Patologo darbas – be galimybės klysti

Mirusieji moko gyvuosius – medicinai tobulėjant, šis posakis nebėra toks aktualus. Pasak gydytojo patologo, dabar daug ką galima sužinoti ir iš gyvųjų kūnų. Tačiau nepaisant pažangos, patologo specialybė visuomenėje išlieka bene paslaptingiausia ir labiausiai apipinta įvairiomis istorijomis.

Įsikūręs naujame korpuse Respublikinės Klaipėdos ligoninės Patologijos skyrius – bene tyliausias visoje ligoninėje. Čia prie gydytojų durų nepamatysi laukiančių pacientų, nėra ir pirmyn atgal zujančių slaugytojų. Tik kai kuriuose kabinetuose pro praviras duris matyti prie mikroskopų palinkę darbuotojai.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Patologijos skyriaus vedėjas Raimundas Daukšas gydytoju patologu dirba 36 metus. Per šį laiką ši specialybė gerokai pasikeitė.

Lapkričio 1-ąją gimęs gydytojas juokauja, kad gimtadienį švenčia kartu su profesine diena. Svajojęs apie vidaus ligų gydytojo darbą, R.Daukšas patologu tapo atsitiktinai, tačiau niekada nesigailėjo pasirinkimo.

Pokalbis su Patologijos skyriaus vedėju apie specialybės pokyčius, svarbą ir mistiką.

– Jūsų skyrius ligoninėje bene pats tyliausias, tačiau turbūt vienas svarbiausių?

– Mes nematomi, bet labai svarbūs. Kuklinčiausi, jei sakyčiau, kad ne. Taip, mes atliekame labai svarbų darbą.

Klaidos šiame darbe nedovanotinos. Jei tyrimo atsakyme nurodysime, kad tai plaučių vėžys, gydytojas išoperuos plautį ar jo dalį, tada žmogui nepasakysi "atsiprašau". Patologo darbas – tai didžiulė atsakomybė.

– Gydytoju patologu dirbate beveik keturis dešimtmečius. Kaip per tą laiką pasikeitė pati specialybė?

– Baigus medicinos studijas pagal paskyrimą devynerius metus dirbau Šiauliuose, kur buvo labai daug skrodimų. Tarybiniais metais reikalauta, kad skrodimai būtų atliekami beveik 100 procentų.

Dabar skrodimai – retenybė. Pagrindinis mūsų darbas – su gyvaisiais. Tiriame operacines medžiagas, kas iš žmogaus paimama per biopsiją.

Jei nustatome vėžį, aiškinamės, koks jis, kaip reaguoja į vienus ar kitus žymenis. Šią informaciją perduodame gydančiam gydytojui, onkologui ar chemoterapeutui.

Mes ligonio išvis nematome, tačiau tolimesnio gydymo strategija parenkama pagal mūsų tyrimo atsakymą.

Pati patologijos specialybė yra pasikeitusi. Pasakymas "mirusieji moko gyvuosius" – labai geras, tačiau jau šiek tiek netikslus.

Kai pradėjau dirbti, buvo ir citologijos, tačiau kiek kitokios nei dabar. Anksčiau visus – mus ir gydančius gydytojus – tenkino atsakymas, kad tai nediferencijuota karcinoma. Pacientas buvo išleidžiamas į namus arba į slaugos ligoninę. Likdavo tik uždegti žvakelę.

Dabar toli gražu taip nėra. Atsakymas "nediferencijuota karcinoma" nieko nebetenkina. Reikia kapstytis toliau, čia ir yra visas įdomumas. Tam skirti visokie žymenys, molekuliniai tyrimai. Pastarųjų ateityje tik daugės.

Anksčiau pakako pasakyti, kad vėžys piktas ar ne. Dabar suteikiama daugiau informacijos: dažnai tiksliai pasakoma pirminė vėžio vieta, ligos išplitimas. Iš mazgelio galima pasakyti, ar vėžys toje vietoje tik svečias ar nuolatinis gyventojas, pasiūlai gydytojui, kur ieškoti ligos pradžios.

– Minėjote, kad pagrindinis jūsų darbo įrankis dabar – mikroskopas. Kiek užtrunka darbas prie jo?

– Visaip būna. Pašalinus prostatą, išpjaunama 20–30 gabaliukų. Kiekvieną jų reikia ištyrinėti, pažiūrėti, ar yra ten vėžys, ar išeina už operacinių kraštų. Galbūt žmogui ne viskas pašalinta?

Visus tuos dalykus detaliai aprašome. Su vienais tyrimais apsisukame labai greitai, o kitus atliekame ilgiau, prireikus po savaitės vėl kartojame.

Principas toks – geriau gydantis gydytojas ir pacientas palauks diena ilgiau, bet tyrimo atsakymas bus tikslesnis. Žinoma, prie vieno tyrimo nesėdime aštuonias dienas – vyksta įprastas laboratorinis procesas.

