Ar tikrai laukia didelė energetikos ir ekonomikos krizė?

– Kas čia bus – judame į kažkokią krizinę situaciją, jūsų galva, ar ne?

Nerijus: Labiausiai į akis krenta antraštės, kurios stipriai prasilenkia su realybe. Žiūrint į pirmo ketvirčio ekonomikos duomenis, mažmeninę prekybą, pramonės spurtą ir visus kitus rodiklius, mes esame aukso amžiuje. Čia dar net neprasidėjus pensijų pinigų leidimui, kuris matysis tik balandžio mėnesio statistikoje. Žiūrint į pramonės pasitikėjimo rodiklį, eksporto užsakymus – nėra jokių krizės užuominų. Iš to, ką matome dabar, Lietuvos BVP turėtų augti bent 3 proc. šiemet. Tai kas čia per krizė? Galvose krizių gali būti visokių, visuomet galima prisigalvoti. Be jokios abejonės, galime nupiešti įvairius ateities scenarijus: Hormūzo sąsiauris liktų uždarytas, gali prasidėti aktyvesni kariniai veiksmai, gali pakilti naftos kaina iki 200 dolerių už barelį, gali JAV apriboti savo gamtinių dujų ir naftos eksportą, bandydama suvaldyti kainų kilimą. Donaldas Trumpas moka padaryti įvairių netikėtų sprendimų. Tai labiau paveiktų Europą, kur dujų alternatyvų mažiau. Alternatyvių scenarijų tikrai gali būti. Ar jie labiausiai tikėtini? Šiuo metu – tikrai ne. Ir tai rodo ateities sandoriai – naftos ir gamtinių dujų kainos šiuo metu yra maždaug ten, kur buvo prieš metus. Taip, kol kas nematėme viso poveikio per tiekimo grandines, bet vis tiek, lyginant šią situaciją su tuo, ką matėme 2022 m., tuomet situacija buvo nepalyginamai blogesnė. Ir čia naftos kaina nėra svarbiausias rodiklis. Tuomet gamtinės dujos buvo 5–6 kartus brangesnės, elektra kai kuriais periodais buvo pabrangusi beveik 10 kartų, lyginant su dabartine kaina. Per tą laikotarpį labai gerai prisitaikėme. Tuomet buvome labai priklausomi nuo importuojamų energijos išteklių, dabar apie 60 proc. viso elektros suvartojimo yra pagaminama Lietuvoje iš atsinaujinančių energetikos šaltinių. Kai kuriais periodais tenka ją importuoti arba pasigaminti iš gamtinių dujų, bet esmė ta, kad 2022 m. Lietuva turėjo 2 gigavatus instaliuotos atsinaujinančios energijos pajėgumų, o dabar turime 7. Jokia kita šalis šiame regione taip nepadidino savo energetinės nepriklausomybės. Todėl ir nematome didesnių problemų. Pažiūrėkite elektros kainą, dujų kainą – viskas atrodo puikiai. Visuomet gali būti įvairių scenarijų, bet kol kas jie labiau vaizduotėje nei realybėje.

– Tadai, jūsų nuomone, pramonininkų kalbos apie krizę, pramonininkų prezidento žodžiai apie ne bet kokią krizę, o tokią, kurios dar nematėme – kaip jas reikėtų vertinti? Kaip sąžiningą perspėjimą, kad Lietuva turėtų būti pasiruošusi blogesniems scenarijams? Kiek adekvatūs tie svarstymai?

Tadas: Sakyčiau, gal tiesiog žodžius reikia rinktis atsargiau, nes tas žodis „krizė“... Kai kalbame apie tai, kas gali būti, taip – galime sakyti, kad turime krizę degalų sektoriuje, turime ją naftos sektoriuje, nes tikrai daugiau nei 10 mln. barelių naftos yra išimta iš rinkos. Tai jau galima vadinti krize. Bet sutinku, kad reikia galvoti apie galimus padarinius, nes jie ateina palaipsniui. Pirmiausia – su didesnėmis žaliavų ir medžiagų kainomis, nes iš naftos gaminama begalė produktų – ir drabužiai, ir buities įranga. Visur yra plastiko, o plastikas gaminamas iš pirminių naftos produktų, pavyzdžiui, benzino ar suskystintų naftos dujų. Jau girdime, kad kai tokie tinklai kaip „Zara“ ar „H&M“ pristatys kitų metų pavasario kolekcijas, kainos bus didesnės. Tai yra atšliaužianti infliacija. Pramonininkai taip pat kalba, kad didės apyvartinių lėšų poreikis, nes, pavyzdžiui, plastiką jie jau perka keliolika ar net keliasdešimt procentų brangiau. Tai natūraliai didina apyvartinių lėšų poreikį. Taip pat turime užpildyti saugyklas gamtinėmis dujomis – tam reikia likvidumo. Iš bankų pusės galiu pasakyti, kad nėra tiek daug laiko praėję nuo 2022 m., kai buvo didžiulis šokas dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Visi tai prisimena ir yra pasiruošę. Jei įmonėms reikia, mes tikrai galime suteikti pakankamai daug apyvartinių lėšų. Bet gamtinių dujų kaina yra apie 45 eurus už megavatvalandę – tai nėra 150 eurų, kaip buvo anksčiau. Tai nereiškia, kad įmonėms staiga reikia šimtų milijonų eurų papildomų lėšų. Tačiau poreikis didės. Mūsų tikslas nėra spėlioti, kas bus, bet būti pasiruošusiems – ypač valdžiai – turėti A ir B scenarijus. Nes gali būti įvairiai: praeis gegužė, Hormūzo sąsiauris vis dar bus uždarytas, naftos kaina pakils ne iki 110, o iki 130 dolerių, dyzelinas brangs ir vėl grįšime prie aukštesnių kainų lygių. 2023 m. Lietuvoje krizės realiai net neturėjome, nes yra valdžia, valdžios sprendimai, ką ji gali padaryti, kuria linkme pakreipti situaciją. Sakau, tas žodis labai skambus komunikaciškai, bet realiai manau, kad dar yra daug laiko.

– Pagrindinė problema dabar yra ta, kad Hormūzas blokuojamas, nes Iranas nenori atiduoti savo urano. Bet jeigu būtų sutarta mainais – atblokuoti Hormuzą, o Iranui leisti tą uraną ilgiau pasilikti. Aišku, čia ir politinio veido klausimas, ir kiti dalykai. Tai diskusija – ar jie sutars, ar nesutars, niekas nežino. Rokai, energetika labai įdomi tema. Kaip apsidrausti nuo kainų augimo? Ar įmanoma kažkokiais mechanizmais turėti stabilesnes kainas? Nežinau, kiek dabar reikėtų pripildyti saugyklas, kurių mums gali prireikti žiemą, ir kada jas pildyti – ar laukti, kol kaina nukris, o gal kaip tik ji pakils? Ar drausti tas kainas ir bandyti kažkaip amortizuoti? Ką daryti šitoje situacijoje? Suprantu, kad valdžia čia pakliuvo į sudėtingą padėtį.

Rokas: Su saugyklomis yra reikalų – visos Europos saugyklos ištuštėjusios. Iki vasario pabaigos reikalavimas buvo jas užpildyti iki 90 proc. Europoje šis reikalavimas šiek tiek sumažintas – šiai žiemai buvo užpildyta apie 85 proc., ir to užteko, nors žiema buvo pakankamai šilta. Nėra gero laiko pildyti – reikia pildyti.

– Bet jeigu kaina po kelių mėnesių nukris, tada visi pradės klausti, kodėl pirkote brangiai?

Rokas: Nesakau, kad yra vienas teisingas sprendimas – klausimas, ar yra pinigų, ar įmonės turi likvidumo, ar turi finansavimo galimybių. Iš esmės jos turi. Gal paliesiu platesnį kampą. Turime tam tikrą egzistencinį klausimą – matome, kas vyksta pasaulyje. Amerikiečiai stabdo Irano laivus, Iranas uždarė Hormuzo sąsiaurį, vyksta įvairūs ribojimai kituose regionuose. Tai rodo, kad judame į naują geopolitinę erą. Pamatysime, kiek šių įtampų, susikaupusių per visus karus, duos rezultatų ateityje. Šiuo metu dar nematome viso iššūkio masto – jeigu viskas būtų tik tiek, sprendimai būtų gana aiškūs.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Tačiau pilno vaizdo nematome, ir neaišku, kaip greitai jis išryškės. Net ir atblokavus Hormuzo sąsiaurį, laivai tik po pusantro mėnesio pasiektų kitus uostus ir būtų pakrauti, todėl tiekimo sutrikimai greitai neišnyktų.

