Palyginti neseniai lietuvių žiniasklaida pranešė apie  Seimo narių grupės inicijuojamą Vilniaus metro projektą (ką, vėl?). Kol modernioji ir kūrybingoji dabartinė savivaldybė rengia naujus viešojo transporto pertvarkos (naujos bėginės priemonės – tramvajaus) projektus, ši iniciatyva Seime nušluostė sostinės galvoms nosį.

Vangiai ir blankiai vyksta marsokopterio ir mėnuleigio mūšis, kuriame viena rentinių įmonė nepavargsta vaidinti „visuomeninio sąjūdžio“, o kita pusė – viešaisiais ryšiais grįsta savivaldybė – mėgina pamiršti, o kartais ir prikelti savo praėjusių kadencijų retrofuturistinę viziją (kad ir kas tai būtų, greitaeigis tramvajus ar daugiasriegis keleivinis riedis). Tačiau šis neįgyvendinamas lunatikavimas – nebloga proga priminti rimtus klausimus apie Vilniaus viešojo ar šiaip neautomobilinio transporto sąlygas ir būklę.

Vilnius turi „neįkainojamą“ paveldą – plačiai išsiraizgiusį viešojo transporto tinklą, ypač troleibusų, kurių nepažįsta vakarietiški miestai, tačiau keleivius gabenančių mažiausiai triskart mažesnėmis sąnaudomis nei autobusai. Kas trukdo šią kitų sukurtą ir pasiteisinusią infrastruktūrą vystyti ir plėsti? Teko girdėti, kad miesto administracija net yra pavadinusi troleibusų transportą atgyvena. Tai gal galima paklausti, o kur jūsų infrastruktūrinės, miestiečių gyvenimą, aplinką ir orą gerinančios inovacijos? Nejau dešimtis milijonų kainuojanti kasmetė elektroninės kortelės keitimo procedūra bus paskutinis ir vienintelis savivaldybės traukulys šia kryptimi?

Tūkstančiai prisiekusių vairuotojų nesiliauja svajoti vis apie naujus viadukus ir jų reikalauti, nors tyrimai rodo, kad nauji keliai didina automobilių skaičių mieste. Tačiau kiek galima apsimetinėti, kad savivaldybei apskritai rūpi alternatyvos? Šį sezoną jau atsinaujino kalbos (ir pasitvirtino dar griežtesniais „darbais“) apie mikroautobusų maršrutų naikinimą. Tai nevisiškai viešasis transportas, bet vis dėlto dešimtgubai geriau už individualias keliones visokiais visureigiais, be to, savivaldybė neturi pasiūlyti nieko geriau. Su ta pačia valia ji ėmėsi retinti bei mažinti ir savojo transporto maršrutų, užuot įdėjusi nors trečdalį tų jėgų į konstruktyvią jų optimizaciją ir auginimą. Šiandien, kai naujausia kontaktinio tinklo plėtra (linija į Pašilaičius) siekia praėjusį šimtmetį, jau nebepadoru klausti, kada normalus viešasis transportas atsiras, sakykime, Ukmergės gatvėje. Tačiau gal neįgalios vaizduotės savivaliautojai galėtų bent patraukti rankas nuo praėjusių kartų sukurtų galimybių?

O kada baigsis kreidelėmis pieštų „dviračių takų“ žaidimai (ar kiti žaidimai su vienos ar kitos įmonės atstovybe, kiekvienais metais pasiūlančia „naujai išrastą“, „nepaprastą“ kitokį dviratį nuomai ir parodomajam savivaldybės organų pasivažinėjimui) ir atsiras tikras kelias šiam transportui, pavyzdžiui, vienoje reikšmingesnių – Kalvarijų – gatvių? O saugios dviračių laikymo arba jų vežimo viešuoju transportu galimybės? O jei nepajėgi atsisakyti automobilio, kokios galimybės palikti jį už senamiesčio ar centro ribų paskatintų miestiečius tai daryti?

Metai iš metų nauji pasiūlymai, tačiau modernus ir tvarkingas biurokrato koridorius, nukabinėtas tviskančiais gugenheimų brėžiniais, planuoja, matyt, tik naują užupiečio kortelę.