Tai vienas populiariausių kelionių maršrutų šio parko ežerais ir upeliais, dar vadinamas Didžiuoju ratu. Aplankomos beveik visos žymiausios parko vietos. Maršruto ilgis – apie 30 kilometrų: praplaukiama 12 ežerų ir 6 gražuoliai upeliai. Keliauti galima sustojant vienai arba dviem nakvynėms, bet tik tam įrengtose poilsiavietėse.
Žygis vandeniu prasideda iš Palūšės kaimo, kur modernioje valtinėje galima išsinuomoti baidares ar ant vandens stabilias valtis su dviem poromis irklų bei kitą reikalingą žygio įrangą ir gauti naudingų patarimų iš čia dirbančių paslaugių valtininkų. Čia gausite ir žygio žemėlapį. Jeigu ryškiau nubrėžtume būsimą maršrutą Aukštaitijos nacionalinio parko žemėlapyje, gautume į ąžuolo lapą panašų piešinį, kuris aprėmintų žalia spalva pažymėtą Linkmenų mišką, o aplinkui mėlynuotų ežerai.
Iš Palūšės, Lūšių ežero vandenimis irkluojame link Meironių kaimo. Meiros upeliu praplaukę Meironis, patenkame į antrąjį – Dringykščio ežerą. Iš jo Dumblės upeliu iriamės į Dringį. Tai – antras pagal dydį nacionalinio parko ežeras. Trumpam atsikvėpti, užkąsti galima išlipus gražioje Beržasalėje, o rytiniame ežero krante yra įrengta stovyklavietė.
Ežero šiauriniame gale įplaukiame į Juodakumpio įlanką, prie kurios yra Vaišniūnų stovyklavietė. Tarp Dringio ir Baluošo ežerų yra apie pusantro kilometro sausumos ruožas, per kurį valtis, žinoma, iš anksto suderinus, perveš Palūšės valtinės darbuotojai. Kelionė tęsiama Baluošu, kuris su apylinkėmis paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu. Ežero saloje, vadinama Ilgasale, yra tikra retenybė: tai mažas ežerėlis, su didžiuoju ežeru besijungiantis upeliu - vienintelė tokia vieta Lietuvoje. Į mažąjį ežerėlį lėtai iriamės atsistumdami ir irklais nuo kranto. Atrodo gana paslaptingai, daug kur prižėlę vandens augalų, žydi vandens lelijos.
Galima įsivaizduoti esant lyg kokioje gamtos koplyčioje ant vandens. Tačiau ir čia pamatome plūduriuojant alaus skardinę, cigarečių pakelį. Ištraukiame ir - į maišą valtyje. Tenka pripažinti, kad iki kelionės pabaigos jis buvo pilnas. Ir ne tik plaukiojusių plastiko ar stiklo butelių, bet ir geros firmos batas pasitaikė. Dalį šlamšto iš upelių ir ežerų dugno iškėlė benardydamas kelionės draugas.
Kairysis ežero krantas išsiraitęs pusiasaliais, už pirmojo galima išlipti Trainiškių kaime, kur snaudžia senolis ąžuolas – gamtos paminklas, turintis daugiau nei šešių metrų apimties kamieną. Šis ąžuolas – dar iš pagonybės laikų, nes jam apie 800 metų. Perplaukus ežerą šiaurės kryptimi, išsilaipinti galima architektūros paminklų statusą turinčiuose Šuminų ir Strazdų kaimuose. Tai seni kupetiniai arba padrikieji kaimai, lyg muziejai po atviru dangumi. Šuminai priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ažvinčių dvarui. Šie kaimai senuose raštuose buvo minimi kitais vardais.