Rokas: Bet kainos reaguoja iš karto.

Nerijus: Rezervų pakanka maždaug iki liepos vidurio, žiūrint į tai, kiek jų turi Pietryčių Azijos valstybės. Tačiau negalime kalbėti apie krizę neįvardiję, kur ji vyksta. Pietryčių Azijos valstybės jau dabar susiduria su krize – ten taikomos priemonės: viešasis sektorius dirba nuotoliniu būdu, ribojamas judėjimas. Ten yra fizinis trūkumas. Mes fizinio trūkumo neturime. Lenkija didžiąją dalį naftos perka iš Šiaurės jūros, Norvegijos, Turkijos, JAV, Saudo Arabijos, o tiekimas vyksta per Raudonąją jūrą ir vamzdynais, todėl srautai nesustoja. „Orlen“ taip pat gamina aviacinį kurą, todėl paklausa gali didėti. Esame gana palankioje situacijoje. 2023 m. buvome nepalankioje padėtyje – visa Europa buvo sudėtingoje situacijoje, o dabar kol kas viskas gerai. Kaip jau sakiau, didžiausia rizika šiuo metu yra Donaldo Trumpo neprognozuojamumas – kaip jis pasielgs ir kokių sprendimų imsis. Jis juda nuo vienos krizės prie kitos – jau pamiršome ir importo muitus, ir Grenlandijos klausimą, ir kitus grasinimus. Prisiminkime, kad prieš mėnesį buvo grasinimų, jog jei Europos Sąjunga neratifikuos prekybos sutarties, gali būti apribotas dujų tiekimas arba panaikintos tam tikros pirkimo lengvatos. Tokie grasinimai kartojasi ir yra realūs. Kita vertus, JAV yra suinteresuotos, kad krizė kuo greičiau baigtųsi, nes artėja vidurio kadencijos rinkimai, o aukštos naftos ir dujų kainos joms nėra palankios. Todėl ieškoma sprendimų. Geopolitinė aplinka šiuo metu yra viena neprognozuojamiausių per ilgą laiką, todėl apie ją reikia galvoti ir būti pasiruošus visiems scenarijams. Tačiau pasiruošimas turi būti pagrįstas – įvertinant, kokius rezervus valstybė turi ir kaip juos gali panaudoti.

– Kaip valstybei reikėtų ruoštis šiai situacijai? Rokai, kokios būtų jūsų įžvalgos ir patarimai? Nors bandyčiau šiek tiek padiskutuoti ir su Nerijumi – ar vienoje pasaulio dalyje atsiradęs energijos deficitas negali pakelti kainų visur? 

Rokas: Lietuva energetiškai yra gana geroj padėty. Reikia užbaigti suplanuotus projektus – pasiekti 8 gigavatus pajėgumų, plėtoti saulės ir vėjo energetiką. Jei šios krizės metu būtų nuspręsta statyti dar daugiau, turėtume dar geresnę situaciją. Taip pat svarbios baterijos – jų plėtra jau buvo skatinama, gal verta ją dar labiau didinti.

– O kaip išgyventi žiemą? Vasarą problemų greičiausiai nebus, bet žiemą energijos poreikis išauga, įsijungia šildymas, o saulė ir vėjas veikia mažiau.

Rokas: Jų ir nereikia žiemą. Žiemą turim dujų. Privalom išlaikyt visą Elektrėnų komplektą, atsinaujinti, kiek galima, kitas dujines elektrines. Jos yra išlaikomos, gauna pinigus, kad išsilaikytų. Mes juos privalome išlaikyti, nes daugiau tokių patikimų gamintojų pas mus nenusimato.