Žais­lus iš­kei­tę į kvai­ša­lus

Ge­riu nuo de­šim­ties me­tų. Esu al­ko­ho­li­kė. O aš var­to­ju nar­ko­ti­kus. To­kios iš­pa­žin­tys skam­ba Kau­no pri­klau­so­my­bės li­gų cent­re. Šio cent­ro gy­ven­to­jų vai­kų aky­se – ne­­vai­kiš­ka gy­ve­ni­mo pa­tir­tis. Ar pa­vyks ją pa­mirš­ti? Pa­dė­ti į kvai­ša­lų liū­ną įklim­pu­siems vai­kams pa­si­ry­žo pir­mo Lie­tu­vo­je ne­mo­ka­mo ne­pil­na­me­čių rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro spe­cia­lis­tai.

Trys pa­na­šūs li­ki­mai

Jų ne­lan­ko nei tė­vai, nei drau­gai. Kau­no pri­klau­so­my­bės li­gų cent­re vai­kai gy­do­si vie­ni.
Jur­gi­tai (var­dai pa­keis­ti) – ke­tu­rio­li­ka me­tų. At­ro­do ge­ro­kai vy­res­nė. Akys ap­si­blau­su­sios, vei­das pil­kas. Į Kau­no pri­klau­so­my­bės li­gų cent­rą iš sos­ti­nės at­vy­ku­si vos prieš die­ną mer­gai­tė žio­va­vo. Neiš­si­mie­go­ju­si? Ėjo ant­ra pa­ra, kai Jur­gi­ta gy­ve­no be nar­ko­ti­kų. Pir­mą­kart jų pa­ra­ga­vo prieš dve­jus me­tus. Tai bu­vo am­fe­ta­mi­nas. Jo da­vė drau­gai. La­bai pa­ti­ko.

„Ne­ga­liu paaiš­kin­ti, kas man da­rė­si, bet bu­vo ge­ra“, – Jur­gi­tai trū­ko žo­džių api­bū­din­ti jaus­mui, už­plūs­tan­čiam ga­vus do­zę nar­ko­ti­kų. Dėl jos bėg­da­vo iš glo­bos na­mų, į ku­riuos pa­te­ko prieš tre­jus me­tus. Ko­dėl? „Bėg­da­vau iš na­mų, nes ma­ma ge­ria“, – Jur­gi­ta pri­kan­do lū­pą. Jai ne­ma­lo­nu kal­bė­ti apie šei­mą.

Ki­ta rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro gy­ven­to­ja – juodb­ru­va gu­vi Ra­sa apie sa­ve pa­sa­ko­jo at­vi­rai, nė kiek ne­si­dro­vė­da­ma. „Per daug al­ko­ho­lio var­to­ju, to­dėl esu čia“, – ter­mi­nais kal­bė­jo try­li­ka­me­tė. Ji gy­ve­na vai­kų glo­bos na­muo­se Že­mai­ti­jo­je, nes mo­ti­na ge­ria ir vai­kais ne­si­rū­pi­na. Tė­čio Ra­sa ne­tu­ri, tik de­šimt­me­tę se­se­rį, ku­ri dar yra pas ma­mą, ir še­šio­li­ka­me­tį bro­lį, gy­ve­nan­tį pas se­ne­lius.

Į Kau­no pri­klau­so­my­bės li­gų cent­rą Ra­są at­ve­žė auk­lė­to­ja, nes mer­gai­tė nuo­lat gir­ta­vo. Išei­da­vo į mies­tą ir pri­si­ger­da­vo. Pi­ni­gų duo­da­vo ma­ma arba pa­ti su­si­tau­py­da­vo dien­pi­ni­gių. Ger­da­vo ji kas­dien jau tre­jus me­tus.

Še­šio­lik­me­tė Gin­ta­rė iš Pak­ruo­jo ra­jo­no pu­sę gy­ve­ni­mo pra­lei­do vai­kų glo­bos na­muo­se. Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­re ji  jau tris sa­vai­tes. „Iš pra­džių bu­vo la­bai sun­ku. Net muš­tis no­rė­jo­si“,– bu­vu­sios su­maiš­ties sie­lo­je ne­slė­pė Gin­ta­rė.

Psi­cho­lo­gė Do­vi­lė Na­vi­kie­nė šią jos bū­se­ną pui­kiai su­pran­ta. Prik­lau­so­mų žmo­nių or­ga­niz­mui ne­be­gau­nant svai­gi­nan­čių che­mi­nių me­džia­gų maž­daug po de­šim­ties die­nų įvyks­ta per­vers­mas, pa­vei­kian­tis psi­chi­ką. Tą lai­ko­tar­pį sun­ku iš­gy­ven­ti. Ta­čiau šian­dien Gin­ta­rė ži­no: jei ne­nu­ga­lė­s sa­vęs, vėl grįš į gir­tuok­lys­tės liū­ną, nes dau­giau nie­kas ne­lau­kia. Tė­tis mi­rė, kai jai bu­vo še­še­ri. Ma­ma, li­ku­si su vie­nuo­li­ka vai­kų, pra­dė­jo ger­ti, ne­grįž­da­vo na­mo.

