Bemiegės naktys

"Gyvenu lėktuvo salone, – prieš išskrisdama atgal į Angliją, kur, be televizijos, dirba ir slauge, nusijuokė 59 metų moteris. – Reikia save išlaikyti, todėl dirbu ir tai, ką moku. Gerai išmanau organizmo negalias, ryšį tarp proto ir širdies."

Slaugytojos darbą, kurį dabar vadina treniruoklių ar praktikų aikštele, profesionali smuikininkė 1995–2012 m. dirbo JAV.

O jaunystėje, 1983 m., gimus pirmai dukrai, Irena stipriai sunegalavo. Skaudėjo visą kūną, svaigo galva, prastėjo rega, klausa. Maža to, sirgo vyras. Tik vėliau ji sužinojo, kad po gimdymo išgyveno depresiją, apie kurią tuomet neturėjo jokių žinių.

Tuomet Kaune, Milikonyse, gyvenusi moteris patyrė ir hormonų pusiausvyros sutrikimą. Kankino nemiga, bet gimdyvei eiti į lauko tualetą, kai šaltis siekė 30 laipsnių, tikrai buvo rizikinga. Ir šiuo sunkiausiu metu, anot Irenos, ja pasirūpino šviesos jėgos.

"Na, ir atrodai", – kojas vos bepavelkančiai jaunai mamai, ją pamačiusi, tarsi į paširdžius smogė draugė, su kuria mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje.

Ši draugė nusprendė padėti susigrąžinti jėgas ir supažindino Ireną su viena masažuotoja.

Straipsnis žurnale moterims

Beveik mėnesį kasdien po keturias valandas Ireną masažavo nuo plaukų galiukų iki kojų pirštų. Po dviejų savaičių pagerėjo klausa, rega.

"Iš kur sukaupei tiek bjaurasties? Net daug vyresni žmonės jos tiek neturi", – stebėjosi masažuotoja.

Iš organizmo valantis šlakams, kalkėms ir kitiems toksinams, moteris pajuto, kad pasikeitė šlapimo kvapas. Be to, ji vis dažniau eidavo į tualetą, atsirado daugiau energijos.

"Verdant maistą šeimai, netikėtai man pačiai ėmė pykinti nuo mėsos kvapo, norėjosi daugiau daržovių, kruopų. Ir šiek tiek pieno", – stebėjosi Irena.

Atsitiktinai viename žurnale ji perskaitė straipsnį apie moterį, kuri želmenų sultimis išsigydė kojų čiurnelių lūžius. Tada Irena nežinojo, kad neakivaizdžiai prisilietė prie daugybę ligų želmenų sultimis išsigydžiusios amerikietės, žaliavalgystės pradininkės Annos Wigmore, kuri kadaise vadinosi Ona Varapickaitė.

Pleikių kaime, dabartiniame Akmenės rajone, gyvenusi Anna (Ona) vaikystėje su šeima emigravo į JAV. Garsiai natūropatei, gyduolei neapdoroto, gyvo maisto ir želmenų sulčių vartojimo pradininkei pasaulyje Žemaitijoje pastatytas paminklas.

"Po 28 dienų masažo pasijutusi daug geriau, nenorėjau grįžti atgal", – prisipažino laidos "Žalias skonis" vedėja, kuri netrukus atrado ir dar vieną garsų natūropatą, sveikos gyvensenos propaguotoją Paulą Braggą.

Perskaičiusi garsaus amerikiečio knygą apie badavimą ir organizmo valymą, I.Žentalytė-Brazaitienė panoro tai išbandyti.

Badavimas pagal P.Braggą

Pradžia – paros badas kas savaitę, geriant tik vandenį. Kitą dieną Irena valgydavo kopūstą su morkomis ir citrinų sultimis. Dar po paros – viską.

Artimieji, draugai jaudinosi dėl manęs, bet žinojo, kad neperkalbės. Tačiau išvydę rezultatą nusiramino.

Taip Irena kartą per savaitę badavo kelis mėnesius. Iš pradžių tai nebuvo malonu. Kai organizmas priprato, pradėjo badauti po tris paras, dar vėliau, kiekvieną metų sezoną – po dvi savaites.

"Artimieji, draugai jaudinosi dėl manęs, bet žinojo, kad neperkalbės. Tačiau išvydę rezultatą nusiramino", – šyptelėjo Irena, kuri po šių praktikų, sulaukusi 39 metų, atrodė keliolika metų jaunesnė.

Amerikoje ji greitai perėmė šalies gyventojų kultūrą ir mitybą, nors iš pradžių angliškai mokėjo tik dvi frazes: "aš tave myliu" ir "nieko nesuprantu".

Netrukus pas mamą atskrido dukros – tuomet 14-metė Henrieta ir aštuonerių Ana. Beje, dabar jaunėlė yra veganė, o Henrieta viščiuko ar žuvies valgo tik retkarčiais.

Irena Amerikoje tapo vegetarė, šiek tiek vartojo pieno produktų – varškės, valgė kiaušinių. Žaliavalge vegane ji tapo 2004 m.

