Bankų dosnumas indėlininkams išgaravo. Už gyventojų patikėtas santaupas didieji bankai siūlo itin menkutes palūkanas. Laikai, kai indėlis krovė kapitalą, esą jau visiems laikams liko praeityje.

Staigūs svyravimai

Vos per metus lito palūkanos iš rekordinių aukštumų nusirito į giliausias žemumas. Tokių mažų palūkanų Lietuvos gyventojai neprisimena, o statistika liudija, kad šiuo metu VILIBOR (palūkanų norma, kuria bankai skolina lėšas kitiems bankams ir nuo kurios priklauso klientams teikiamų paskolų litais palūkanos) yra žemiausiame lygyje per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją.

Dar praėjusių metų viduryje bankų ekspertai sutartinai trimitavo: rinkoje jaučiamas litų stygius, tad palūkanos ir sukilo į neregėtas viršūnes. Pinigus padėti kaip indėlius gyventojams labiau apsimokėjo nei investuoti. Jokie kiti investavimo produktai nežadėjo tokių palūkanų, kokios buvo siūlomos už indėlius bankuose ar kredito unijose. Nepraėjo nė metai, ir iš 9 ar net 10 proc. palūkanų teliko trupiniai.

Šiandien didžiuosiuose šalies bankuose už metų trukmės terminuotąjį indėlį tegalima gauti nuo 1 iki 2,5 proc. Vietos bankai, neturintys turtingų "mamų", litus iš gyventojų metams skolinasi už 4–4,7 proc. palūkanų. Konkurencinį pranašumą bankų atžvilgiu, regis, įgijo kredito unijos, už metų trukmės terminuotą indėlį siūlančios net iki 7,5 proc. palūkanų.

Priežastys kelios

Paklausti, kodėl už indėlius siūlomos tokios menkos palūkanos, bankai vieningai atsako, esą nustatant indėlių, lygiai kaip ir paskolų palūkanas, vadovaujamasi VILIBOR. Tarpbankinės lito palūkanos dar niekada nebuvo tokios mažos kaip dabar. Antradienį trijų mėnesių VILIBOR tebuvo 1,82 proc., pusmečio – 2,22 proc., metų – 2,97 proc.

VILIBOR nuopuolis liudija tai, kad rinkoje yra litų perteklius. Tai reiškia, kad bankai turi sukaupę užtektinai litų, o kur jų dėti – neturi, nes noras skolintis ir skolinti nacionaline valiuta išblėso. Krito paklausa, krito ir kaina.

"Didelė investicinė grąža visuomet susijusi su didele rizika. Praėjusiais metais rizika buvo padidėjusi dėl situacijos tiek vidaus, tiek aplinkinėse rinkose ir devalvacijos grėsmės, todėl palūkanos buvo tokios didelės. Padėtis ėmė stabilizuotis ir palūkanos krito", – dar vieną palūkanų kritimo priežastį paminėjo banko "Nordea" investavimo projektų vadovas Modestas Plakys.

Siūlo alternatyvas

Pastaruoju metu labiausiai indėlių litais palūkanas apkarpė "DnB Nord" bankas. Jis klientams už, pavyzdžiui, trijų mėnesių terminuotąjį indėlį siūlo vos 0,1 proc. palūkanų.

"DnB Nord" banko atstovas spaudai Andrius Vilkancas pripažino, kad indėlių palūkanos nebėra tokios patrauklios, kokios buvo prieš pusmetį ar anksčiau. "Tad su klientais tenka kalbėti apie kitas investavimo ir taupymo alternatyvas. Didesnes palūkanas ir palyginti saugias investicijas užtikrina obligacijos, leidžiamos tiek banko, tiek Vyriausybės. Be to, turime specialų taupymo ir investavimo produktą "Pinigų fabrikas", – pasakojo A.Vilkancas.

Pasinaudoję "Pinigų fabriko" pasiūlymu "3–6–36", banko klientai gali gauti net iki 6 proc. metinių palūkanų vietoj 1 proc. už įprastinį metų trukmės indėlį. Minėtas taupymo planas lėšas siūlo lygiomis dalimis išskirstyti į trijų ir šešių mėnesių terminuotuosius indėlius bei trejų metų trukmės obligacijas.