Dabartiniai jų pavadinimai gali būti kildinami iš čia 18 amžiuje gyvenusių girininkų, kurių pareigos buvo perduodamos iš kartos į kartą, pavardžių. Įdomu, kad visi Šuminų kaime gyvenantys ir dabar turi pavardę Šuminai. Strazdai apylinkėje garsėjo savo klojimo teatru, kultūrine veikla. Šiuose kaimuose išlikę trobų, kluonų ir daržinių iš 19 amžiaus. Dar geriau senųjų laikų dvasią pajausti galima užėjus į eksponuojamą dūminę trobą, kurios krosnies ugniakuras sulipdytas ant medinio, moliu apdrėbto pagrindo. Šuminuose filmavo garsų filmą apie Tadą Blindą.
Sugrįžus iki Baluošo ežero vidurio, surandame protaką ir atplaukiame iki nedidelio Baluošykščio ežero. Iš jo pasileidžiame gana srauniu, su žavingais krantais Skregždos upeliu ir pasiekiame taip pat nedidelį Srovinaičio ežerą. Plaukimą iki jo galima paversti tikra meditacija gamtoje, kai tik kartkartėmis irklu patiesinamas valties kelias, o kiekvienas upelio posūkis vis atveria puikius vaizdus. Srovinaičio ežero gale pasirodo Ginučių vandens malūnas.
Čia kelionę sustabdo siauras (apie 20 metrų) sausumos ruoželis, per kurį nutiestas kelias ir vandens užtvanka. Valtį ir daiktus persinešus, galima apsistoti malūno užeigoje, pasistiprinti žuviene, verdama čia pat, prie vandens, ant laužo dideliame katile. Ginučių malūnas - beveik dviejų šimtų metų amžiaus technikos paminklas, vienas iš šešių vandens malūnų, išsaugotų Aukštaitijos nacionaliniame parke. Bet tik jame vieninteliame išliko autentiška malūno įranga.
Užkandus ir duonos likučiais pamaitinus gulbių šeimyną bei antis su ančiukais, nuo Ginučių vandens malūno Sravės upeliu, kuris vėliau susilieja su Almajos upeliu priplaukiame Asėko ežerą. Jis užžėlęs vandens augalais, tarp kurių žvejoja vandens paukščiai. Iš ežero ištekantis to paties vardo upelis atplukdo iki Linkmeno ežero. Jį perplaukus skersai, randame prieplauką, kur patogu palikti valtis. Krante stūkso Ginučių piliakalnis ir 176 metrus virš jūros lygio iškilęs Ladakalnio kalnas.
Ant Ginučių piliakalnio, kuris yra 9-12 amžių archeologinis paminklas, galėjo stovėti Linkmenų pilis, kronikose aprašyta dar 1373 m. Tačiau čia gyventa daug anksčiau. Piliakalnį sudaro pagrindinė kalva, priešpilis, du papiliai, senovės gyvenvietės vieta ir atskiras piliakalniukas – Pilalė. Šlaitai buvo dirbtinai pastatinti, viršutinė aikštelė apjuosta dviem medinių rastų eilėmis. Archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, kad piliakalnis buvo įrengtas ir naudojamas gynybai I tūkstantmetyje. Šalia piliakalnio – stovyklavietė turistams. Naujai sutvarkyti takeliai ir mediniai laiptai veda į Ladakalnio viršų. Ladakalnis yra pirmasis Lietuvoje įsteigtas geomorfologinis draustinis. Nuo kalno ypač gerai matoma Šiliniškių gūbrio, sustumto ledynmečiu, kalvų grandinė, nutįstanti į abi puses.
Gūbrį iš smėlio ir žvyro suklostė ledynas bei ledyno tirpsmo vanduo. Nuostabioje kalvotoje panoramoje tyvuliuoja šeši ežerai: Ūkojas, Alksnas, Alksnaitis, Linkmenas, Asėkas ir Pakasas. Kai kurie jų vardai gali būti senovėje čia gyvenusios sėlių genties palikimas. Sakoma, jog ant kalno buvo aukojama deivei Ladai, baltų gyvybės deivei ir viso pasaulio motinai. Kelis paskutinius amžius Ladakalnis buvo ariamas, todėl jo šlaitai pažemėjo. Tvarkant kalną ir aplinką jo apžvalgos aikštelė paaukštinta 1,5 metro, įrengti informaciniai stendai, kur rodyklėmis pažymėti matomi objektai.
