Du sūnus auginanti dainininkė Eva vairuoja jau 15 metų. Eva vairuoja daug ir vis didelius automobilius, tačiau jos svajonė – mažas, bet erdvus miesto automobiliukas.

Vairavimo pradžioje Eva vairavo labai drąsiai ir greitai, tačiau dabar vairuoja saugiai ir apgalvotai. Be to, neretai ir vyriškai. 

Nors ir daug laiko Eva skiria dainavimui: koncertams, repeticijoms, ji save vadina tikra namų šeimininke. Ji neslepia ir savo aistros skaitymui ir vadina save „romanų rijike“.

Dėkojame Evai, papasakojusiai apie tai ,kaip ji tobulino savo vairavimo įgūdžius ir kurie įvykiai jai padėjo tapti brandžiai vairuotojai.

Trumpai apie pašnekovę:
Vairavimo stažas – 15 metų, su pertraukomis
Vairuojamas automobilis – „MB C200“
Vairavimo būdas -  emocionali vairuotoja, bet vairuoja saugiai
Eismo įvykių skaičius – vienas gan skaudus, o kiti - nežymūs
Svajonių automobilis – norėtų žalio automobilio, aptakaus, ekonomiško ir su kondicionieriumi 

Kaip jaučiatės prie vairo?

Labai gerai, nebent būnu labai pavargusi ir labai nemėgstu vairuoti per lietų. Patiriu stresą, kai prieblanda, kelio danga šlapia arba akina kitas automobilis, o kai eismo sąlygos geros, vairuoti man puiki proga atsipalaiduoti. Draugas sako, kad vairuoju labai gerai ir netgi vyriškai. 

Kaip apibūdintumėte vairavimo kultūrą Lietuvoje? Ar jaučiatės saugi kelyje?

Kelyje man labai nepatinka chamai ir „užkišinėtojai“, labai pykstu ant tokių, būna net atsidarau langą ir rėkiu. Kitose šalyse pastebėjau, kad vairavimo kultūra nepalyginamai aukštesnė, kad ir kamščiai ten dideli, bet jie nestovi taip ilgai. Tai „mandagūs kamščiai“, kuomet iš karto reaguojama į įjungtą posūkį ir vieni kitiems šypsosi. Pas mus jei parodai posūkį kamštyje – laikomasi įsikibus vairo, kad tik nieko neįleisti. 

Gal tai lietuvių charakterio bruožas ar bendras tautos būdas. Gal mokykloje jau turėtų mokyti apie kultūringą bendravimą daugiau. Na, yra tokia disciplina - etika, tačiau nežinau, ar ten to moko. Nes nesimato ir vyresnių žmonių, ir jaunimo tarpe, kad būtų koks nors pokytis. Turime suprasti vieni kitus. Nes aš kelyje daugiausiai matau tik neigiamas emocijas. 

Manau, kad ir automobilio galingumo apribojimas turėtų būti, nes kol dar jaunas, kam draskytis, kam rizikuoti savimi ir kitais. 

Ar esate sulaukusi pagalbos kelyje?

Iš tikro, jei reikia, pakeliu ranką ir prašausi pagalbos, tačiau visuomet, kai nutikdavo kas nors rimtesnio, šalia būdavo vyriškis. Tačiau pati rato pakeisti nemoku.(šypsosi)

Esate vairuojanti mama, kaip rūpinatės vaikų saugumu automobilyje?

Aš labiau linkusi ir užsimerkti dėl diržų segimo, tačiau kadangi mano draugas labai kategoriškas, visi segamės griežtai be jokių išimčių. Daug keliaujame ir žinome, kad tai privaloma - ar sėdi priekyje, ar gale, ar per vidurį galo – privaloma segtis. Kai vaikai buvo maži, pamenu keliavome ir prie Vokietijos sienos, kai mus sustabdė ir dėl kėdučių buvo labai griežtai pasakyta – vaikai tik jose. Tuomet abiems vaikams kėdutes turėjome, tačiau jie automobilyje užmigo ir kėdutes padėjome į bagažinę. Taigi pasienio poste mums liepė griežtai: prižadinti ir pasodinti juos į kėdutes, arba stovėti šalikelėje ir laukti, kol jie atsikels. Mums tada dar atrodė, kad tai nieko blogo:  juk jie nežiūri pro langus, ne kažkur išlindę, o saugiai miega. Tačiau taisyklės buvo tokios, o be to, ir saugos kėdutes ne veltui sugalvotos.

Koks kelyje patirtas eismo įvykis labiausiai įsiminė?

Pamenu, kai gavau vairuotojo pažymėjimą, kurio egzaminus išlaikiau iš pirmo karto, labai drąsiai važinėjau.  Buvau prie tų kelių erelių ir maniau, kad viską žinau. Apie mane kaimynai sakydavo: „Garsas kieme yra, o Evos jau nėra“. Galiausiai supyliau savo automobilį ir kito vaikino automobilį. Tai buvo tikras sukrėtimas, kadangi antrasis sūnus buvo tik gimęs, ir tuomet pagalvojau, kad yra dėl ko gyventi.

Toji pirmoji avarija buvo tikra kvailystė. Važiavau šalia Žalgirio stadiono, nuo Kalvarijų turgaus, buvo vakaras, prieblanda ir lynojo. Aš to kito automobilio visiškai nemačiau. Man degė žalia šviesa, ir pagalvojau: paspausiu ir prašoksiu, o sukau į kairę. Kaip pyliau tai pyliau: abu automobiliai sudaužyti. 

Išlipu, o tas vaikinas sėdi kraujuose, pradėjau jį krapštyti jį iš mašinos, o žaizdelė buvo mažutė, bet tiesiog daug kraujo. Pradėjau jį šluostyti. Šalia eina vienintelis praeivis, duoda jis man telefoną, kad iškviesčiau pagalbą. Tuomet telefono dar neturėjau. Duoda jis man tą telefoną, aš į jį žiūriu ir nežinau, ką su juo daryti: matau du mygtukus, o ką su jais daryti? O paskui paaiškėjo, kad reikėjo dangtelį atlenkti.

Atvyko policija, aš neleidau net prieiti prie to vaikino ir aiškinau policininkams, kad aš kalta. O jie mane nuramino: „Prisėskite, tuoj ir jus pakalbinsime“. Viskas gerai baigėsi ir didelių sužeidimų nebuvo, abu automobilius išmetėm ir gavom gerą gyvenimo pamoką.  

Kitą įvykį pamenu, kai gyva likau tik gerų stabdžių dėka. Kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda lenkiau vilkiką, o už jo vilkosi jaunos panelės su gan senu automobiliu. Aš vilkiką lenkiau leistinu greičiu ir jau man prie pat vilkiko priartėjus, merginos sugalvojo persirikiuoti, o greitis buvo jų mažesnis. Nežinau, kaip pavyko, bet sugebėjau sustabdyti. Jos tikrai turėjo matyti, kad aš jau lenkiu,  o gal neįvertino greičio, matyt trūko pamąstymo į priekį. 

Dabar aš vairuoju labai didelį automobilį, o važinėti tenka daug. Tačiau aš labai ilgai ir vengiau vairuoti, nes man tas automobilis buvo per didelis.  Aišku, teko sukąsti dantis, žliaugiant prakaitui per nugarą, ir mokytis. Darydama didelius kamščius, mokiausi, bandžiau ir dariau  - ir taip išmokau tiek statyti automobilį, tiek atlikti kitus manevrus. Tačiau manau, kad svarbu vairuoti sau tinkamą automobilį.

Kodėl vairuojate būtent tokį automobilį?

