Šalutinis vaistų poveikis: nuo sauso kosulio iki išsiplėtusių venų

Turi stebėti patys

Beveik nebūna vaistų, nesukeliančių gretutinių reiškinių. Nepageidaujamas vaistų veikimas labai individualus, pagal intensyvumą jo diapazonas didžiulis – nuo nežymių ir lengvai toleruojamų (nuovargis, burnos džiūvimas, pablogėjęs miegas ir pan.) iki kenksmingų ar net gyvybei pavojingų reiškinių, taip pat nuo labai retai iki labai dažnai pasitaikančių. Apie tai plačiai kalbama medicininėje literatūroje. Gydytojai taip pat, jei nepristinga laiko, atkreipia pacientų dėmesį į svarbiausius galimus netikėtumus ar suderinamumą su kitais vaistais. Neretai išryškėję nerimą keliantys simptomai priverčia nutraukti gydymą, tuomet ieškoma pakaitalo ir paprastai toks randamas.

Šiame trumpame rašinyje nepavyks išsamiai aptarti be galo aktualios problemos. Apsiribosiu tik pavieniais pastebėjimais, kurie gali sudominti skaitytojus.

Pasirinktą temą tenka aktualizuoti šiuo ypatingu laikotarpiu, kai patekti pas savo šeimos gydytoją arba specialistą yra gana keblu. Na, turbūt daugelis replikuos, kad pas gydytojus patekti visada buvo nelengva. Tad norisi paraginti pačius pacientus būti budresnius, dėmesingiau perskaityti vaistų anotacijas, atkreipti dėmesį į naujai atsiradusius simptomus. Ypač svarbus budrumas tada, kai gydytojas paskiria naują, anksčiau nevartotą medikamentą. Daugelis žino, kad kartais patiriami ir finansiniai nuostoliai, kai įsigyto vaisto (tegul ir kompensuojamojo) visam gydymo kursui dėl atsiradusios netolerancijos tenka atsisakyti. Taigi, esama įvairių niuansų, tačiau išsigąsti vaisto anotacijose skelbiamų nepageidaujamų reakcijų neverta. Pernelyg jautrūs pacientai gali vengti bet kokio rekomenduojamo vaisto, bijodami neigiamų padarinių. Pabandžius neretai įsitikinama, kad vaistas išties neblogas ir efektyvus. Apskritai be šiuolaikinių, modernių vaistų neįveiktume daugybės ligų.

Norėčiau pasidalyti konkrečiais pastebėjimais, kurie gali būti naudingi. Pateiksiu tik porą pavyzdžių.

Neįsigilinus į vartojamus vaistus, kurie potencialiai gali simuliuoti ir keletą varikozei būdingų požymių, kartais padaromi klaidingi sprendimai.

Ką daro beta blokatoriai

Kardiologinėje praktikoje yra labai plačiai paplitę vadinamieji beta blokatoriai. Jie skiriami širdies išeminei ligai gydyti, mažina kraujospūdį, veikia antiaritmiškai, gydo glaukomą. Tai be galo svarbi medikamentų grupė, be jos kardiologija būtų daug silpnesnė. Vienam šių vaistų kūrėjų J.W.Blackui 1988 m. buvo skirta Nobelio premija. Kad skaitytojas suprastų, apie kokius vaistus kalbama, keletą jų paminėsiu, išvardydamas abėcėlės tvarka, nė vienam neteikdamas pirmenybės, kad būtų išvengta reklaminio pobūdžio priekaištų. Tai atenololis, "Betaloc ZOK", bisoprololis, celiprololis, metaprololis, nebivololis, pindololis, propranololis ir kiti. Paminėsiu tik keletą šalutinių poveikių, atsirandančių ilgai vartojant šios grupės vaistus. Šie šalutiniai reiškiniai gali klaidinti vertinant apatinių galūnių kraujotaką, ypač esant poodžio venų išsiplėtimui (varikozei). Tai kojų nuovargis, sunkumas, ypač vakarais, galūnių nutirpimas, deginimas, badymas, dilgčiojimas, šaltumas, kulkšnių tinimas (edema) ir pan. Beta blokatorių vartojimo atvejais šiuos simptomus nulemia ne tik kraujagyslinės reakcijos, bet ir vadinamoji medikamentinės kilmės periferinė neuropatija. Nenagrinėsime venų išsiplėtimo mechanizmo, vystymosi stadijų ir gydymo būdų. Kartais kraujagyslių chirurgai, konsultuodami tokius ligonius ir išklausę nusiskundimus bei pamatę kojų varikozę, rekomenduoja šias venas šalinti. Neįsigilinus į vartojamus vaistus, kurie potencialiai gali simuliuoti ir keletą varikozei būdingų požymių, kartais padaromi klaidingi sprendimai. Kardiologai, gerai žinodami beta blokatorių šalutinį poveikį ir laipsniškai nutraukę gydymą jais, sulaukia greito efekto – tiesiog po kelių parų ima nykti ką tik aprašyti simptomai, kojos pasidaro lengvos, dingsta diskomfortas. Pacientai patiria ilgai lauktą palengvėjimą, apatinės galūnės vėl tampa savos, sušyla, baigiasi visokie badymai, dilgčiojimai ir t.t. Taigi, ką tik paminėti simptomai gali indikuoti tiek beta blokatorių poveikį, tiek ir išsiplėtusių kojų veninių mazgų sukeliamus reiškinius. Kitaip tariant, simptomai dubliuojasi, dengia vienas kitą, klaidina konsultantą.