Pust­re­čio tūks­tan­čio neuž­te­ko

Į Kau­no pri­klau­so­my­bės li­gų cent­rą vai­kus at­ve­dė pa­na­šūs li­ki­mai, ta­čiau Au­ri­mo pa­tir­tis itin žiau­ri. Jam sep­ty­nio­li­ka. Nar­ko­ti­kais svai­gi­no­si tre­jus me­tus.

Var­to­jo vis­ką: eks­ta­zį, am­fe­ta­mi­ną, he­roi­ną. Svai­gin­da­vo­si nak­timis, kad bū­tų links­ma. Die­ną jis dir­bo sta­ty­bo­se pa­gal­bi­niu dar­bi­nin­ku. Il­sė­da­vo­si sa­vait­ga­liais, o į dar­bą ei­da­vo ne­su­mer­kęs akių. Bu­vo me­tas, kai ne­mie­go­da­vo iš­ti­są sa­vai­tę. Kai tu­rė­jo pi­ni­gų, nar­ko­ti­kus var­to­jo kas­dien. Pa­rai rei­kė­da­vo šim­to li­tų. Sta­ty­bo­se per mė­ne­sį už­dirb­da­vo pust­re­čio tūks­tan­čio. Tiek neuž­te­ko, to­dėl ei­da­vo vog­ti.

Kaip tai da­roma? „Priei­ni ir sa­kai: ati­duok te­le­fo­ną. Iš­si­gąs­ta ir ati­duo­da, nes ren­kie­si ma­žes­nį už sa­ve ir bū­ni ne vie­nas“, – bai­sia pa­tir­ti­mi da­li­jo­si jau­nas žmo­gus.

Aurimas at­ro­do itin at­vi­ras, nuo­šir­dus. Jam ne­trūks­ta žo­džių nei pa­sa­ko­jant apie sa­ve, nei apie nar­ko­ti­kų po­vei­kį. Svai­gi­no­si, kad bū­tų links­ma.

Vie­ni nar­ko­ti­kai, pa­vyz­džiui, am­fe­ta­mi­nas, ak­ty­vi­na or­ga­niz­mą, he­roi­nas – slo­pi­na. Jei no­ri pail­sė­ti, ren­kie­si pa­sta­rą­jį. Gy­ve­ni taip, kaip iš­mo­kė šei­ma, drau­gai iš gat­vės.

Vie­nin­te­lis cent­ras Lie­tu­vo­je

Į klau­si­mą, gal ­ver­tė­tų net ir tuos leng­vai gau­na­mus pi­ni­gus pa­nau­do­ti ki­tur, Au­ri­mas at­sa­kė iš­min­tin­gai: taip, ge­riau tau­py­ti jach­tai, nei iš­leis­ti svai­ga­lams. Toks su­vo­ki­mas į Au­ri­mo są­mo­nę atė­jo po pu­sant­ro mė­ne­sio, pra­leis­to Prik­lau­so­my­bės li­gų cent­re. Tie­sa, kar­tą iš čia bu­vo pa­bė­gęs, bet ne­puo­lė nei prie al­ko­ho­lio, nei prie kvai­ša­lų. To­dėl ir vėl priė­mė jį į cent­rą, kai su­grį­žo dar tą pa­čią die­ną, tik vė­lai va­ka­re. Po pa­ros ar­ba ap­kvai­šu­sio bū­tų ne­bep­riė­mę. To­kios tai­syk­lės.

„Šian­dien pa­si­ra­šy­siu dėl il­ga­lai­kės rea­bi­li­ta­ci­jos“, – tą die­ną, kai kal­bė­jo­mės, sa­kė Au­ri­mas. Va­di­na­si, jis nu­spren­dė čia bū­ti dau­giau nei me­tus.

Kau­no pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ras, ku­ria­me tiek lai­ko ne­mo­ka­mai gy­do­mi vai­kai, – vie­nin­te­lė įstai­ga Lie­tu­vo­je. Jai il­gai bu­vo ieš­ko­ta vie­tos, nes vos nu­spren­dus kur nors steig­ti su­kil­da­vo vie­tos gy­ven­to­jų bend­ruo­me­nės ir su­griau­da­vo dar net ne­pra­dė­tą sta­ti­nį.

Gy­do­ma žo­džiu ir užim­tu­mu

Il­ga­lai­kės rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ras, į ku­rį vai­kai pa­ten­ka tė­vų ar auk­lė­to­jų įkal­bė­ti, gy­vuo­ja dar tik tre­čią mė­ne­sį. Ja­me nė­ra nei gro­tų, nei du­rų be ran­ke­nų, kaip psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nė­se. Net vais­tų čia ne­ski­ria­ma.

