima kaip niekas kitas žino, koks trapus gali būti gyvenimas ir ką reiškia turėti viltį bei tikėjimą, kad kas nors ryšis tau dovanoti antrą galimybę.

Ingos mama Ilona Kripienė, net ir praėjus trylikai metų po lemtingo įvykio, ramiai kalbėti apie jų šeimai tekusius išgyvenimus negali. Mamos širdis atlaikė sunkiai pakeliamą skausmą – vaiko ligą, grasinusią tragiška baigtimi. Balansavimas tarp gyvenimo ir mirties, nežinia ne tik dėl tolesnės ateities, bet ir dėl rytojaus tuo metu lydėjo kiekvieną dieną. "Prisiminti tų išgyvenimų nelabai ir norisi", – neslėpė moteris, nes pernelyg daug skausmo patirta, ašarų išverkta.

Kodėl tada dar keturiolikmetei Ingai sunegalavo širdis, ir šiandien šimtaprocentinio atsakymo Kripų šeima neturi. Pasak gydytojų, labiausiai tikėtina priežastis – gripo komplikacija.

"Visą mėnesį Ingai nesisekė išgyti. Rodos, nebėra temperatūros, o po keleto dienų vėl prasideda karščiavimas, kosulys. Šeimos gydytojas nieko blogo neįtarė, tyrimai buvo geri, tačiau vėliau atsidūrėme Plungės ligoninėje. Iš ten greitai buvome išsiųstos į Klaipėdą, nes, kaip tada sakė gydytojai, Ingos širdis jau buvo nenormaliai išsiplėtusi. Nuo tada ir prasidėjo mūsų kelionė po ligonines", – prisiminė Ilona.

Apmaudu mamai dabar prisiminti, kad sunkiu metu teko patirti ir kai kurių gydytojų nejautrumą, kai sakyta, jog vilties išgyti nėra, nes iš pradžių buvo įtarta, kad ne tik Ingos širdis nebenori pati plakti, bet yra problemų ir dėl plaučių – įtarta plaučių hipertenzija. O sulaukti kompleksinės transplantacijos, kaip tvirtino Klaipėdos medikai, tikimybė tikrai buvo nedidelė.

"Po metų gydymo Ingai nepagerėjo, jautėsi vis blogiau. Buvome tiesiog išsiųstos namo", – sakė Ilona. Tačiau mama rankų nenuleido, o ir sulaukė paraginimo bei patarimų iš šalies būtinai susisiekti su Santariškių klinikomis Vilniuje, su gydytoju Vytautu Sirvydžiu.

Medikai netryško optimizmu

I.Kripienė neslėpė, kad ir sostinėje medikai optimizmu netryško. "Pasakė, kad reikia jungti dirbtinę širdį ir kad šios operacijos sėkmė – 50 ir 50 proc., pasiseks arba ne. Reikėjo sutikti, nes kito pasirinkimo tiesiog nebuvo, Ingos būklė blogėjo. 2007 m. birželio 18 d. dukrai prijungė dirbtinę širdį", – lyg iš rašto kiekvieną išgyventą momentą dėstė Ilona.

Operacija pasisekė, tačiau po poros savaičių Inga paniro į komą. Iš jos prabudo lyg kūdikis – nepažino nei mamos, nei tėčio. Teko mokyti visko iš naujo. Negana to, atsirado dar viena sveikatos bėda – epilepsija.

Anksčiau buvau prieš donorystę, bet šiandien pati turiu donoro kortelę. Taip jau būna gyvenime: kol pats nesusiduri su bėda, tol viską vertini skeptiškai.

Donoro širdis Ingai buvo transplantuota praėjus lygiai metams po dirbtinės širdies prijungimo operacijos. Pačiu laiku, nes būklė ir su dirbtiniu aparatu prastėjo, triko širdies ritmas. Savo gelbėtoją Inga matė, žino jo istoriją. "Jis gulėjo ligoninėje kartu su manimi, už stiklinės pertvaros…" – užsiminė ji.

Tiek Inga, tiek jos mama dėkingos mirusio jaunuolio šeimai už sunkiu momentu priimtą sprendimą. Moterys mano, kad donorystė verta didžiausios pagarbos, nes būtent ji suteikia galimybę kitiems žmonėms gyventi kokybišką gyvenimą, atgauti sveikatą. Inga ne tik susigrąžino sveikatą, bet ir gyvenimą, o kartu su juo – ir svajones.

"Anksčiau buvau prieš donorystę, bet šiandien pati turiu donoro kortelę. Taip jau būna gyvenime: kol pats nesusiduri su bėda, kol neišgyveni asmeniškai, tol viską vertini skeptiškai. Inga iš Santariškių buvo išrašyta tik po dvejų metų gydymo. Visus tuos ligos metus mus Dievas mylėjo, tikiuosi, kad taip bus ir toliau", – su šypsena tarė Ilona.

