„Krizė – tai nauja realybė. Tai pokyčiai. Organizacijos ir žmonės turi būti pasiruošę pokyčiams – išoriniams ir vidiniams“, - teigia „Tarptautinio menedžmento instituto“ ekspertai.

Anot jų, galimi trys pokyčių išgyvenimo būdai:

1. Pasakyti: „ Mums viskas gerai, čia krizė niekados neateis“, - tai stručio būdas. Pasitraukti nuo problemų, užsimerkti. Atsisėdėti, naudojantis anksčiau sukauptais resursais ir laukiant, kad situacija pagerės savaime. Tai paplitęs būdas ir jis tikrai gali pasiteisinti negilios krizės atveju. Tačiau, šiuomet - ne tas atvejis. Mes stebime gilų ir užtrukusį ekonomikos smukimą. Verslo bendruomenės akyse bankrutuoja daugybė kompanijų. Pirmiausiai bankrutuoja tie, kas bando tiesiog pasislėpti nuo krizės.

2. Pasakyti: „Mes turime dirbti tiesiog intensyviau. Ką čia galvoti – reikia kalti“, - tai genio būdas. Nenuostabu, kad daugelis jų egzistuoja nuovargio ir dažnų stresų apsuptyje. Toks darbas krizės metu tenkina žymiai mažiau nei anksčiau. Daugybei verslininkų ir vadovų toks darbo pobūdis yra visiškai nepriimtinas ir jie mielai grįžtų „į senus gerus laikus“. Tačiau mes gyvename naujame pasaulyje ir turime taikytis prie naujos realybės.

3. Pasakyti: „Mes turime dirbti protingiau“, - tai pelėdos būdas. Kaip bebūtų liūdna stručiui ir geniui, bet jie nepajėgūs atlaikyti krizės spaudimo ir pasmerkti pasitraukti iš rinkos. Pelėdos būdas („dirbti protingiau“) yra, ko gero, vienintelis priimtinas variantas krizės metu. Mes gyvename naujame pasaulyje ir turime ieškoti naujų bendradarbiavimo būdų.

Krizės metu neįmanoma išgyventi be nuostolių. Tuomet kokia taktika yra optimaliausia šiomis aplinkybėmis?

Išsamų atsakymą į šį klausimą gavo Atviro D.Britanijos universiteto (The Open University) MBA programos Lietuvoje absolventai, išklausę „Strategijos“ kursą.

Prisiminsime L.Tolstojaus žodžius, kad visos laimingos šeimos - panašios, visos nelaimingos – skirtingos.

Tas galioja ir organizacijoms. Kiekvienai reikia atskiros diagnostikos, problemų nustatymo, vystymo plano paruošimo, numatant galimus netikėtumus.

Situacinis planavimas turi tapti neatsiejama strateginio planavimo ir biudžetavimo dalimi. Be abejo, reikia griežtai kontroliuoti kaštus smukimo metu. Svarbiausia – pergrupuoti resursus, akumuliuojant juos ties pagrindinėmis kryptimis. Susitelkti ties tuo, ką organizacija moka daryti geriausiai, sudarinėti sandorius, vystančius pagrindinį verslą. Smukimo metu kompanija turi skirti ypatingą dėmesį susidomėjusių šalių valdymui, stengtis išlaikyti darbuotojų, vartotojų, tiekėjų lojalumą.

Praktika rodo, kad net krizės metu galima pralenkti konkurentus, užimti augimui perspektyvias pozicijas.

Kaip tai įgyvendinti dabartinėje aplinkoje? Organizacijų vadovai įgijo geros valdymo patirties ekonomikai kylant, tačiau beveik neturi patirties jai smunkant ciklinės krizės metu.

1990-ųjų ekonominė krizė buvo susijusi su komandinės ekonomikos žlugimu ir kai kurioms organizacijos tai buvo labai palankus greitam vystymuisi metas. Tais laikais įgytos patirties nepakanka sėkmingam antikriziniam valdymui organizuoti. Tokios patirties turi vakarų kompanijos. Tikrai nepraktiška būtų ja nepasinaudoti. Mokytis iš savo klaidų leistina palankiomis ekonominėmis sąlygomis, bet labai pavojinga krizės metu.

Pažymėtina, kad vienas iš Lietuvos verslo mokyklų trūkumų – tai siekis taikyti valdymo technologijas nepaisant ir neįvertinat makro- ir mikroekonomikos pokyčių.

Skirtinguose organizacijos gyvavimo ciklo etapuose (kaip ir skirtingose ekonominio ciklo fazėse) taikytini skirtingi valdymo technologijų deriniai. Pakilimo stadijoje efektyvūs valdymo metodai gali pražlugdyti organizaciją smukimo metu, ir atvirkščiai.
 
Galbūt, krizė – ne geriausias metas mokytis. Tačiau, tai nereiškia, kad verta atidėti mokymąsi „geresniems laikams“, juk šių laikų galima ir nesulaukti. Smukimo metu reikia susitelkti ribotus finansinius išteklius ties aukščiausios grandies vadovų kvalifikacijos kėlimu. Sakoma, kad krizė – tai naujos galimybės.