Didžioji mūsų darbo diena praeina prie mikroskopo. Taip, akys labai pavargsta. Bet nesėdime ištisai.

Pagrindiniai mūsų instrumentai – mikroskopas ir kompiuteris, kuriuo surašai tyrimo atsakymus.

Kartais žmonės už durų tavęs gali nepamatyti visą dieną. Gali susidaryti įspūdis, kad nieko nedirbi: niekas neateina, nieko nekonsultuoji, žmonės už durų nelaukia.

– Pati patologo specialybė keičiasi. O žmonių požiūris į ją? Kaip reaguoja žmonės, sužinoję jūsų specialybę?

– Kai nustojau reaguoti į aplinkinių reakcijas, jos ir baigėsi. Pradžioje būdavo, kad kitiems bandydavau aiškinti, jog dirbu prie mikroskopo. Bet jei pradėdavo daugiau klausinėti, sakydavau: "skrodžiu lavonus". Tada klausimai baigdavosi.

Neskausmingai reaguodavau į klausimus, tik būdavo truputį nejauku dėl tų pačių žmonių. Jie gerokai nustebdavo. Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad patologai tik skrodžia lavonus. Dabar nesuku galvos. Kas mane pažįsta, žino, ką darau.

Neinu gatvėje su užrašu ant krūtinės, kuo dirbu. Bet galėčiau. Man visai ne gėda.

Po paskyrimo devynerius metus dirbau Šiauliuose. Pats esu palangiškis, tad paskui grįžau į savo kraštą: dirbau Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, paskui dėl atitinkamų aplinkybių atsidūriau Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Tad ligoninių gydytojai žino, koks mano darbas.

Neinu gatvėje su užrašu ant krūtinės, kuo dirbu. Bet galėčiau. Man visai ne gėda.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado psichologijos studijos, kurias pasirinkote po šešerių metų nuo medicinos baigimo?

– Skrosdamas matai ne žmogų, o ieškai problemos, mirties priežasties. Materialumas nueina į antrą ar net trečią planą.

Nuolat skrodžiant žmones, vien kūno ir to, ką matau, nebeužteko. Norėjosi išsiaiškinti, o kas vyksta žmogaus viduje. Tada įstojau studijuoti psichologijos.

Gyvenime mes kiekvienas esame psichologai. Iki tam tikro lygio, buitiniu lygmeniu, bet į psichologiją norėjosi pasižiūrėti profesionaliau.

Ar baigus psichologiją nebuvo minčių nuo patologijos pabėgti į psichologiją? Kurį laiką paraleliai dirbau ir psichologu, tačiau tai netapo pagrindiniu užsiėmimu. Man visada įdomi buvo patologija.

– Užsienyje gydytojo patologo darbas – prestižinis ir gerai apmokamas, į šią specialybę priimami tik geriausi studentai. Pas mus ilgą laiką vyravo požiūris, kad šio darbo imasi tik tie gydytojai, kurie niekur kitur nepakliuvo. Kokia situacija šiandien?

– Taip, jūs teisi, užsienyje ši specialybė labai vertinama ir įvertinama. Pas mus požiūris taip pat keičiasi, ypač tarp gydytojų klinicistų. Visuomenės požiūrio nežinau, neatlieku tokių tyrimų.

Anksčiau, sovietiniais laikais, prasikaltusius ar problemų dėl alkoholio turėjusius gydytojus, ypač chirurginio profilio, pusmečiui ar metams siųsdavo padirbėti į morgą. Iš vienos pusės, tai buvo kaip bausmė, iš kitos – reikėjo kažkaip palaikyti tą specialybę, nes savo noru jos beveik niekas nesirinkdavo.

Dabar patologų trūkumo nėra, nors daugelis jaunų žmonių išvažiuoja. Daug jų dirba Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje. Bet atrodo, kad didžioji emigracijos banga jau baigėsi, gal tik vienas kitas išvažiuoja.

Kiekvienais metais sulaukiame po keletą rezidentų. Nemanau, kad ateityje šių specialistų pritrūks. Nebent emigruotų, nes atlyginimo skirtumai pas mus ir užsienyje – didžiuliai.

– Paprasti žmonės jūsų specialybę ypač mistifikuoja. Jums taip pat turbūt teko girdėti ne vieną istoriją?

– Mistikos nėra. Kai kas sako, kad mirusiam per naktį užauga nagai, plaukai, barzda. Neužauga. Mirusio žmogaus oda po truputį traukiasi, tad gali susidaryti įspūdis, kad prasikalė barzda ar užaugo nagai.

Apie visas kitas istorijas: prisikėlusius mirusiuosius, apsivertusius karste ir pan., man teko tik skaityti. Bet jei tai aprašyta, vadinasi, buvo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių