„Informuojame, kad nuo šių metų X mėnesio X dienos [...] dėl šiluminių trasų hidraulinių bandymų nebus tiekiamas karštas vanduo“, – kiekvieną vasarą gyventojus pasitinka raštelis prie laiptinės durų. „Juk XXI amžius...“ – atsidūsta gyventojai. Tačiau ne visos pažangios, už Lietuvą turtingesnės šalys yra atsikračiusios šio palikimo. Tiesa, joms pavyksta užtikrinti didesnį komfortą gyventojams.

Vokiečius stebinantis reiškinys

LRT RADIJO bendradarbė Vokietijoje Vida Kaluza pasakoja, kad Berlyne karšto vandens tiekimo sistema yra kitokia nei Lietuvoje, čia karštas vanduo nėra tiekiamas centralizuotai. 

„Kai kam nors Vokietijoje papasakoju, kad Lietuvoje kažkur miesto gale yra šilumos tinklai, per visą miestą teka šitas vanduo, dalis kažkur nuteka, visi stebisi, vadina tai aplinkosaugos katastrofa. Čia kiekviename name yra katilai, o namų savininkai gali nuspręsti, kada jie įjungiami, kada išjungiami. Čia net nesama tokio dalyko, kaip šildymo sezono pradžia ar pabaiga.

Vokietijoje yra įstatymas, nurodantis, kad, jei name gyvena nuomininkas, jis turi teisę visą laiką, bet kuriuo metų laiku turėti šiltą vandenį ir šildymą. Norėjome vasarai atjungti šildymą, sutaupyti, tačiau negalėjome, nes pirmame aukšte gyveno nuomininkai, kurie kartą netgi gegužę paprašė įjungti šildymą. Nesu girdėjusi apie atjungiamą vandens tiekimą ir kitur Vokietijoje, nors galbūt kažkur ir yra likusių senų sistemų“, – kalba V. Kaluza.

Penkerius metus Šveicarijoje gyvenusi „Babyblog“ tinklaraščio autorė Sotera Šveikauskaitė LRT.lt taip pat sako nė sykio nesusidūrusi su Lietuvoje gerai pažįstama situacija, kada kelioms dienoms ar dar ilgiau nutraukiamas karšto vandens tiekimas.

Įspėja SMS žinutėmis, leidžia susiruošti į darbus

LRT RADIJO bendradarbė Švedijoje Vaida Meidutė-Strazdauskienė pasakoja daugybę metų gyvenusi daugiabutyje ir ne kartą susidūrusi su situacija, kuomet kuriam laikui būdavo nutraukiamas karšto vandens tiekimas, tačiau, pasak jos, tai – kur kas mažiau diskomforto keliantis procesas nei Lietuvoje.

„Daug metų gyvenau bute, kuriame – centralizuotas šildymas, vandens tiekimas. Lietuvoje, kuomet grįždavome vasarai, karšto vandens atjungimas būdavo siurprizas, niekad nežinodavome, kada jį vėl įjungs. Karšto vandens tiekimas profilaktiniams darbams nutraukiamas ir Švedijoje, tačiau pranešimai gaunami gerokai iš anksto, o išvakarėse siunčiamos ir SMS žinutės.

Karšto vandens tiekimas nutraukiamas tomis valandomis, kada, labiausiai tikėtina, žmonės leidžia laiką ne namuose – darbo valandomis. Gyventojams užtikrinama galimybė susiruošti į darbą – vanduo netiekiamas nuo maždaug 8:30 iki 15:30 valandos. Tai gali būti porą dienų iš eilės, tačiau tik tuo metu“, – aiškina V. Meidutė-Strazdauskienė.

Pašnekovė pasakoja, kad, jei vandens (šalto ir karšto) tiekimas nutraukiamas dėl avarinių situacijų, į procesą įsijungia gaisrinė pagalba, o SMS žinute siunčiama informacija, kur yra arčiausias gaisrinės postas, kuriame dalijamas geriamas vanduo.

Kai kuriems Lietuvoje be karšto vandens tenka gyventi ir porą savaičių

Kaune, Vilniuje hidrauliniai bandymai paprastai užtrunka porą dienų, Alytuje – apie tris, Panevėžyje, Šiauliuose be karšto vandens pakentėti tenka apie 3–5 dienas, apie keturias dienas procesas trunka Klaipėdoje. Tuo metu, pavyzdžiui, Ukmergės gyventojai vandenį kaitintis puoduose ir virduliuose maudynėms yra priversti apie porą savaičių.

Mūsų sistemų pagrindas vis dar yra sovietinių laikų standartai, kai žmogus be karšto vandens galėjo gyventi dvi savaites ar daugiau. Tačiau judame iš Rytų į Vakarus ir esame kažkur pusiaukelėje.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas V. Lukoševičius sako, kad laikas, kada netiekiamas karštas vanduo, labiausiai priklauso nuo istorinės šilumos tinklų konfigūracijos.

„Didieji miestai turi žiedinę vamzdynų sistemą, daug žiedų, tad nutraukus tiekimą ir vamzdį remontuojant vienoje vietoje, karštą vandenį galima tiekti per kitą pusę. Tačiau, jei miestas mažas, toks kaip Ukmergė, jame yra viena magistralė išilgai miesto, ją remontuojant nėra galimybės iš kitur patiekti karšto vandens, taisymas trunka ilgiau.

Mūsų sistemų pagrindas vis dar yra sovietinių laikų standartai, kai žmogus be karšto vandens galėjo gyventi dvi savaites ar daugiau. Tačiau judame iš Rytų į Vakarus ir esame kažkur pusiaukelėje. Didelė dalis tinklų jau yra modernizuoti, perjunginėjami, netgi taikomos mobiliosios katilinės, atvežamos remonto metu“, – aiškina pašnekovas.

Pasak V. Lukoševičiaus, galima viską padaryti taip, kaip Švedijoje, tačiau tuomet teks didinti šilumos kainas.

„Jei renkamės pigiausią būdą, reikia kentėti, o jei komfortiškiausią, su įvairiausiais perjungimais, apėjimo linijomis, mobiliomis katilinėmis, reikia viską įskaičiuoti į tarifą. Tačiau tuomet žmonės bus nepatenkinti, kad šildymas ar karštas vanduo brangsta.

Papildomai niekas pernelyg nesiveržia mokėti, todėl investuoti į tinklų modernizaciją tenka iš turimų lėšų. Lėšų nėra tiek daug, kad didžiuosius miestus ar mažesnius būtų galima greitai pertvarkyti“, – sako jis.

Anot V. Lukoševičiaus, situacija skirtinguose miestuose yra skirtinga, tačiau bendrai pažanga yra padaryta didelė, nes valstybė reguliuoja standartus, vamzdynų atnaujinimui skyrė nemažai ES lėšų. Laikai, kada vandens tiekimas būdavo nutrauktas kelioms savaitėms – užmarštyje arba į Rytus nuo Lietuvos.

„Daug dirbau Ukrainoje, Kazachstane, tad galiu drąsiai pasakyti, kad ten, kur dar yra tarybinių laikų standartai ir darbo stilius, atjungti karštą vandenį iki mėnesio yra normali praktika. Niekas nesivargina dėl vartotojų. Mes stengiamės, kad tai truktų kuo trumpiau, suprantame vartotojų nepasitenkinimą, be to, turime bėdų dėl savo prestižo ir reputacijos, tad darome, ką galime“, – LRT.lt sako pašnekovas.