Tiems, kurie nori užsidirbti daugiau, su akcijomis susietas ar garantuotos grąžos obligacijas vietoj indėlių siūlo ir kiti bankai.

Bankai renkasi

Vis dėlto itin mažas indėlių palūkanas siūlo tik didieji užsienio kapitalo bankai. Jie turi galimybę palyginti pigiai skolintis užsienio rinkose, tad jų nespaudžia būtinybė pritraukti pinigų vidaus rinkoje tam, kad galėtų teikti paskolas.

To negalima pasakyti apie vietos bankus. Užsienyje jie skolinasi brangiau nei didieji "broliai", tad net ir dabar nespjauna į gyventojų suneštus litus – už juos siūlo kone dukart didesnes indėlių palūkanas nei VILIBOR norma.

"Esame lietuviškas bankas, neturime "motininio" banko, kuris mums galėtų paskolinti. Todėl mūsų veiklos pagrindas – indėlininkai ir jų pasitikėjimas. Dėl šios priežasties turime siūlyti patrauklias palūkanas, – aiškino Tomas Vaišvila banko "Snoras" Viešųjų ryšių skyriaus viršininkas. – Indėlininkai rinkdamiesi, kur laikyti pinigus, atsižvelgia į banko patikimumą ir palūkanų lygį, tačiau jei bankas bus nepatikimas, net su 20 proc. palūkanomis indėlių nepritrauks."

Taigi VILIBOR nuosmukis, ko gera, nėra pagrindinė menkų indėlių palūkanų priežastis.

"Palūkanų kainos nėra mažos ir atitinka tarpbankinės palūkanų rinkos kainą. Bankai renkasi, iš ko skolintis: privačių asmenų ar kitų bankų", – pripažino M.Plakys.

Didelės palūkanos – praeitis?

M.Plakio teigimu, ateityje nebereiktų tikėtis aukštų palūkanų. Euro zonos šalių patirtis rodo, kad net per krizę laikėsi 3–4 proc. metinės palūkanos. "Lietuvoje, net jei dar kurį laiką neturėsime euro, tokių aukštų lito palūkanų, kokios buvo praėjusiais metais, nebereiktų tikėtis. Nebeliko rizikos veiksnių: padėtis aplinkinėse rinkose stabilizuojasi, Estija artimiausiu metu ketina įsivesti eurą, didžioji dalis paskolų Lietuvoje paimta eurais, litų paklausa sumažėjo, nes bijomasi svyravimo", – įsitikinęs banko "Nordea" specialistas.

"Jei toliau mažės rizika vidaus rinkoje, lito ir euro palūkanos turėtų susilyginti", – pritarė ir Violeta Klyvienė, "Danske" banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims.

Pasak M.Plakio, indėlis nėra vieta užsidirbti, tai saugaus rezervo vieta. Būtent krizė ir dėl jos padidėjusi rizika leido žmonėms iš indėlių užsidirbti neįprastai daug. Kaip indėlis turėtų būti laikomos 6–12 mėnesių išlaidų dydžio santaupos. Jei santaupos didesnės, jas siūloma investuoti į rizikingesnes investavimo priemones.

Pervilios indėlininkus?

Atrodytų, šiuo metu yra puiki proga vietos bankams ir kredito unijoms, siūlančioms aukštesnes palūkanas, pervilioti indėlininkus iš užsienio kapitalo bankų. Pastarieji tokios grėsmės neįžvelgia.

"Šiandien ne palūkanos, o neapibrėžtumas dėl ateities perspektyvų ir siekis turėti rezervą juodai dienai lemia, kodėl gyventojai apsisprendžia santaupas nukreipti į indėlius. Žmonės, neturėdami tokio rezervo, gali pajusti labai skaudžių padarinių. Taigi miglotos ateities perspektyvos neturėtų lemti didesnių taupymo tendencijų pokyčių", – mano V.Klyvienė.

Ūkio banko Vilniaus filialo valdytoja Ingrida Kondrotienė patvirtino, kad pastaruoju metu indėlininkų skaičius didėja, nors prielaidų, kad tai yra iš kitų bankų pervilioti klientai, nedaroma.