"Turiu gerus genus, augau kaime, todėl mano organizmas stiprus", – įsitikinusi Irena.

Tris mėnesius – tik sultys

Vis dėlto sunkus, alinantis darbas, stresas vėl kirto sveikatai: moteris pradėjo jausti jėgų stygių, sąnarių skausmus, aštrų, deginantį diegimą kūne, ypač – raumenyse. Vėl sutriko rega, endokrininė sistema.

"Neabejojau, kad tai sukėlė stresas ir pervargimas. Be to, valgiau per daug termiškai apdoroto maisto. Virti baltymai organizme tampa kone plastiku", – įsitikinusi Irena.

Ji nerimavo dėl savo sveikatos, kol vieną dieną, tai buvo 2004 m., per visuomenės išlaikomą populiarų Čikagos vienuoliktą televizijos kanalą išgirdo laidą apie sveikatą.

"Ir aš taip jaučiuosi!" – klausydamasi laidos dalyvės palygino Irena.

Ta dalyvė buvo Karyna Calabrese – A.Wignor mokinė. Jau kitą dieną Irena pradėjo skaityti jos patarimus apie žaliavalgystę, ir, pasitarusi su dukromis, pasiryžo keisti mitybą. Tai buvo drastiški pokyčiai, bet Irena tapo žaliavalgė. Iš pradžių organizmą valėsi kanadiečių dietologo Davido Rainosheko 90 dienų dieta – kasdien gėrė vien tik po keturis litrus žalių, lapinių, šakninių daržovių sulčių. Jų pagrindas buvo chlorofilas. Dar buvo baltojo molio – jis skatina nuodingųjų mmedžiagų pasišalinimą iš organizmo.

Septintą parą prašviesėjo

Irena puikiai pamena, kai penktą šios dietos dieną dukros grįžo namo ir, žvilgtelėjusios į mamą, nustebo: "Eini į pasimatymą? Ne? Tai kodėl pasidažiusi?"

Dukros buvo priblokštos, kad mama taip atrodė natūraliai – oda lygi, žvilganti, tarsi neseniai padengta kokybiška kosmetika. Septintą parą Irena išsigando, manydama, kad tualete paliko žarnyną, kai pasišalino kalnas gleivių.

"Kai užmerkiame drabužius, jie valosi, vandenyje matome ryškius pėdsakus. Taip pat ir organizme. Mūsų žarnyno apimtis susiaurėja todėl, kad epitelinis audinys auga ir storėja nuo įvairių apnašų, toksinų, žarnos pasidengia "plastiku" – nesuvirškintais baltymais, nešvarumais, – aiškino Irena. – Ir septintą parą energija staiga šovė aukštyn. Prašviesėjo akyse, sustiprėjo intuicija, apie ką rašė ir Paulas Braggas."

Išvydusį Ireną, ją aplankiusi 70 metų krikšto mama iškart nusprendė, kad valgys tą patį, ką ir ji. Taip ir padarė: atsisakė mėsos, negėrė pieno, tik sultis, valgė salotas, kurias retkarčiais gardino žuvimi. Po trijų savaičių pamanė, kad sugedo kraujospūdžio matuoklis, nes rodikliai buvo kaip jaunos. Po mėnesio nebereikėjo vaistų nuo diabeto, kuriuo sirgo, hipertenzijos, širdies aritmijos.

Kai užmerkiame drabužius, jie valosi, vandenyje matome ryškius pėdsakus. Taip pat ir organizme.

Kraštutinumams nepritaria

Pastebėjus, kad žmonės yra unikalūs ir ne visiems gali padėti tas pats receptas, Irena šyptelėjo: "Sutinku. Tačiau kodėl, jei mes esame skirtingi, gydytojai išrašo tuos pačius vaistus?"

Esminis skirtumas – galvoje, smegenyse. Skirtingi rezultatai, darant tą patį, – dėl tikėjimo.

"Žinau, ką turiu daryti, kad organizmas funkcionuotų daug geriau. Neretai žmonės, kažką pradėdami, grįžta atgal, išsigąsta, kai pablogėja, o taip būna, nes organizmas reaguoja į detoksikaciją", – aiškino I.Žentalytė-Brazaitienė ir pabrėžė, kad klysta tie, kurie viską nori pakeisti per naktį.

Ji nepritaria kraštutinumams, aklam sekimui. Būna, kad žmonės geria karvės šlapimą. Jai tai nepriimtina, nors tai darančiųjų moteris nekritikuoja. Žmonėms duota maitintis, svarstė Irena, vaisiais, uogomis, žolėmis, o gerti kalnų vandenį pradėta vykstant evoliucijai.

"Kodėl sergama ir mirštama? – retoriškai klausė daugiau nei 20 metų slaugytoja dirbanti moteris. – Jie nori išeiti, jie pavargę pasirenka tokį kelią."

Kokia dabar kasdienė jos mityba? Sultys, salotos ir vaisiai.

"Su laidos kolege Eligija žiūrėjome, ką turime šaldytuve, – žalias salieras, obuoliai, morkos, žalia paprika, svogūnas. Ir sugalvojome pasidaryti salotas iš to, ką turime. Buvo labai skanu, – nusijuokė žaliavalgė. – Arba sriubą išsivirėme iš saldžios kriaušės, kurios pusę sutarkavau šiaudeliais, dideles vynuoges supjausčiau kvadratėliais, o mažas ir likusią kriaušės pusę sumaliau trintuvu, įdėjau gysločio luobelių. Ir viską pagardinau mėta."

Neserga nuo 2001-ųjų

I.Žentalytė-Brazaitienė įsitikinusi: alergijos – nuo užteršto organizmo, ligos puola, kai toksinai viršija kritinę masę. Saldumynai, cukrus, šokoladas maitina candida grybelį.

Kodėl gimsta nesveiki vaikai?

"O koks mamos, tėvo organizmas? Vaikutis auga vandenyje ir iš mamos pasiima ne tik geras, bet ir blogas medžiagas, – teigė nuo 2001 m. pas gydytojus nebuvusi ir niekuo nesirgusi  moteris. – Yra žmonių, kuriems mėsa būtina, bet tai susiję su dvasiniais dalykais. Įprastai jie turi daug agresijos, pykčio ir jiems reikia įsižeminti. Yra vietovių, kur niekas neauga, tik akmenys, smėlis, todėl ten gyvenantieji valgo mėsą. Bet dauguma jų gyvena trumpai."

I.Žentalytė-Brazaitienė nepataria imtis kardinalių pokyčių, juolab jiems nepasirengus, be informacijos ir mokytojų. Svarbu sąmoningumas, atsisakius vienų produktų, reikia žinoti, kuo juos pakeisi.

"Galima per du tris mėnesius į racioną įtraukti po keturis naujus produktus. Jei noriu skonio – gaminu salotas su padažais, o jų pagrindas – iš mirkytų migdolų, saulėgrąžų, fermentuoto jogurto. Turiu pagrindinius produktus ir jais žaidžiu, – pasakojo žaliavalgė. – Blogis? Termiškai apdorotas maistas, nebent, gamintas garuose, nes žūsta fermentai."

Pirmi žingsniai keičiant mitybą? Atsisakyti rūkytų mėsos produktų – juos geriau pakeisti šviežiais, namų gamybos. Ir, žinoma, nevalgyti jų su duona, bulvėmis.

"Negerkite pasterizuoto pieno, rinkitės natūralų karvės, dar geriau – raugintą. Pamažu atrasite savo receptus, – patarė ūkininkų turguje maistą perkanti žaliavalgė. – Koks gali būti parduotuvėje pirktas maistas, jei stovi metus, pusantrų ir negenda?"

Nebaksnok pirštais į kitus

Pastaruoju metu daug keliaujanti, intensyviai dirbanti moteris vėl pajautė, kad organizmo jėgos pradeda sekti ir nuo balandžio vėl ims rūpintis savimi.

Irena mėgsta bendrauti, tačiau renkasi, su kuo. Ji prisipažino nemėgstanti, kai žmonės purvinais batais vaikšto po sielą.

"Esame daugialypiai. Liūdna ir skaudu, kai nemylime savęs viso ir atmetame mums nepatinkančias savybes", – pakeitus mitybą, neabejojo Irena, keičiasi ir dvasinis kelias.

Norėdamas kažką keisti, pradėk nuo savęs, o ne baksnok pirštais į kitus.

Savęs nereikia ieškoti, užtenka tik pažvelgti į veidrodį ir priimti tai, ką matai, po to pamilti save visą – su baubais ir juodžiausiomis dalelėmis. Sunku, bet po to viskas nušvinta.

Irena nėra agresyvi veganė. Ji tikina, kad labai nuoširdžiai myli žmones.

"Ten, kur tavo nuolatinis dėmesys, esi pats. Norėdamas kažką keisti, pradėk nuo savęs, o ne baksnok pirštais į kitus", – patarė savęs nesureikšminanti, kiekvieną savojo kelio ieškoti skatinanti moteris.

Ji nebijo prisiimti atsakomybės, jos nebepykina mėsos kvapas, nebuvo užsispyrusi, kai per Užgavėnes apsilankius Kernavėje pas tetulę ją pavaišino cepelinais su spirgučiais – suvalgė.

"Negalėjau pasakyti "ne" tikinčiam žmogui, – šyptelėjo. – Stengiuosi nepatekti į man nemalonias situacijas, bet taip nutikus jas priimi ir eini toliau."

Irena prisiminė vieną istoriją apie du budistų vienuolius, priėjusius patvinusį upelį. Prie jo sutrikusi stovėjo moteris. Ji negalėjo perbristi upelio ir paprašė vienuolių pagalbos. Vyresnysis pasisodino ją ant pečių ir pernešė į kitą krantą. Jaunesnysis pasipiktino: "Kaip tu galėjai?! Mes negalime liestis prie moterų!"

Vyresnis vienuolis pažvelgė į jaunėlį, atsiduso ir pasakė: "Aš tą moterį pernešiau ir paleidau, o tu ją vis dar neši."