Gy­do­ma žo­džiu, įtai­ga, užim­tu­mu. Vai­kai ke­lia­si sep­tin­tą va­lan­dą. Pas­kui prau­sia­si, pus­ry­čiau­ja, tvar­ko­si kam­ba­rius. Pu­sę de­šim­tos – bend­ruo­me­nės su­si­rin­ki­mas, po pus­va­lan­džio pra­si­de­da veik­la gru­pė­je. Per per­trau­kas ge­ria­ma ar­ba­ta, už­kan­džiau­ja­ma. Po pie­tų dir­ba­ma su mo­ky­to­jais, ruo­šia­mos pa­mo­kos. Va­lan­da ski­ria­ma in­di­vi­dua­lioms kon­sul­ta­ci­joms.

Va­ka­re ga­li­ma bend­rau­ti su lan­ky­to­jais. Va­lan­da ski­ria­ma die­no­raš­čiui pil­dy­ti. „Tai la­bai įdo­mu. Kai po mė­ne­sio są­siu­vi­ny­je ra­dau tą pa­tį klau­si­mą, pa­si­pik­ti­nau. Ta­čiau py­kau vel­tui, nes at­sa­kiau į tą klau­si­mą vi­sai ki­taip“, – pa­sa­ko­jo pen­kio­lik­me­tis An­ta­nas. Va­ka­rais cent­re bu­di Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to ma­gist­ran­tai – bū­si­mie­ji psi­cho­lo­gai. Vai­kai nie­kuo­met ne­pa­lie­ka­mi vie­ni.

Dar­buo­to­jos tam­pa drau­gė­mis

„Pa­bu­vus čia kei­čia­si su­vo­ki­mas, po­žiū­ris, nuo­sta­tos. Tai ir yra mū­sų tiks­las“, – džiau­gė­si psi­cho­lo­gė D.Na­vi­kie­nė. Ji su so­cia­li­ne dar­buo­to­ja Ža­ne­ta Žal­kaus­kai­te yra ir dar­bo me­to­di­kos kū­rė­jos, ir griež­tos auk­lė­to­jos, ir drau­gės.

Jau­nos mo­te­rys ban­do su­grą­žin­ti į gy­ve­ni­mą sve­ti­mus vai­kus ir tai at­lie­ka su di­džiu­liu pa­siau­ko­ji­mu bei mei­le. At­pil­das už tai – jos tam­pa pa­ti­kė­ti­nė­mis, drau­gė­mis. „Bu­vę pa­cien­tai mus kvie­čia į sa­vo gim­ta­die­nius, mo­kyk­los bai­gi­mo, ates­ta­tų tei­ki­mo iš­kil­mes. Drau­gams ne­sa­ko, kas mes to­kios. Me­luo­ja, kad esa­me gi­mi­nai­tės“, – dar­bo pa­tir­ti­mi da­li­jo­si Ž.Žal­kaus­kai­tė. Į klau­si­mą, ar už­ten­ka at­ly­gio už to­kį dar­bą, mo­te­rys at­sa­kė klau­si­mu: „O kaip jums at­ro­do?“

Iš­moks­ta gy­ve­ni­mo tai­syk­lių

Kau­no pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro di­rek­to­rius Taut­vy­das Zi­ka­ras vi­lia­si, kad atei­ty­je bus leng­viau. Da­bar žen­gia­mi tik pir­mi žings­niai. Juk ir trum­pa­lai­kės vai­kų rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gos pra­dė­tos teik­ti tik prieš dve­jus me­tus.

Di­rek­to­rius, kaip ir ki­ti centre  dir­ban­tys spe­cia­lis­tai, ma­no, kad čia at­si­dū­rę vai­kai ne­kal­ti. „Kai tė­vai pri­vers­ti už­dar­biau­ti Ai­ri­jo­je ar­ba dėl aso­cia­laus gy­ve­ni­mo bū­do ne­ma­to vai­kų, šie ei­na į gat­vę. Ten yra nie­ko ne­vei­kian­čių drau­gų, nar­ko­ti­kų pre­kei­vių. Šie bū­si­moms au­koms iš pra­džių kvai­ša­lų duo­da vel­tui“, – liūd­nai kal­bė­jo gy­dy­to­jas T.Zi­ka­ras.
Ap­leis­ti, nie­kam ne­rei­ka­lin­gi vai­kai čia iš­moks­ta ele­men­ta­rių gy­ve­ni­mo tai­syk­lių. „Jie ne­ži­no­jo, ko­dėl ry­tą rei­kia kel­tis, pus­ry­čiau­ti. Nuo nar­ko­ti­kų su­tri­ku­si jų pro­ti­nė bran­da, še­šio­lik­me­čiai mąs­to kaip de­šimt­me­čiai, yra pa­lie­gę fi­ziš­kai“, – api­bend­ri­no psi­cho­lo­gė D.Na­vi­kie­nė.

Jei su­voks gy­ve­ni­mo pra­smę ir pa­jaus tik­rą, o ne lai­ki­nai svai­ga­lų su­kel­tą džiaugs­mą, vai­kai čia ga­lės bū­ti 14 mė­ne­sių. Tokia nu­ma­ty­ta il­ga­lai­kė rea­bi­li­ta­ci­ja, ga­lin­ti pa­da­ry­ti per­vers­mą vai­ko sie­lo­je.