Kasdienybės padarinys
Mokytojai vis dažniau pastebi, kad šiuolaikiniai vaikai juda gerokai mažiau nei prieš dešimtmetį. Pertraukos, kurios anksčiau buvo skirtos bėgiojimui, gaudynėms ar žaidimams su kamuoliu, šiandien neretai praleidžiamos prie telefonų ir planšečių.
Higienos instituto tyrimo duomenimis, moksleivių, kurie vidutiniškai keturias ir daugiau valandų per dieną praleidžia prie ekranų, dalis augo nuo 19,9 proc. 2016 m. iki 28,2 proc. 2024 m.
Pasak Demokratinės mokyklos mokytojo Hermio Dranevičiaus, fizinio aktyvumo mažėjimas daro tiesioginę įtaką vaikų sveikatai, energijos lygiui ir emocinei savijautai.
Technologijos suteikia daug galimybių, tačiau kartu atima laiką, kuris anksčiau savaime tekdavo judėjimui. Prie to prisideda ir šeimos įpročiai – vaikai natūraliai perima elgesio modelius, kuriuos mato namuose. Pedagogas pabrėžia, kad aktyvų požiūrį į judėjimą stipriausiai formuoja būtent tėvų pavyzdys – jei suaugusieji patys nevengia ekranų ir retai renkasi aktyvias veiklas, vaikams tampa sunkiau formuoti judėjimo įprotį.
„Dažniausiai imame pavyzdį ne iš žodžių, o iš veiksmų“, – sako jis ir priduria, kad vaikams daug lengviau pamėgti aktyvų gyvenimo būdą, kai jis natūraliai tampa šeimos kasdienybės dalimi – bendri žygiai, judrieji žaidimai, mažos kasdienės užduotys ar laikas lauke.
Vis dėlto tėvų vaidmuo šioje srityje neturėtų virsti spaudimu. Pernelyg ankstyvas rezultatų siekis, ypač sporto būreliuose, kartais vaikus net atitolina nuo judėjimo. Kai pasiekimai svarbiau nei patirtys, atsiranda stresas, nusivylimas ir net baimė sportuoti. Todėl esminis tikslas turėtų būti ne medaliai, o teigiamas santykis su judėjimu ir teisingi įpročiai.
Judėjimas teigiamai veikia emocinę būseną, susikaupimą ir mokymosi gebėjimus. Aktyvūs vaikai lengviau atlieka užduotis ir labiau pasitiki savimi.
Judėjimo galia
Vaikystėje fizinis aktyvumas atlieka esminį vaidmenį formuojant vaiko emocinę, socialinę ir fizinę raidą. Vaiko santykis su judėjimu kyla iš teigiamų patirčių – būtent jos lemia, ar fizinė veikla taps malonia jo kasdienybės dalimi.
Sporto mokytojas pastebi, kad po treniruotės vaikai dažnai būna labiau atsipalaidavę, geresnės nuotaikos ir motyvuoti. Judėjimas skatina dopamino išsiskyrimą, todėl teigiamai veikia emocinę būseną, susikaupimą ir mokymosi gebėjimus. Aktyvūs vaikai lengviau atlieka užduotis ir labiau pasitiki savimi.
„Fizinė veikla taip pat stiprina socialinius įgūdžius ir savivertę. Žaidimai, komandiniai iššūkiai ir bendros užduotys padeda vaikams pažinti savo galimybes, pamatyti progresą ir patirti sėkmę. Net paprasti pratimai, jei pateikiami žaismingai, tampa įtraukiantys ir malonūs, ypač kai vaikai mato, kad jų pastangos atneša rezultatų“, – aiškina H. Dranevičius.
Vienas iš sprendimo būdų
Mokytojas pasakoja, kad mokykloje fizinis aktyvumas turėtų būti integruojamas į kasdienę vaikų rutiną, o ne tik praktikuojamas kūno kultūros pamokose.
„Mokykloje, kurioje dirbu, privalomos lauko pertraukos, kurios suteikia galimybę kiekvienam mokiniui rinktis jam patinkančią aktyvią veiklą – žaidimus su kamuoliais, važinėjimą riedlente ant rampų, riedučius, minigolfą, gaudynes ar kitus pačių vaikų sugalvotus užsiėmimus“, – pasakoja pedagogas.
Sporto mokytojas pastebi, kad mokiniai patys inicijuoja naujus žaidimus, o kartais net paprašo dirbtuvėse pasigaminti papildomo inventoriaus, pavyzdžiui, dar vieną balansinę lentą.
Svarbų vaidmenį čia atlieka ir mokytojai. „Per pertrauką paleidus muziką vaikai spontaniškai susibūrė žaisti, o netrukus prisijungė ir kitų klasių mokiniai. Tokie momentai padeda sukurti aplinką, kurioje judėjimas yra pareiga ar užduotis, o natūrali ir džiaugsminga mokyklos gyvenimo dalis. Motyvacija labai priklauso nuo suaugusiojo – jei mokytojas rodo pavyzdį ir kuria gerą emociją, vaikai seka“, – neabejoja H. Dranevičius.
Naujausi komentarai