Šitas automobilis atsirado labai įdomiai. Prieš tai mes turėjome baltą „SAAB“, kuris visai nusibaigė, „mirė sava mirtimi“. Atsimenu, kad mano draugas buvo nusiųstas nupirkti automobilio ir jam buvo pasakyta, kad būtų mažas, nes man „SAAB“ buvo per didelis. Grįžta mano vaikinas parvaręs automobilį ir sako: „Pasižiūrėk pro langą“. Žiūriu – ir man prasideda isterijos priepuolis. Aš negalėjau patikėti, kad taip gali atsitikti. Nes man jis buvo baisus, tragiškai negražus, antra – didžiulė karvė, nes tuomet mūsų kieme beveik nebuvo automobilių ir jis atrodė labai didelis. Vaikinui buvo pasakyta, kad susirinktų mašiną ir važiuotų iš ten. 

Na, o dabar, po daug metų galiu pasakyti, kad tai puikus šeimos automobilis. Jis nėra gražus. Tačiau jis yra saugus ir talpus, mes su juo išmaišėm visą Europą. Ir genda jis tikrai retai. Bet dabar  žiūrinėjuosi žymiai mažesnio automobilio.

Ar išmanote apie automobilius?

Automobilius skiriu pagal spalvą, kaip tikra natūrali blondinė: dideli, maži ir gražūs. (šypsosi)

Kai dar automobiliu tekdavo rūpintis man vienai, kartą nusprendžiau, kad laikas pakeisti tepalus. Susiradau kažkokio autoserviso telefoną. Skambinu ir sakau jiems: „Aš norėčiau pasikeisti tepalus“.

„Gerai,  - atsako man, - „variklis koks?“, tuomet sakau: „Vairuoju baltą „SAAB‘ą“, „O baltas „SAAB‘as“ turi numerius?, - išgirstu klausimą, „Palaukite, tuoj pažiūrėsiu per langą“, - atsakau.

Kai nuvykau į autoservisą, mane sutiko labai triukšmingai: „O, baltas „SAAB‘as“ atvažiavo!“. Kai manęs paklausė, kokių tepalų aš norėčiau, atsakiau:  „Aš tai šiaip mėgstu šampaną, bet ir brendis man prie kavos labai neblogai“. Jie mane puikiai suprato ir viską sutvarkė. 

Prisipažinsiu, nebijau pasirodyti kvailai, na aš tiesiog nieko neišmanau, tačiau  žaviuosi moterimis, kurios supranta apie automobilius. Man tie dalykai tiesiog nerūpi, kaip ir mano mamai, nes ji visuomet, jei kas nors nutikdavo automobiliui, sakydavo: „Duslerką užkalė“.(šypsosi)

Kas Jums svarbu automobilyje?

Spalva svarbiausia, taip pat kad būtų patogus vairuoti ir statyti ir kad būtų erdvus, nes tikrai yra ir mažų, bet erdvių automobilių, o aš visgi noriu mažo. Taigi: patogi sėdėti, lengva statyti ir graži pažiūrėti (šypsosi)

Ką visuomet vežiojatės savo automobilyje?

Viską, kas privaloma, tikrai nieko papildomo nesivežioju.

Ko palinkėtumėte Lietuvos vairuotojams?

Tolerancijos, kantrybės, pakantumo, suprantu, kad labai dažnai norisi išlipti iš automobilio ir ne tik apšaukti, bet „duoti į dūdą“. Bet gal žmogus pavargęs, gal jam nutiko nelaimė, na ar šiaip nesėkminga diena, ir padarė klaidą neapsižiūrėjęs, tikrai kvaila iš karto koneveikti jį. Kartais reikia daugiau supratimo. Net ir senyvo amžiaus žmonės, tegul jie sau važiuoja. Labiausiai nepatinka nuomonė apie moteris, kad jei jau ji prie vairo, tai jau čia pat nelaimė. Vyrai irgi kartais per daug save „ereliais“ laiko.