Aplink Ginučių piliakalnį, Ladakalnį ir ant šių kalnų tikrai daug padirbėta, kad keliaujantiems būtų patogu: skalda išpilti takeliai, nauji mediniai laiptai, apžvalgos aikštelės ir turiningi informaciniai stendai. Ir žmonių nemažai lankosi, daug šeimų su vaikais. Tačiau kai kurie lankytojai net gražiausiose vietose mėto šiukšles tiesiog po kojom.
Štai ant Ladakalnio krašto įrengtas naujutėlis medinis apžvalgos balkonas. Iš čia tik grožėkis saulėlydžiu virš ežerų. Taip ir daro, bet kai kas „padaro“ ir alaus iš „bambalio“, o tuščią tarą sviedžia žemyn. Ten jau prisirinkę plastiko, popiergalių, kai kas pakibę ant aukštos žolės, krūmokšnių. Šlaitas labai status, jei ne alpinistinių sugebėjimų, tai tikrai sunkaus darbelio reikės visam tam šlamštui surinkti. Ir kas, kada tai darys?
Jau ne vieną dešimtmetį Aukštaitijos nacionaliniame parke dirbantis biologas Bronius Šablevičius prisimena dar tuos laikus, kai į šias vietas lietuviai beveik nevažiuodavo, bet ramius kaimus, miškus ir ežerus buvo atradę tuometinio Leningrado ir kitų didžiųjų Rusijos miestų gyventojai. Beveik kiekviena kaimo troba turėjo savo poilsiautojus, kai kurie mokėdavo už visus metus, kad būtų ramūs dėl galimybės čia praleisti vasarą. Galėjo žvejoti, grybauti, kai kurios šeimos kibirus uogienės prisivirdavo.
Net iš Švento ežero veždavosi vandenį ir laikydavo šaldytuvuose, nes jame yra daug ištirpusių sidabro druskų. Dabar daugybė žmonių vasarą suplūsta čionai, amžina problema tapo šiukšlinimas. Žmonės net šiukšles maišais atveža į mišką, lyg gamta būtų kokia oazė kosmose, kur niekas nieko nemato... Gerai dar, kad šie miškai ne tokie grybingi, kaip Dzūkijoje, o tai žmonių srautai tęstųsi iki vėlyvo rudens, būtų daugiau bėdų. Biologas ypač negailėjo karčių žodžių nedrausmingam jaunimui, ne vietoje stovyklaujantiems, apšnerkščiantiems ežerų pakrantes. „Lyg ne savo Tėvynėje gyvena, kaip taip elgtis“, - kalbėjo žmogus, pažįstantis šiuos miškus ir ežerus kaip retas.
Pasigėrėjus panoramomis, vėl už irklų. Per protaką tarp Linkmeno ir Asalnykščio ežerų pasiekiame seną medinį tiltą. Ant jo patamsėjusių ir apirusių polių vandenyje matome neįprastą vaizdą: seni poliai apaugę lyg koralais. Iš tikrųjų tai giminingos koralams gėlavandenės pintys – upinės durlės. Ir krante auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, pavyzdžiui, reliktiniai tundrų augalai – šiaurinės linėjos.
Čia sustojus, galima įkopti į Puziniškio piliakalnį, kurį senovėje iš visų pusių sunkiai prieinamą darė ir ežerai, ir gynybinis pylimas, ir raistas. Dar paplaukus atsiveria Asalnų ežeras, kurio siaurąją dalį įveikus, pro jau kelionės pradžioje praplauktą Meironių kaimą patenkame į Lūšių ežerą. Netoli jau ir Palūšė. Gražiųjų ežerų žiedas įveiktas. Išties gražu, norėtųsi dar irklų nepadėti ir kelionę vandeniu pratęsti...
Naujausi komentarai