Audito duomenys rodo, kad, palyginti 2017 ir 2018 metų rodiklius, žmonių, gyvenančių absoliučiame skurde, sumažėjo 78 tūkst. – iki 312 tūkst., bet socialinės išmokos tam įtakos neturėjo (minimu laikotarpiu jos skurdą mažino 5,7 proc. punkto).

„Audito metu analizavome, kaip veikia socialinių išmokų sistema ir ką galime padaryti, kad ji veiktų efektyviau. Aplankėme 12 savivaldybių ir tikrinome konkrečius namų ūkius ir kokia socialinės paramos sistema taikoma tiems namų ūkiams, ir ar padeda pasiekti minimalius vartojimo poreikius. Atsakymas: ne. Tiems namų ūkiams, kuriem teikiama socialinė pašalpa, tik 14 proc. jų užtikrino minimalius vartojimo poreikius“, – antradienį žurnalistams sakė valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Simonaitytė.

Tiems namų ūkiams, kuriem teikiama socialinė pašalpa, tik 14 proc. jų užtikrino minimalius vartojimo poreikius.

Pasak jos, pati blogiausia situacija išlieka vienišų asmenų grupėje – tik 3 proc. tokių asmenų buvo užtikrinti minimalūs poreikiai. Geriausia situacija buvo šeimoms, turinčioms trims ir daugiau vaikų, – 56 proc. jiems buvo užtikrinti minimalūs poreikiai.

Savivaldybės, kurios yra atsakingos už socialinės paramos teikimą, kaip rodo duomenys, nepanaudoja apie pusės jų biudžetams įstatymu piniginei socialinei pašalpai numatytų lėšų, nors poreikis kitoms socialinės paramos lėšoms išlieka nepatenkintas. Teigiama, kad savivaldybės minimu laiku buvo linkusios didinti švietimo, ekonomikos, sveikatos apsaugos, poilsio ir kultūros išlaidas.

„Bendrai savivaldybių biudžetuose praeitais metais socialinei paramai teikti buvo skirta daugiau kaip 200 mln. eurų, bet savivaldybės panaudojo 106 mln. eurų. Kodėl taip nutinka – mūsų savivaldybėse egzistuoja popierinių bylų karalystės, informacijos, deja, Lietuvos mastu neturi niekas tiksliai apie tuos asmenis, kurie ten yra, mes nesame jų identifikavę“, – sakė Ž. Simonaitytė.

Tuo metu laikinasis socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis sakė, kad kai kurie gyventojai nelabai žino, kokia parama gali pasinaudoti.

„Žmogus nėra galios pozicijoje, savivaldybė yra galios pozicijoje. Ne kiekvienas žino, kad gali pasinaudoti šildymo kompensacija, kad galima gauti tikslines išmokas, priemokas, jei žmogus įsidarbina“, – sakė E. Bingelis.

„Daug lėšų yra nepanaudojama, bet ar mes jaučiame, kad daugiau atsirado paslaugų, kad Lietuvoje mažėja skurdas regionuose, nes mes pusę sumos sutaupome. Galime turėti arba dvigubai didesnes išmokas, dvigubai didesnį kiekį žmonių, kuriems padedame, ar paslaugų šeimoms daugiau augiau teikti, kad žmonės nepapultų į skurdo rizikos rodiklį“, – pridūrė E. Bingelis.

Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja socialiniais klausimais Audronė Vareikytė sakė, kad visos išleistos lėšos – per 100 mln. eurų – buvo skirtos socialinėms paslaugoms. Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja socialiniais klausimais Audronė Vareikytė sakė, kad visos išleistos lėšos – per 100 mln. eurų – buvo skirtos socialinėms paslaugoms.

„Beveik visas lėšas – per 100 mln. skirta socialinėms paslaugoms, socialiniams būstams, kurie yra įvardyti įstatyme. Galėčiau teigti, kad paslaugų didėjimas, jei palygintume 2016 ir 2018 metų skaičius, yra daugiau kaip 20 proc.“, – sakė A. Vareikytė.

Tuo metu Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis sakė, kad pasyvus pinigų dalijimas esant neefektyviai perskirstymo sistemai, yra neprotingas.

„Buvo pasakyta, kad efektyvi socialinės paramos sistema yra priemonė nelygybei mažinti. Tai tiesa tik iš dalies, jei šalyse užtikrinta efektyvi perskirstymo sistema. Dosni parama esant efektyviam mokesčių mechanizmui gali užtikrinti harmoningas sąlygas kaip Skandinavijos šalyse. Jei nėra tos sistemos, dosni parama prie žemo perskirstymo neefektyvi“, – sakė B. Gruževskis.

Statistikos departamentas penktadienį skelbė, kad skurdo rizikos lygis pernai šalyje siekė 22,9 proc. ir, palyginti su 2017 metais, nepasikeitė. 2018 metais apie 645 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 18,8 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 13,8 proc., kituose miestuose – 27 proc.), kaime – 31,3 proc.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai jis sudarė 37,7 proc. ir, palyginti su 2017 metais, padidėjo 4,3 procentinio punkto.