Spalvotos tatuiruotės: bijoti ar mėgautis?

Bandys suvaldyti chaosą

Tatuiruočių salonai klesti. Londone ir Bukarešte, Amsterdame ar Auksinių smilčių kurorte Bulgarijoje – klientų netrūksta niekur. Norėdami papuošti kūną piešiniu, vyrai ir moterys, vaikinai ir merginos, eina su pageidaujamu piešiniu ar prašo sukurti unikalų. Nusiteikę, kad už grožį reikia mokėti, klientai užduoda tik vieną klausimą: ar labai skaudės? Domėtis medžiagos, kuri suleidžiama po oda, sudėtimi ir poveikiu organizmui? Tatuiruočių meistrai purto galvą: tokį klausimą išgirsta gal kokį kartą per metus.

Informacija apie spalvoto rašalo sudėtį įvairuoja: kai kurie tiekėjai nurodo ją, kai kurie pateikia viso labo tik kilmės šalį. O tatuiruočių meistrus domina tik viena: ar nenubluks spalvos.

Dabar tatuiruočių klausimo ėmėsi Europos Komisija (EK). Tiesa, jai rūpi ne tatuiruočių ilgaamžiškumas, bet jų poveikis sveikatai. Net jei ir skamba keistai, tačiau iki šiol ES nėra bendrų standartų, reglamentuojančių, kokias medžiagas klientams po oda gali leisti meistrai, o kokių – ne.

ES nėra bendrų standartų, reglamentuojančių, kokias medžiagas klientams po oda gali leisti meistrai, o kokių – ne.

Automobiliams ir žmonėms

Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA) ketina sugriežtinti reikalavimus ir apginti tatuiruočių mėgėjus. Tačiau, kaip pastebi Vokietijos dienraštis "Die Welt", įgyvendinti naująjį reglamentą nebus lengva: ši paslaugų sritis yra nevienalytė, ją sudaro daugybė nepriklausomų tatuiruočių salonų. Be to, dažai, kuriuos jie naudoja, gaminami kitiems tikslams – tatuiruotės nėra pagrindinė jų paskirtis. Dar 2016 m. tyrimai atskleidė, kad spalvotos medžiagos, naudojamos tatuiruotėms, gaminamos tekstilės, automobilių ir dirbtinių medžiagų pramonei.

"Pigmentų gamintojai nenurodo, kad jų produktus galima naudoti tatuiruotėms ar permanentiniam makiažui, nors būtent tai ir vyksta. Jie delsia prisiimti atsakomybę", – nurodo minėto tyrimo autoriai.

Pigmentų gamintojai baiminasi teisinių pasekmių – ypač dėl produktų, kurių realizavimas sudaro nedidelę jų apyvartos dalį. "Suvalgydami mažą pelę, jie rizikuoja drambliu", – sako Europos tatuiruočių ir pigmentų tyrimo draugijos pirmininkas, Bispebjergo universitetinės klinikos Kopenhagoje profesorius Jorgenas Serupas.

Antai vienas didžiausių Europoje chemijos koncernų BASF yra paskelbęs, kad nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neparduoda savo produkcijos tatuiruočių meistrams. Tačiau pastarieji tikina priešingai.

"Die Welt" kalbintas vienos tatuiruočių meistrų mokyklos atstovas Jensas Bergstromas įsitikinęs: net jei bus uždraustos dažomųjų medžiagų sudedamosios dalys, tatuiruočių meistrai jas galės pirkti – ne kaip tatuiruočių rašalą, bet kaip dirbtinius dažus.

T. Urbelionio / BFL nuotr.

4 tūkst. ribotinų medžiagų

Dar viena problema – nors kai kurios rašalo sudėtinės dalys laikomos kancerogenais, aiškių tyrimų apie šių medžiagų poveikį organizmui nėra.

EK dar pernai įpareigojo ECHA ištirti rašalo sudėtines dalis ir nustatyti, ar švirkšti jį po oda nėra kenksminga. Paskelbti rezultatai – daugiau kaip 500 puslapių studija, kurioje rekomenduojama riboti 4 tūkst. cheminių medžiagų naudojimą. Sąrašas, beje, ilgiausias iš visų kada nors ECHA rengtų analogiškų sąrašų.

Mokslininkų išvadas agentūra per metus turi pateikti Komisijai, kuri savo ruožtu per tris mėnesius turės nuspręsti ir pasiūlyti rekomendacijas.

Tačiau nelaukdamos vieningo ES reglamento, kai kurios šalys ėmėsi įgyvendinti Europos Tarybos rezoliuciją, kurioje nurodoma, kad tatuiruotėms skirti dažai turi atitikti minimalius kosmetikos ir maisto produktams taikomus reikalavimus, ir juose negali būti tam tikrų chemikalų.

Tiesa, viena Švedijoje atlikta studija parodė, kad 12 iš 34 tatuiruotėms naudojamų šioje šalyje parduodamų rašalų, yra draudžiamų medžiagų arba jose esama per didelė kenksmingų medžiagų koncentracija. Jei nepavyksta įgyvendinti vos penkių puslapių apimties rezoliucijos, kurioje įvardijama 30–40 medžiagų, ar bus įmanoma įgyvendinti ECHA pasiūlymą dėl 4 tūkst. medžiagų?

Agentūros analitikė Jevgenija Stojanova mano, kad didžiausia problema, – atviros Europos sienos. Net jei kuri nors valstybė pritaria rezoliucijai, tatuiruočių meistrai ar studijos be problemų įsiveža rašalą iš kaimyninės šalies, kurioje taikomi ne tokie griežti reikalavimai. Tai, anot ekspertų, priežastis, kodėl būtina priimti visoje ES galiojančias taisykles.

Sukelia vėžį ar ne?

Vis dėlto esminis problemos klausimas – ar tatuiruočių dažai iš tikrųjų sukelia vėžį? Daugiau kaip 60 proc. šių dažų sudėtyje esančių cheminių medžiagų priklauso vadinamiesiems azopigmentams. Veikiant UV spinduliams iš pigmentų gali išsiskirti ir po kūną pasklisti kancerogeninių dalelių. Bandymų su gyvūnais metu nustatyta, kad pigmento dalelės nukeliavo iki limfmazgių bei kepenų. Tačiau stebint peles, nenustatyta padidėjusi vėžio susirgimo rizika. J.Stoyanova pastebi, kad tyrimai kol kas vyksta pernelyg trumpai, kad būtų galima daryti aiškias išvadas.

Tiesa, tai, kad nėra atlikta epidemiologinių studijų, atsakančių į klausimą apie tatuiruočių dažų ir vėžio ryšį, negalima atmesti tokios tikimybės. Daugybė medžiagų klasifikuojamos kaip vadinamosios CMR medžiagos – jos gali sukelti vėžį, genų mutacijų ar vaisingumo problemų.

Kol kas aišku, kad daugiausia tatuiruočių mėgėjai susiduria su kitomis problemomis: alergijomis ir odos uždegimais. Jų galima išvengti stropiai laikantis higienos reikalavimų ir aiškiai nurodant dažuose esančius alergenus.

Ar įvedus bendrą ES reguliavimą, tatuiruočių verslas nepersikraustys į šešėlį? J.Bergstromas bėga įvykiams už akių. Išleisti įstatymus, kurių niekas nesilaikys, anot jo, nėra teisingas požiūris. Vartotojus saugoti reikėtų problemas sprendžiant kūrybiškai: mokyti ten, kur yra poreikis, ir priimti protingas taisykles.

Pagal "Die Welt" parengė Violeta Juodelienė