Prof. K. Vitkus: chirurgai yra kitokie nei visi žmonės (interviu)

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos centro vadovas prof. Kęstutis Vitkus sako, kad plastinė rekonstrukcinė chirurgija daugeliui asocijuojasi su „patobulintu“ grožio salonu. Tačiau visi pamiršta, kad, nutikus skaudžioms nelaimėms, sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą padeda būtent šios srities specialistai.

- Jau nuo kovo pradžios Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centras iš Centro filialo persikėlė į Santariškių klinikas. Ar centre teikiamos ir kokios nors naujos paslaugos?

- Čia atliekamos aukščiausio lygio mikrochirurginės operacijos ir noriu pabrėžti, kad šis centras yra vienintelė amputuotų galūnių replantacijų ir sudėtingų viršutinės galūnės traumų bei jų pasekmių chirurginio gydymo vieta Lietuvoje. Čia sėkmingai pradėjome rekonstrukcines krūtų operacijas. Tai dar vadinama vėžio chirurgija. Krūtis atkuriama persodinant audinius iš kitų kūno vietų, o taip pat galima iš naujo sukurti spenelį, kuris niekuo nesiskirs nuo sveikosios krūtinės pusės. Tai tarsi iš Sacharos suformuoti oazę.

- Turbūt per daugiau kaip keturiasdešimt metų klinikinės patirties jau nėra dalykų, kurie Jus stebintų?

- Kiekvieną kartą yra stebinančių dalykų. Kiekviena operacija yra vis kitokia, nors atrodo tą darai keliskart. Su amžiumi formuojasi visai kitas požiūris. Viskas keičiasi. Gal tampu ne toks eiklus ir greitas, bet darau mažiau klaidų.

- Ar tikrai plastinė chirurgija šiandien yra visagalė?

- Ji daug kam gali padėti. Tai tokia sritis, kuri išlenda iš po chirurgijos „kepurės“. Rezidentai praeina visą moderniąją chirurgiją – pilvo, krūtinės ląstos, kraujagyslių, ortopedijos. Jie išmoksta sujungti smulkias kraujagysles, iš bet kur paimti audinį ir jį persodinti kur nori. Šioje specialybėje aš pasijuntu tarsi iš mažo ežeriuko išplaukęs į okeaną.

- Jūsų darbas yra labai svarbus tiems žmonėms, kuriems po nelaimingų atsitikimų reikalinga plastinė rekonstrukcija. Koks sudėtingiausias atvejis yra buvęs per Jūsų karjerą?

- Kiekvienais metais būna labai liūdnų ir skausmingų atvejų. Juk tai yra chirurgija... Kaip sakydavo imperatorius Napoleonas, kuo žymesnis chirurgas, tuo didesnės jo kapinės. Čia kiekvieną kartą susiduriame su gyvenimu ir mirtimi. Mes nuolat vaikštome tarsi ant skustuvo ašmenų. Niekada nėra ramu. Chirurgija yra pati žiauriausia sritis.

Kai kas nors nutinka baisaus, atminty lieka visą gyvenimą... Sąžinės reikalai grįžta nuolat ir graužia... Dar ir dabar prisimenu vaiko vardą ir pavardę, kuriam po rankos prisiuvimo nekrešėjo kraujas, jis pradėjo tekėti pro nosį, ausis, pro visur... Tada buvo baisu... Daviau savo kraujo... Tačiau vis tiek baigėsi blogai. Tas košmaras man vis sugrįžta. Neįmanoma su tuo susitaikyti. Kaip jūs manote, kodėl tiek daug chirurgų nugrimzta į alkoholizmą?

- Būtent plastinės rekonstrukcinės chirurgijos specialistų Lietuvoje trūksta. Kodėl taip yra?

- Skaudžią vietą palietėte. Valdžia į plastinę rekonstrukcinę chirurgiją pradėjo žiūrėti kaip į grožio saloną – „ateini, pasigražini krūtis ir viskas“. Juk taip nėra. Kažkodėl liko tik plastinė chirurgija, o kur dingo rekonstrukcinė? Valdžios atstovai neskyrė valstybės finansuojamų vietų šiai sričiai. O vienerių metų studijų kaina siekia dvidešimt keturis tūkstančius litų. Todėl šiuo metu plastinės rekonstrukcinės chirurgijos srityje nėra nė vieno rezidento. Nebus tęstinumo. Dėl to išties nerimauju.

- Kurioje pasaulio šalyje norėtumėte dirbti, jeigu išvyktumėte iš Lietuvos?

- Kai dar buvome Tarybų sąjungoje, man teko dirbti Oregone. Ten buvo labai daug gerų chirurgų, turėjau draugų, mačiau įžymybių. Kalifornijos ragas man atrodė lyg koks kosmosas. Sausio 13–osios įvykiai Lietuvoje visą mano gyvenimą pakreipė kita linkme, nebuvo jokios prasmės prisiūti, rekonstruoti nutrauktas nukentėjusiųjų galūnes. Aš skaičiavau valandas ir dienas, kada ištrūksiu į užsienį, nes pas mus vis tiek viskas buvo laipteliu žemiau. Tačiau dar metus dirbau nepriklausomoje Lietuvoje. Tada jėga išsiveržiau ir išvažiavau į Springfildą. Palikau savo širdį, draugus ir visiškai viską.

Kai pamatydavau tas užsienio universitetines klinikas, tas auditorijas, aparatūrą, pasijusdavau tokiu pačiu „baltu žmogumi“ ir norėdavosi dėl to gyventi. Tačiau kai visa tai prisimenu dabar, tai nenorėčiau niekur iš čia išvažiuoti...