"Manau, kad tai susiję ne tik su didesnėmis palūkanomis, bet ir kitu banko paslaugų, kurias suteikiame savo klientams, paketu", – tikino I.Kondrotienė.

Jekaterina Rojaka, "DnB Nord" grupės vyriausioji ekonomistė

Mažos palūkanos turėtų būti gera žinia norintiems investuoti. Tačiau investicijų poreikis dar menkas. Taigi žemos palūkanos šiuo atveju tapo veikiau bloga žinia indėlininkams nei gera – investuotojams.

Keičiantis palūkanų normoms, sumažėjo indėlių, laikomų eurais. Prieš metus jie sudarė apie 40 proc. visų indėlių, o dabar – apie 30 proc. Nors palūkanos nedidelės, indėliai litais dar patrauklesni.

Visi indėlius siūlantys bankai stengiasi pasiūlyti klientams ir alternatyvių produktų. Tačiau gyventojai net nukritus palūkanoms renkasi indėlius dėl jų teikiamos garantuotos grąžos. Žinoma, yra dalis žmonių, kurie renkasi rizikingesnius investicinius produktus, tačiau tokių buvo visada, neatsižvelgiant į palūkanų normas ar ekonominę bei finansinę padėtį rinkoje. Kai indėlių palūkanos buvo didelės, žmonės dėjo santaupas kaip indėlius ir nesirinko alternatyvių produktų, nes galėjo gauti labai didelę garantuotą grąžą.

Žinoma, sumažėjus indėlių palūkanoms, taupymo statistika gali pablogėti, tačiau pastebimos migracijos nebus. Gyventojams, kurie renkasi taupymo ir investavimo produktus, svarbiausia lankstumas, pelningumas ir saugumas. Todėl žmonės vis dar domisi indėliais.

Naujų indėlių sumos, palyginti su buvusiomis prieš metus, sumažėjo 40–45 proc. Taigi pinigų rinka senka. Žmonės, ką turėjo sukaupę, tą turi, o naujų ir papildomų atsargų, kurias galėtų investuoti ir taupyti, neatsiranda. Jau galime kalbėti apie senkančias santaupas: žmonės ėmė naudoti rezervus, mažėja santaupų turinčių gyventojų skaičius. Pastebimai mažėja žmonių, turinčių santaupų, kurių pakaktų išgyventi pusmetį. Dauguma gyvena iš darbo užmokesčio, o santaupų turi ne daugiau nei mėnesiui.

Tomas Pilipavičius, Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas

Prieš gerus metus bankų siūlytos 9–10 proc. dydžio palūkanos nėra normalus reiškinys ir buvo akivaizdu, kad tai negali ilgai tęstis. Žinoma, gyventojai suskubo tuo naudotis, tačiau finansų sektorius ir bankai su iškilusiomis problemomis susitvarkė ir padėtis stabilizavosi. Kartu nukrito ir palūkanų normos.

Dauguma žmonių santaupas kaip indėlius laiko ir laikys ne dėl palūkanų dydžio, o dėl saugumo ir patikimumo. Taigi nevertėtų tikėtis, kad itin sumažėjus indėlių palūkanoms, gyventojai suskubs ieškoti alternatyvių investavimo priemonių. Investavimo rinka su indėliais niekada nekonkuravo. Galbūt padėtis ateityje pasikeis, tačiau kad tai įvyktų, žmones reikia šviesti. Tik labai nedidelei gyventojų daliai terminuotasis indėlis yra kaip investavimo priemonė. Taigi tik šie asmenys ir galvos, kur šiuo metu nukreipti santaupas.

Bankai ir anksčiau siūlė įvairių taupymo alternatyvų, su akcijomis susijusių investavimo priemonių. Tačiau, manau, žmonės neskubės atsisakyti indėlių, o juo labiau investuoti į rizikingas investavimo priemones. Lietuviai dar per daug išsigandę, tad kaip indėliai laikomos santaupos ir liks juodai dienai. Be to, net ir ekonomikos pakilimo laikais palyginti nedaug gyventojų investavo į rizikingas investavimo priemones. Tautiečiai pernelyg konservatyvūs ir nelengva jiems įsiūlyti indėliams alternatyvių taupymo priemonių.