Nepaisant to, kad žydinčiuose vasaros laukuose ir pievose galima rasti daugybę vaistingųjų augalų, verta įsidėmėti, kad iš jų gaminami preparatai ar verdamos arbatos gali ne vien tik gydyti – beveik kiekvienas augalinis preparatas veikia gan intensyviai ir turi šalutinį poveikį. Kada verta rinktis homeopatinius, o kada – žolinius preparatus ir kodėl valerijono šaknies negalima vartoti geriantiems antidepresantus?

„Homeopatiniai vaistai turi daug mažesnę biologiškai aktyvių medžiagų koncentraciją nei augaliniai, yra žymiai švelnesnio veikimo ir saugesni jautrioms vartotojų grupėms: vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms. Tik juos reikia vartoti labai nedidelėmis dozėmis ir gan ilgą laiką. Augaliniuose vaistuose yra nepalyginamai daugiau veikliųjų medžiagų, jie veikia greičiau ir efektyviau, tačiau turi šalutinių poveikių“, – apie skirtumus informuoja vaistininkė Edita Stankevičiūtė.

Pasak specialistės, didžiausia problema – jog dažnai savigydai prisiperkame augalinių preparatų ir imame juos vartoti, manydami, kad jie, pagaminti žolelių pagrindu, nesukels jokių neigiamų pasekmių ar sąveikos su cheminiais vaistais reakcijų. Tai pat nežinome, kokius sutrikimus geriausiai gydo augaliniai, o kokius – homeopatiniai vaistai.

Pati universaliausia žolelė, kurią kiekvienam reiktų turėti namų vaistinėlėje, yra ramunėlės žiedai.

„Žoliniai preparatai vaistinėse išties yra populiaresni – jie labai efektyvūs gydant nervų sistemos sutrikimus, kvėpavimo takų uždegimus, venų ligas, galūnių kraujotakos sutrikimus, urogenitalinio trakto ligas, vidurių užkietėjimo ar viduriavimo sukeltus negalavimus, širdies ir kraujagyslių ligas, taip pat – naudingi dirbantiems intensyvų protinį darbą.

Tuo tarpu homeopatiniais preparatais dažniausiai gydomos nesunkios alerginės reakcijos, neurozė, migrena, nervinis tikas, vaikų elgesio sutrikimai, virškinamojo trakto, peršalimo ligos. Būtina įsidėmėti, kad atsižvelgęs į kiekvieno žmogaus sveikatos būklę, tinkamiausius vaistus visuomet parenka gydytojas, o apie jų suderinamumą gali konsultuoti vaistininkas“, – pasakoja E. Stankevičiūtė.

Vaistininkė priduria, kad mėgstantiems gydytis namuose, vaistažolės be jokios abejonės gali pasitarnauti. Ypač naudingi visiems gyvenimo atvejams yra ramunėlės žiedai.

„Manau, pati universaliausia žolelė, kurią kiekvienam reiktų turėti namų vaistinėlėje, yra ramunėlės žiedai: galima virti arbatas, išoriškai naudoti užpilus. Ramunėlių žiedai pasižymi antibakteriniu, priešgrybeliniu, prieuždegiminiu, antispazminiu, nuo opų ir virusų apsaugančiu poveikiu, taip pat – ramina nervų sistemą, malšina stresą. Taip pat labai naudingos vaistažolės yra kartusis kietis, šalavijas, čiobrelio žolė“, – dalinasi E. Stankevičiūtė. 

Farmacininkė perspėja, kad kiekvienas žoliniu pagrindu pagamintas preparatas vis tik yra vaistas ir jį vartoti reikia labai atsakingai. „Tai pat yra su vaistažolėmis – jų prisirinkus, verdant arbatas ar gaminant užpilus, reikia jausti saiką ir, svarbiausia, pasidomėti jų ir jūsų vartojamų vaistų tarpusavio sąveika“, – pataria vaistininkė.

Vaistažolės, kurių negalima vartoti su tam tikros grupės vaistais:   

Valerijono preparatų negalima vartoti kartu su raminamaisiais ir antidepresantais, nes ir vienų, ir kitų poveikis gali sustiprėti neprognozuojamai.

Ženšenis natūraliai skystina kraują, todėl ženšenio preparatų nepatartina vartoti su kitais kraują skystinančiais vaistais, taip pat – kartu su širdies ligas, diabeto ir depresijos simptomus mažinančiais vaistais.

Preparatų su ežiuole negalima vartoti kartu su imuninę sistemą slopinančiais vaistais. Negalima vartoti ilgiau nei 10 dienų be pertraukos. Negalima vartoti su priešmikrobiniais preparatais, nes galima pakenkti kepenims.

Jonažolių negalima vartoti su antidepresantais, kontraceptikais, kraujospūdį mažinančiais.

Vartojant kraujospūdį mažinančius vaistus ar laisvinamuosius reiktų atsisakyti saldymedžio – tam tikros jo dozės gali sukelti pavojingą kalio koncentracijos kraujyje sumažėjimą.