Slaugytoja apie kelias paras trukusią izoliaciją skyriuje: nesigailėjome nė minutės

  • Teksto dydis:

Klaipėdos jūrininkų ligoninės Bendrosios praktikos slaugytoja Rasa Savickienė yra viena iš Lietuvos medicinos darbuotojų, kuriai teko saviizoliuotis. Dėl rizikos grupėje esančių namiškių Rasa, kartu su dar keturiomis kolegėmis, aštuonias paras užsirakino darbo vietoje, Kraujagyslių chirurgijos skyriuje.

Be įprasto darbo su ligoniais, vakarais valandos tirpdavo pokalbiuose ir dainose. Kaip atrodė neįprastos aštuonios paros ir kokios emocijos apėmė joms pasibaigus pasakoja pati R. Savickiene.  

– Kaip atrodo jūsų darbo diena? Kokius pasikeitimus pastebėjote nuo buvusių prieš karantiną? 

– Mano, kaip slaugytojos, darbas praktiškai toks pat ir per karantiną. Atėjusi į darbą vizituoju palatas, prižiūriu ligonius, vaistų leidimas, tablečių davimas tam tikru laiku, perrišimai. Dabar pavaduoju vyr. seserį, tai dar prisidėjo ir kiti atliekami darbai – žiūriu, kokie vaistai priklauso, kitos priemonės. Dabar tik kiek pakitęs darbo organizavimas – dienomis dirbame mažesnėse grupėse, personalo skaičius mažesnis. Viena komanda dirba savaitę, tuomet keičia kita.

– Jūs esate viena iš medicinos specialisčių Lietuvoje, kuriai teko būti saviizoliacijoje. Papasakokite, kaip susiklostė tokia situacija? 

– Mūsų vienas gydytojas sukarščiavo, jam buvo atliktas tyrimas ir atėjo teigiamas atsakymas. Reikėjo uždaryti visą skyrių ir karantinuotis. Tuo metu skyriuje turėjome 12 ligonių, tad kažkam pasilikti tikrai reikėjo.

Užsirakinome skyriuje aštuonioms paroms, niekur nėjome.

Sprendimo, kas liks, reikėjo greitai. Pasitarti su namiškiais praktiškai turėjome pusvalandį. Mano vyras po kepenų transplantacijos, priklauso rizikos grupei, tad aš nežinodama, ar užsikrėtusi ar ne, negalėjau rizikuoti likti namuose. Kitoms kolegėms taip pat tėvai, vaikai, tad galiausiai savo šeimose nusprendėme, kad liksime darbe. Taip susidarė penkių žmonių komanda, buvome trys slaugytojos ir dvi slaugytojų padėjėjos, mes ir izoliavomės skyriuje. Nežinau kaip būtų buvę, jei nei viena nebūtume sutikusios.

Užsirakinome skyriuje aštuonioms paroms, niekur nėjome. Jei reikėjo bendrauti su gydytojais, skambindavomės. Mes dirbome savo darbą, o jei ko reikėjo papildomai, tuomet viskas vyko nuotoliniu būdu. 

– Kaip gyvenote tas aštuonias paras? Kokios emocijos tvyrojo?

– Buvo darbas, kaip priklauso, savo laiku. Bet turėjome ir poilsio minučių. Ir kava, arbata, ir pokalbiai. Labai dažnai vakarais dainuodavome. Susėsdavome, kalbėdavomės, prisimindavom kažką ir dainos savaime išlįsdavo. Ligoniai klausydavosi mūsų dainų, šypsodavos, o ryte sulaukdavome ir pagyrimų. Vakarais su namiškiais kalbėdavomės telefonu. Nebuvome pamirštos nei jų, nei mūsų vadovų. Rūpinosi mumis, kaip galėjo, taip padėjo – priemonėmis, maistu.

