Pandemijos pabaiga tolsta?

Jeigu abejojančiųjų skiepų nauda negąsdina pasaulinė mirčių nuo šio viruso statistika, tai gal tokiam požiūriui pakeisti pasitarnaus vis daugėjantys pranešimai apie COVID-19 ligos sukeliamus kardiovaskulinės sistemos veiklos sutrikimus, kurie neigiamai paveikia gyvenimo kokybę.

Pasauliniu mastu dedamos milžiniškos pastangos kovojant su pandemija, didžiausias viltis dedant į masinę vakcinaciją. Šiuo metu dešimt vakcinų jau yra aprobuotos, o 81 klinikiniam naudojimui gali būti patvirtinta artimiausiais mėnesiais. Taigi, visas dėmesys skiriamas kuo greitesniam pandeminės nelaimės eliminavimui iš socialinio gyvenimo. Valstybių vyriausybių, ekspertų, epidemiologų ir vakcinų gamintojų pastangoms kelią bando pastoti virusų mutacijos, aptiktos Pietų Afrikoje, Brazilijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Yra pranešimų, rodančių, kad kai kurie virusų štamai gali išvengti visiško ar dalinio imuninio atsako, tai reikštų, kad organizmas vangiai reaguoja į naujas, pasikartojančias virusų atakas. Tokias nemielas prognozes liudija Pietų Afrikoje pastebėtas antivirusinių vakcinų bendro efektyvumo kritimas iki 49,4 proc. (apie tai pranešta š.m. sausio mėnesį). Šios žinios kelia nerimą, kadangi pandemijos pabaiga gali nusikelti į tolimesnę perspektyvą, negu pradžioje buvo tikėtasi.

Vakcinos yra profilaktinė priemonė, apsauganti žmones nuo ligos, o nauji, dar tik mokslininkų ir klinicistų galvose gimstantys vaistai pasitarnautų jau ligos užkluptam žmogui.

Sveikimo periodas užtrunka

Nuo pat pandemijos pradžios buvo žinių, kad virusas kenkia širdies raumeniui ir ypač tų pacientų, kurie jau serga kardiovaskulinės sistemos ligomis. Mat buvo pastebėta, kad COVID-19 (giminingas SARS-CoV-2 virusui) turi polinkį (afinitetą) jungtis prie širdies raumens ląstelių paviršiaus ir jas pažeisti. Tokį įspūdį sutvirtino randami troponino koncentracijos išaugimai ligonių kraujyje, tai tiesiogiai rodė raumens pakenkimą. Klinicistai pastebėjo neigiamą prieširdžių atsaką į virusinę invaziją. Praeitų metų duomenimis, prieširdžių virpėjimas, ypač trikdantis bendrą kraujotaką, atsiranda vidutiniškai 11,6 proc. pacientų; kitais pranešimais – net iki 16,8 proc. Kiti klinicistai (V.O.Puntmannas, D.S.Knightas) pateikia kur kas labiau gluminančius skaičius. Jie nurodo, kad netgi 45–74 proc. ligonių kenčia nuo širdies veiklos nenormalumų. Tai rodo esančio sisteminio susirgimo rimtumą, ypač turint omenyje, kad penktadaliui šių ligonių prireikia mechaninės plaučių ventiliacijos. Pasitaikė ligonių, kuriems dėl atsiradusios širdies laidžiojo nervo blokados teko implantuoti širdies elektrinius stimuliatorius. Gydytojas J.Goldsteinas aprašė stebėtus ir jau persirgusius šia virusine infekcija ligonius, kuriems vos atsistojus atsirasdavo labai dažnas širdies plakimas. Jis šį simptomą aiškino tuo, kad COVID-19 virusas sutrikdo simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos įprastą pusiausvyrą, o ligoniui atsistojus, pakeitus laikyseną aktyvuodavosi, imdavo dominuoti simpatinis dėmuo. Pavieniai tyrinėtojai pastebėjo, kad toks varginantis širdies plakimas ypač dažnai pasitaiko jauno amžiaus pacientams, kuriems sveikimo periodas žymiai užsitęsia.

Profesorius Petras Stirbys.

Netrūksta informacijos apie pacientus, kuriems sveikimo periodas išsitęsia iki kelių mėnesių, pusmečio ar net devynių mėnesių. Varginantys simptomai, tokie kaip silpnumas, nuovargis, kosulys, dusulys, viduriavimas, širdies ritmo netolygumai, galvos svaigimas, galvos skausmai, kraujospūdžio svyravimai, atminties ir orientavimosi problemos išties iškamuoja ligonius. Tokią sunkią naštą tempiančius ir vertus didžiausios užuojautos medicininėje literatūroje imta vadinti ilgalaikiais vežėjais (angl. long haulers), turint omenyje jėgas sekinančią, ilgai trunkančią ir varginančią kelionę link visiško pasveikimo.

Naujo vaisto idėjos

Išnagrinėję daugybę pastarųjų mėnesių informacinių šaltinių A.Walde'as ir J.Offerhausas apibendrindami pastebi, kad dabartinė neregėto masto pandemija trikdo ir kasdienio socialinio gyvenimo, ir širdies ritmą. Taigi, šios žinios yra nepaprastai vertingos savo informatyvumu, virusinės infekcijos grėsmingumo visa apimančiu pajautimu, o tai duoda gerą progą permąstyti požiūrį į vakcinaciją, revizuoti savus, kartais nepalankius nusistatymus. Matyt, etikos ir galbūt kitokiais sumetimais viešojoje erdvėje vengiama manipuliuoti gluminančia mirčių statistika, naujų kapaviečių arealais bei myriop žengiančiųjų nežmoniško dusinimo aprašymais. Visa tai pravartu turėti omenyje ir realistiškai vertinti objektyvią tikrovę.

Kalbant apie skiepų reikalingumą, galima tik pasakyti, kad laikas apsisprendimams ar abejonėms jau praėjęs, tereikia ryžto veikti. Yra sena išmintis, instruktuojanti, kaip elgtis sutikus nuožmų užpuoliką, kaip gelbėtis ir išsigelbėti. Tėra du keliai – per pabėgimą ir per ataką. Kadangi pabėgimas nuo viruso neįmanomas, lieka jį kontratakuoti. O tai nesunku, turint patikimą ginklą – vakcinas. Tad juo ir pasinaudokime, nenumokime ranka į vakcinų kūrėjų ir gamintojų pastangas. Prisipažinkime sau ir kitiems – vakcinų pasirodymo medicinos pasaulyje laukėme kaip viltingo stebuklo, be galo svarbaus visai žmonijai. Tiesą pasakius, yra ir trečias gelbėjimosi nuo virusų kelias, kol kas, deja, teorinis. Mat dar reikia sukurti medikamentą ar sudėtingus cheminius junginius, kurie naikintų į žmogaus organizmą įsibrovusius ir sunkiai susargdinusius virusus, t.y. tuomet, kai liga jau reiškiasi visa savo klastinga galia. Tai priešvirusiniai preparatai, kurie veiktų panašiai kaip antibiotikai. Pastarųjų paskirtis yra kovoti su mikrobiniais ligų sukėlėjais, kurie savo dydžiu virusus pranoksta daugybę kartų. Taigi, vakcinos yra profilaktinė priemonė, apsauganti žmones nuo ligos, o nauji, dar tik mokslininkų ir klinicistų galvose gimstantys vaistai pasitarnautų jau ligos užkluptam žmogui, kad jį išgelbėtų nuo fatališkos baigties.