Gailėjosi išsioperavę venas

Jei suprantama, kad dėl to kalti šie medikamentai, tuomet pavyksta išvengti veninių mazgų šalinimo operacijos. Žinoma, esant varikozei, yra nemažai kitų tik šiai patologijai būdingų simptomų. Jei prakalbome apie varikozę, pasidalysiu dar vienu pastebėjimu. Šalinti varikoziškai pakitusias kraujagysles skubėti netikslinga, nebent jaunoms moterims kosmetiniais sumetimais. Mat, pašalinus paviršines venas, kraujui iš apatinių galūnių grįžti į širdį lieka tik vienintelis kelias – giliosios kojų venos. Pastarosioms užsikimšus dėl šių venų uždegimo (tromboflebito), kraujo grįžimas komplikuojasi negrįžtamai. Teko sutikti ne vieną pacientą, tarp jų ir kolegų medikų, kuriems buvo pašalintos paviršinės venos. Patyrę likusių venų uždegimą, jie neslepia nusivylimo, kad anksčiau leidosi įkalbami pašalinti varikozes. Išsivysčius giliųjų venų trombozei, koja ima tinti, o bent kiek pavaikščiojus, tinimas suintensyvėja. Žinoma, atsiradus simptomų, kurie rodo grubius veninio kraujo nutekėjimo sutrikimus (blauzdos apatinės dalies trofikos pakitimai, odos pigmentacija, išopėjimo, poodžio riebalinio sluoksnio uždegimo grėsmė ir pan.), operacija, matyt, neišvengiama. Beje, angiochirurgai visuomet įspėja apie galimą krešulių (trombų) formavimąsi varikoziniuose mazguose su atitinkamomis komplikacijomis. Jeigu jums konstatuotas lėtinis prieširdžių virpėjimas, stentuotos vainikinės arterijos ar buvo implantuoti širdies vožtuvai, tuomet tromboembolinės komplikacijos negresia, nes jūs naudojate kraujo krešumą mažinančius vaistus, taigi galima ignoruoti esamus veninius mazgus, na, jei nėra kitų minėtų simptomų. Pažįstu ne vieną pacientą, kurie anksčiau turėjo beveik simetrinius abiejų kojų veninius mazgus ir ilgainiui apsisprendė išsioperuoti tą koją, kurioje ryškesni ir labiau matomi mazgai. Po daugelio metų kai kurie pacientai pasiguodžia, kad neoperuota koja "jaučiasi" geriau nei operuota. Žinoma, tai nėra aksioma, būna visko.

Kalbant apie beta blokatorius, verta priminti, kad nuo ilgo jų vartojimo gali imti slinkti plaukai, atsirasti impotencijos požymių, paūmėti žvynelinė.

Pakeitus vaistus – dingsta

Norisi atkreipti dėmesį ir į vaistų grupę, pavadintą angiotenziną konvertuojančių fermentų (AKF) slopikliais. Priminsiu, kad bus kalbama apie konkrečius medikamentus, kurių paminėsiu tik keletą, vėlgi, išdėstant abėcėlės tvarka: benazeprilis, enalaprilis, kaptoprilis, lizinoprilis, zofenaprilis ir kt. Tai vieni veiksmingiausių medikamentų, skirtų hipertonijai gydyti. Kardiologai savo pacientams juos skiria jau gana seniai, tad ir šalutinis poveikis yra gerai žinomas. Skirtingi tyrinėtojai šalutinius poveikius pagal dažnumą išrikiuoja įvairiai, tačiau dauguma jų į pirmą vietą iškelia sausą kosulį. Iš tiesų ilgus mėnesius vartojant AKF slopiklius daliai pacientų atsiranda varginantis kosulys, užklumpantis daug kartų ne tik dieną, bet ir naktį. Teko matyti daugybę ligonių, kuriuos kosulys vargino labai ilgai, jie tiek nusikamuodavo, kad imdavo galvoti apie plaučių tuberkuliozę, lėtinę obstrukcinę plaučių ligą arba dar kokią nors medicinos mokslui nežinomą ligą. Atkreipus dėmesį į tai, kad jie vartoja vieną iš AKF slopiklių grupės vaistų ir, patarus to vaisto atsisakyti, kosulys pastebimai mažėdavo jau pirmos savaitės antroje pusėje ir po 8–10 dienų liaudavosi. Savijauta normalizuodavosi neįtikėtinu tempu. Tokiais atvejais pacientai reikšdavo priekaištus šeimos gydytojui, tačiau pastarasis skirdavo antihipertenzinių vaistų pagal kardiologo rekomendacijas, o pas kardiologą patekti greitai nepavyksta. Nutraukus nepriimtinus ligoniui vaistus, būtina vietoje jų skirti kitus derinius, revizuoti gydymo meniu.

Taigi, vartojant bet kokius medikamentus, rekomenduojama pačiam pacientui stebėti savo savijautą ir, blogai pasijutus, informuoti šeimos gydytoją, užsimenant apie galimą vieno ar kito medikamento šalutinį poveikį. Budrumas ypač praverčia, kai naudojamos tabletės ar piliulės (angliškai – polypills), kuriose yra įmaišyti keli vaistai (du, trys ar net daugiau). Tuomet sunkiau susiorientuoti, nuo kurio vaisto atsirado vienas ar kitas negalavimas.