Dainininkė Gintarė Karaliūnaitė, kurios sūnui jau 12 metų, vairuoja daugiau kaip 10 metų. Mylimą darbą dirbanti Gintarė randa laiko ne tik šeimai ir draugams, bet dar ir filmuojasi BTV laidoje „Nerealios namų šeimininkės“. Be to, Gintarė talkina savo mamai Adelei, kuriančiai ir gaminančiai natūralią kosmetiką.

Dėkojame Gintarei, radusiai laiko pasidalyti savo vairavimo patirtimi, taip pat nusifotografuoti su savo naujuoju automobiliu.

Lietuvos vairuotojams Gintarė linki saugaus kelio ir mandagaus bendravimo. 

Trumpai apie pašnekovę:

• Vairavimo stažas – daugiau kaip 10 metų
• Vairuojamas automobilis – "Citroën C3 Pluriel"
• Vairavimo būdas – drąsus, bet atsargus
• Eismo įvykių skaičius – pati nėra padariusi

Svajonių automobilis – pasvajoja apie didelį ir aukštą automobilį: tai galėtų būti koks nors "Jaguar" automobilis, bet patiktų ir senas džipas; norėtų turėti kelis automobilius, vasarai – kabrioletą, žiemai – didesnį ir saugesnį automobilį

Kaip jaučiatės prie vairo?

Manau, kad mano vairavimo būdas yra labiau vyriškas. Važiuoti mėgstu greitai, bet vairuoju atsargiai, nes mano itin greita reakcija. Būna, kad pernelyg atsipalaiduoju ir nuvažiuoju ne ten. Aišku, mano vairavimo būdas nevienodas, gal net chaotiškas. Kadangi daug vairuoju, daugiausia laiko praleidžiu prie vairo, palyginti su kita veikla, neturiu jokios baimės, pasitikiu savimi ir savo automobiliu, todėl ir vairuoju drąsiau. 

Kaip apibūdintumėte vairavimo kultūrą Lietuvoje?

Sutinku įvairių vairuotojų – ir žioplų, ir piktų, bet tai normalu. Aš nekreipiu dėmesio. Aišku, būna, kad nusikeikiu pati sau viena. Aš ir pati nesu labai kultūringa vairuotoja, todėl negaliu ir kitų moralizuoti. Bet labiausiai nervina nepatyrusios moterys, jaunos panelės, neseniai išlaikiusios teises, kurios važiuoja tiki iki parduotuvės ir iki darbo. Per didelį atsargumą jos labai pavojingai vairuoja ir stabdo eismą. Joms tiesiog trūksta patirties. Metų stažas didelis, bet kilometrų nuvažiuota nedaug. Ypač žiemą įvyksta visokių situacijų. Gal joms daugiau vairuoti ir nereikia, jei jas vežioja. Aišku, aš pati mielai sutikčiau būti vežiojama, bet kadangi pasitikiu ne visais vairuotojais, gerokai daugiau vairuoju pati.

O kadangi vairuoju daug, vairuodama ir mąstau, ir sportuoju – darau specialius pratimus krūtinei ir pan., klausausi daug muzikos, radijo, ko namuose neklausau, – žinias, džiazą. Vairuodama labai daug visko apmąstau, ypač kai vairuoju viena. Man patinka važiuoti, kartais pakeičiu maršrutą, visuomet turiu pleduką, pagalvėlę, kartais vasarą nusuku kur į pievą pasideginti.  

Ar esate sulaukusi pagalbos kelyje?

Taip yra nutikę ne vieną kartą. Atmenu įvykį vėlyvą rudenį, kai važiavau iš mamos autostrada Panevėžys–Vilnius. Tuomet vairavau "Mercedes-Benz". Sustojau degalinėje įsipilti kuro, įdėjau pistoletą į baką ir užfiksavau, kad nereiktų laikyti, ir kalbėjau su drauge telefonu. 

Nuėjau susimokėti, dar nusipirkau kažko užkąsti ir atsigerti, sėdau į automobilį ir išvažiavau. Pasirodo, vožtuvas atšoko net neįpylus kuro, tad neįsipyliau nė lašo. O man net minčių nekilo pasižiūrėti į bako rodmenis. Automobilis sustojo vidury nakties, apie 00.30 val., laukuose. Mašinos nė vienos, mano automobilis su automatine pavarų dėže, tempti negalima. Žiūriu, kitoje pusėje miega vilkikų vairuotojai. Lietuviai nepadėjo, padėjo baltarusiai, prileido į bakelį dyzelio, tiesa, vos įjungėme mano automobilį, ir grįžau į tą pačią degalinę prisipilti kuro. Tačiau patyriau didelį stresą, nes jau maniau, kad turėsiu nakvoti ten iki ryto.