- Papasakokite, kokia buvo pirmoji Jūsų atliekama operacija?

- Mano tėtis dirbo kraujagyslių chirurgijoje pas profesorių Algimantą Marcinkevičių ir jiedu pasikvietė mane paasistuoti per operaciją, kurios metu garsaus sportininko seneliui dėl kraujagyslių okliuzijos buvo atliekama kojos amputacija. Tada buvau pirmo kurso studentas. Nežinau, kodėl, nežinau, kaip, nors ir buvau medžiotojo vaikas, lupdavau zuikius, bet tada man aplink pradėjo suktis vaizdas ir aš nualpau. Greitai atsigavau, bet po to operacijoje nedalyvavau. Galvojau, kad esu silpnų nervų ir iš manęs nieko nebus.

Vėliau pradėjau dirbti toje pačioje profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus operacinėje palatoje. Reanimacijoje po tris keturias operacijas būdavo, pats darydavau atvirus širdies masažus ir kitus dalykus. Po viso to pasidarai toks aštrus, nejautrus. To mokydavo mane mano tėtis.

- Psichologinei, emocinei žmogaus savijautai turi reikšmės jo išvaizda. Kaip manote, ar ne per daug išaukštintas grožio kultas?

- Bet pažiūrėkite į pačią žiniasklaidą. Ar ji nekelia grožio kulto? Visiems žinomas Dostojevskio posakis „Grožis išgelbės pasaulį“. Gražūs padavėjai, siuvėjai uždirba daug daugiau arbatpinigių negu kiti. Vis tiek žmogus turi būti pasitempęs, kad ir ką jis veikia, kad ir kur jis yra. Tai yra svarbu.

Na, taip, dabar grožis tapo absoliutybe, bet juk žmogus turi teisę rinktis, kaip jis turi atrodyti. Man tik gaila tų nelaimingų žmonių, kurie visą gyvenimą dirba valstybei ir kai nutinka kas nors baisaus, valstybė nepadeda. Juk jie užsidirbo, jie turi teisę į tokią pagalbą.

- Ar įkuriant savo kliniką nebuvo minčių, kad visur nesuspėsite?

- Vienas Maskvos profesorius prieš dvidešimt penkerius metus pasakė: „Jūs gi visą gyvenimą ne vien pirštus prisiuvinėsite“. Tada galvojau: „Ką jis čia kalba“. Vėliau supratau, kad neprivažinėsi dirbti iš vienos vietos į kitą, kad gali likti ir kartu daryti tai, kas tau patinka. Kliniką įkūriau savo rankomis, kartu su vaikais. Tada buvo sąlygos, o reikalavimai milžiniški, jie nuolat kilo. Penkerius metus viską, ką turiu, užstačius bankui reikėjo skausmingai dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais, viršvalandžiais po darbo, kad tik iš mūsų visko neatimtų. Kūriau kliniką, nes supratau, kad nesu toks galingas dirbdamas kitam.

- Savęs gražinimas gali tapti priklausomybe. Kaip atpažįstate tokius atvejus? Kaip tada elgiatės?

- Yra net sindromai. Pavyzdžiui, Miunchauzeno sindromas, kurio metu nutinka baisių dalykų. Taip nutiko ir Michaelui Jacksonui. Kai ateina toks žmogus, vyksta visas teatras. Identifikuojame vienas kitą per penkias minutes, kalbamės. Kartais tenka pasakyti „ne, aš negaliu, nedarysiu to“. Vienas chirurgas Amerikoje man pasakojo, kad atėjo pacientas, kuriam jis pasakė: „Pone, jūs turite problemą. Tačiau jeigu aš jus operuosiu, mes abu jų turėsime“.

- Ką manote apie natūralų žmogaus grožį?

- Kas gali būti geriau ir gražiau už pavasarį, už laiką, už mažą gyvuliuką? Taip ir su natūraliu grožiu. Tačiau ateina amžius, kai žmogus imasi dirbtino grožio, kurį irgi turime pripažinti.

- Ar Jūsų žmona kada nors prašė ją padailinti chirurginiu būdu?

- Aš negirdžiu jos prašymų (juokiasi).

- Kokios nesėkmės ar nelaimingi atsitikimai dažniausiai pasitaiko Jūsų profesinėje srityje?

- Įvairių nesėkmių pasitaiko. Sulig mažiausiu adatos įsidūrimu gali ištikti anafilaksinis šokas, kurio metu gali sustoti širdis ir kvėpavimas. Tačiau chirurgas yra chirurgas, jis žino, ką daryti, jeigu kas nors įvyks. Dešimties metų studijos to išmoko.

Kritinėse situacijose tiesiog suimi save į rankas ir susikoncentruoji. Bet to, ligonio negalima palikti nė vienai minutei.

- Ar kada nors yra apnikę mintys, kad jau pavargote nuo darbo ir norėtumėte ramesnio gyvenimo? Kaip atsipalaiduojate? Ką veikiate laisvalaikiu?

- Su amžiumi ko gero ateis tokia diena, kai ir aš pasakysiu „pavargau“. Bet vis tiek chirurgas jau iš pasąmonės turi būti agresyvus. Jis kažkuo yra kitoks žmogus negu visi.

O atsipalaiduoti man padeda mano laisvalaikio veiklos, auginu gyvuliukus – lamas, avis, žuvis. Patinka žvejoti, minu dviratį, geriu vyną. Labai įdomu keliauti, juk pasaulyje yra tiek daug gražių dalykų...