Į savarankišką gyvenimą

Šypsena šiandien nedingsta ir nuo Ingos veido. Priežasčių būti laimingai ji turi. Tiesa, iki to, ką turi ir kaip gyvena šiandien, jai teko pakovoti. Tik šįkart stabdė ne sveikatos būklė, o tėvai, ypač mama.

Po transplantacijos Inga sugebėjo baigti mokslus, tačiau studijų nesirinko, nes nesijautė pakankamai tam pasiruošusi ir sustiprėjusi. Tad laiką leido namuose, savanoriavo Šateikių bibliotekoje, vadovavo čia įkurtam vaikų klubui "Mozaika", vis dėlto veiklos, bendravimo su kitais žmonėmis trūko. Neslepia, kad dėl to ir liūdesys dažnai lankydavo, ir depresija apimdavo.

Tokiais momentais Inga į rankas imdavo teptuką. "Piešti visada mėgau, ir būdama ligoninėje esu daugybę piešinių sukūrusi", – sakė pašnekovė. Vėliau Šateikiuose, Plungėje ir kituose aplinkiniuose miestuose buvo surengta jos kūrybos parodų. Būtent dailė suteikė merginai drąsos keisti savo gyvenimą – ji išvyko gyventi ir mokytis piešimo paslapčių į Klaipėdą.

"Kiek buvo pykčio, barnių, nenorėjau jos išleisti", – prisipažino Ilona. Mama labai nerimavo, ar dukra nepamirš kasdien išgerti vaistų, ar bus, kas pasirūpina prasidėjus epilepsijos priepuoliui ir pan. Tačiau Inga išvyko ir jau keletą metų gyvena uostamiestyje.

Savarankiškas gyvenimas Ingai prasidėjo ne tik studijomis privačioje dailės mokykloje, bet ir kitu rimtu dalyku. "Susiradau darbą. Tėvai vėlgi labai išgyveno, tačiau galiausiai nusprendė, kad, jei tik mano sveikata leidžia, tai kodėl neturėčiau dirbti", – kalbėjo mergina. Ir šiandien ji dirba, o piešimas liko laisvalaikio užsiėmimu.

Iš Palangos – pėsčiomis

Greta Ingos, kaip ji pati užsiminė, jos angelas sargas – gyvenimo draugas Silvestras, su kuriuo susipažino Klaipėdoje. Dabar abu linksmai pasijuokia iš to, kaip per pirmąjį pasimatymą Ingą ištiko epilepsijos priepuolis. Vaikinas neišsigando ir merginos nepaliko. O Ingai tai buvo tarsi įrodymas, kad šis jaunuolis skirtas jai.

"Sunku rasti žmogų, kuris tave mylėtų tokį, koks esi. Silvestras dabar perėmė iš mamos visus rūpesčius, susijusius su manimi", – pajuokavo Inga.

Jaunas vyras žėrė komplimentus savo merginai: "Inga – ne iš šios Žemės. Klaipėdoje moterys kitokios, o ji tokia šeimyniška. Bendraudamas su ja supratau, kad tai žmogus, kuriuo galiu pasitikėti, kuris niekada neišduos."

Savo draugui Inga dėkinga už begalinį optimizmą, kuriuo jis ją užkrečia, už palaikymą. Juk būtent Silvestras paskatino merginą sportuoti, domisi informacija, kuria galėtų palengvinti jos sveikatos būklę. Taip Ingos gyvenime atsirado meditacija, vegetarizmas. Žinant merginos sveikatos istoriją turbūt sunku būtų patikėti, kad ji geba ir pėsčiomis iš Palangos į Klaipėdą nukeliauti. "Kartą sugedo dviratis, tad teko pėstute grįžti namo", – juokėsi ji.

"Ne tas žodis, kokia dabar esu laiminga! Turiu draugų, veiklos, abu turime planų, – nusišypsojo Inga ir parodė pirštą puošiantį sužadėtuvių žiedelį. – Gyvenu sveiko žmogaus gyvenimą. Meilė, mityba ir sportas – tai, kas mane gydo. Ir gydytojai, pamatę mano tyrimus, stebisi – kaip taip gali jaustis žmogus su persodinta širdimi? Pasirodo, įmanoma."

I.Kripaitė pridūrė, kad savo patirtimi mielai dalijasi su kitais, kaip ji vadina, širdukais. Juk suteikti kažkam vilties ir tikėjimo, kad viskas bus gerai, – taip nuostabu.

Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) prie Sveikatos apsaugos ministerijos primena, kad Donoro kortelę galima gauti užregistravus prašymą ntb.lt, taip pat visose gydymo įstaigose ir kai kuriose vaistinėse.