Buvo nutikimas ir su šiuo automobiliu. Jam vis išsikrauna akumuliatorius. Kol meistras nepažiūrėjo, kas jam yra, buvau sustojusi kelyje. Tuomet padėjo toks vyras, sustojo, nutempė automobilį. 

Niekuomet nebuvo taip, kad man nepadėtų. Visuomet sutinku geranoriškus žmones. Aišku, nebuvo tokių įvykių, kad reikėtų labai didelės pagalbos. Visuomet žinau, kad rasiu išeitį, turiu visus reikiamus telefono numerius. Ir tikrai nemanau, kad būtina pulti į paniką.

Esate vairuojanti mama. Kaip rūpinatės vaiko saugumu automobilyje?

Sūnus labai savarankiškas, pats rūpinasi savimi ir man nereikia priminti, kad prisisegtų diržą. Būna, kad jis miega gale ant pagalvių. Su juo važiuodama aš vairuoju daug atsargiau. Šias automobilis man neleidžia gan greitai važiuoti, nes, esant dideliam greičiui, ima braškėti. Todėl jį ir nusipirkau. Nes su Mercedes-Benz greičio visiškai nejusdavau.

Kodėl vairuojate kaip tik tokį automobilį?

Jis labai smagus. Gal nevažiuoja jis taip, kaip "Mercedes-Benz", kurio varomieji užpakaliniai ratai. Tačiau man vis tiek labiau patinka automobiliai su priekiniais varomaisiais ratais. Be to, mėgstu prancūziškus automobilius. Man patinka, kad atsidaro stogelis, aš aukštai sėdžiu, patinka, kad jis pritaikytas moterims. Jis man itin patogus ir labai manevringas.

Ar išmanote apie automobilius?

Nepasakyčiau, kad labai daug žinau, aišku, savo automobilį pažįstu, pastebiu, jei kas nors pradeda gesti ar ūžti. Tačiau daugiau nesigilinu, nes turiu puikų meistrą, kuris automobiliu pasirūpina.

Kas Jums svarbu automobilyje?

Visų pirma – patogumas. Man labai svarbu, kad būtų patogi sėdynė, nes tenka daug vairuoti. Taip pat labai džiaugiuosi automatine pavarų dėže, kuri taip pat labai gelbsti per ilgas keliones. Bet vairuoti galiu įvairius automobilius: ir su mechanine pavarų dėže, pavairuočiau ir traktorių (šypsosi)!

Taip pat man svarbu garso aparatūros skambesys, nes klausausi muzikos automobilyje, ypač naujus įrašus tikrinu taip pat vairuodama. Be to, man svarbus ir švarus priekinis stiklas. Mano automobilis visuomet turi būti švarus.

Patinka ir dizainas, nes aptakūs automobiliai man labai gražūs.

Ką visuomet vežiojatės savo automobilyje?

Pledą, pagalvėlę, taip pat servetėlių, iškylos rinkinį, kuriame yra ir vyno atidarytuvas. Taip pat kompaktinių plokštelių, iš privalomųjų daiktų – vaistinėlę, gesintuvą. Taip pat turiu šuns pavadėlį, nors šuniuką automobilyje vežiojuosi retai. 

Ko palinkėtumėte Lietuvos vairuotojams?

Pirmiausia saugaus kelio. Palinkėčiau, kad būtų mažiau eismo įvykių, nors kiekvienas turi savo tiesą apie tai, kaip vairuoti: greičiau ar lėčiau, todėl auklėti tikrai nesu kompetentinga.

Bet manau, kad šypsena prie vairo visuomet pakelia nuotaiką. Linkiu mandagaus bendravimo, nes kartais jis tikrai padeda. Būna, kad ne ten pasuki, reikia sugrįžti, tenka paprašyti kitų vairuotojų, kad įleistų. Prisipažinsiu, pati nevengiu rodyti gestus. Nes būna tokių vairuotojų, kad nebežinai, ar stabdyti, ar pravažiuoti greičiau, kad tik išvengtum eismo įvykio, nes jie tikrai kelyje elgiasi neprotingai.