Streso, panikos nebuvo. Tiesa, pirmą mūsų saviizoliacijos vakarą vienas iš ligonių sukarščiavo, atsirado krūtinės spaudimas, dusulys. Tokie pagrindiniai COVID-19 viruso simptomai, tad atsirado lengva baimė, nežinomybė. Ėmėmės visų būtinų apsaugos priemonių, atlikome tyrimą, lyg ir norėjo jau iškelti ligonį, tačiau tyrimo atsakymas neigiamas, tad liko, o ir mums kiek ramiau tapo. 

– Koks jausmas apėmė, kai galiausiai baigėsi tos aštuonios paros?

– Oi, labai gerai buvo. Per langus matydavome tik mišką, iš kitos pusės – universitetinę ligoninę. Paskutinę dieną dar laukėme tyrimo atsakymo, tai užtruko tas laukimas, toks kankinantis. Atrodė, kad tik greičiau viskas. O kai išėjome, tai aš jau laiminga buvau. Ir kaip tik diena labai graži buvo, maloni tokia. Namiškiai pasiilgę, šuniukas, kačiukas ir tie džiaugsmingai sutiko.  Džiugi diena tikrai.

– Ką atradote ar sužinojote naujo karantino metu?

– Pastebėjau, kad kolektyvas tapo atsakingesnis, vieningesnis, labiau padedame viena kitai. Daugiau komandinio darbo jaučiasi. O pati dabar kantrybės turiu daugiau. Netikėjau, kad galima ištverti tiek dienų. Išbuvome tą laiką, nesupanikavome, nepabėgome. Nei vienai nekilo abejonių, dėl ko čia esame, nesigalėjome nė minutės. 

– Kas paskatino eiti dirbti į mediciną?

– Dirbu jau 27 metus. Pamenu, mama nenorėjo išleisti į kitą miestą mokytis. Aš siuvėja ar kirpėja būti nenorėjau, tad sakiau eisiu mokytis ir būsiu medicinos seserimi. Iš praždių sunku buvo, nenorėjau, kraują pamačius blogą būdavo, bet vėliau pripratau. Dabar dirbu chirurginiame skyriuje ir tikrai nesigailiu. Kai anuomet atidarė ligoninę, reikėjo med. sesučių, prikalbino ateiti dirbti, taip ir dirbu tame skyriuje nuo pat pradžių.

– Kaip atsipalaiduojate po darbo dienos?

– Laisvalaikiu mėgstu ir knygas paskaityti, ir filmus pažiūrėti. Su vyru turime nemažai akvariumų, tad juos prižiūrėti jau yra atsipalaidavimas. Vakarais važiuojame į gamtą pasivaikščioti, šuniuką pavedžioti.

– Ko palinkėtumėte kolegoms, taip pat dirbantiems priešakinėse linijose?

– Palinkėsiu didelės kantrybės, pasiaukojimo. Sunku, ypač kai dirbame COVID-19 aplinkoje, kur su apsauginiais kostiumais, skafandrais, kitomis priemonėmis reikia išbūti 6-8 val., vargina tikrai. Tad didelės kantrybės, ištvermės ir sveikatos.

Ačiū už pokalbį.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaip suprantu

kaip suprantu portretas
gydytojai,kurie davė Hipokrato priesaiką izoliuotis nenorėjo nei vienas.Geriau pavadovauti telefonu,nematant paciento.Žinant koks požiūris medicinos sistemoje i slaugytojas-manau, kad niekas ju nuomonės neklausė.

Jo,

Jo, portretas
tie kurie iš tiesų nuoširdžiai dirba tai didvyriai.O tie kurie ligą dar paplatina čia pat palatoje gulintiems tai tokie jie ir medikai

o kodel neparasoma

o kodel neparasoma portretas
apie tuos medikus kuriuos slege baime ,tai gal visi patenkinti buvo cia jau iseina ka noriu ta ir pamatau nes tik bailys gali viska matyti graziomis akimis.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių