Seime pradėtos svarstyti Darbo kodekso pataisos, keliančios nemažai aistrų tarp profsąjungų, politikų ir mokslininkų. Kaip LRT.lt teigė Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, prieš pradedant svarstyti darbo santykių liberalizavimo modelį, reikėjo paraleliai vykdyti kelis ne mažiau svarbius projektus – investicijų pritraukimo aktyvinimo ir darbo apmokėjimo harmonizavimo. Tačiau to nebuvo padaryta.

Atsakydamas į klausimą, ko, pataisius Darbo kodeksą, gali tikėtis eiliniai dirbantieji, profesorius atkreipė dėmesį, kad naujas socialinis modelis ir Darbo kodekso pataisymai, anot jo, buvo orientuoti į tai, kad šalies ekonomika augtų ir susidarytų gerų darbo vietų perteklius.

„Tuomet susidarytų ir sąlygos paprasčiau išeiti iš darbo arba darbdaviams atleisti savo darbuotojus. Jeigu gerų ir gerai apmokamų darbo vietų rinkoje nėra pakankamai, tuomet darbo santykių liberalizavimas eiliniams dirbantiesiems jokios naudos neduos“, – tikina B. Gruževskis.

–    Taigi žmonės tiesiog būtų kur kas greičiau ir paprasčiau atleidžiami iš darbo?

–    Būtent, nes gerų darbo vietų nebus arba jos nebus pasiekiamos. Todėl valdžiai pirmiausia reikėjo pasirūpinti, kad augtų investicijos gamybai arba kitoms sritims, kur būtų sukuriamos gerai apmokamos darbo vietos.

–    Kaip, jūsų manymu, viskas klostysis toliau, kai jūsų paminėti svarbūs projektai nevykdomi, o Darbo kodeksas jau pradėtas Seime taisyti?

–    Pataisytas Darbo kodeksas neduos tiek naudos, kiek tikėtasi, ir bus parankus tik tiems, kas turi gerai apmokamas darbo vietas. Tačiau tokių žmonių Lietuvoje yra vos 15 proc.

–    Ar pastaruoju metu matosi ženklų, kad investicijos Lietuvoje realiai didėja?

–    Atrodytų, kad investicinių projektų iš tikrųjų daugėja. Tačiau aš nepritarčiau nuomonei, kad darbo santykių liberalizavimas pritrauks daugiau investicijų. Tai – tik tikimybė.

–    Jeigu, priėmus Darbo kodekso pataisas, iš tikrųjų darbdaviams bus lengviau iš darbo atleisti darbuotojus, ar tokie pokyčiai, esant dabartinei šalies ekonominei situacijai, nesukels daugiau socialinių prieštaravimų ir įtampos?

–    To tikrai nepavyktų išvengti, jei investicijų ir gerų darbo vietų nedaugės. Be to, pagrindinės emigracijos priežastys šiuo metu – žemas darbo užmokestis ir nepatenkinami, nedraugiški darbo santykiai.  

Jei šie gyvenimo požymiai labiau pablogėtų, tuomet darbo rinka jauniems žmonėms taptų dar labiau nepatraukli ir emigracija tik aktyvėtų. Kitaip tariant, žvelgiant į tolimesnę perspektyvą, mes veiktumėm patys prieš save ir savo ekonominę ateitį, nes Lietuvoje šiuo metu labiausiai iš visų Europos Sąjungos valstybių itin stinga kvalifikuotos darbo jėgos.

–    Kaip jūs vertinate kai kurių politologų pastebėjimus, kad po to, kai Lenkijoje buvo liberalizuoti darbo santykiai, tarp lenkų kilo nemenkas nepasitenkinimas, o tai lėmė, kad į šalies valdžią buvo išrinkti kur kas radikalesni politikai?

–    Neturiu tikslios informacijos ar politologinių vertinimų, tačiau tokią prielaidą iš tikrųjų galima būtų daryti, nes Lenkijoje ženklių investicijų nebuvo, o dėl to darbo rinka nesuaktyvėjo. Yra tekę girdėti, kad lenkai laikinąsias darbo sutartis vadina „šiukšlėmis“.

–    Ar, jūsų manymu, Lietuvoje įžvelgiami kokie nors realūs planai, sprendimai, kaip galima būtų pažaboti arba bent pristabdyti emigraciją?

–    Kol kas – ne. Tam, kaip jau minėjau, reikia, kad darbo rinka Lietuvos piliečiams būtų kur kas patrauklesnė, o socialinė aplinka – dosnesnė.

–    Kaip jums atrodo, ar dar įmanoma būtų į Lietuvą susigrąžinti tuos žmones, kurie emigravo prieš 15–20 metų?

–    Prieš tiek laiko emigravusius žmones susigrąžinti tikimybė tikrai nėra didelė. Mums pakaktų susigrąžinti tuos, kurie išvyko prieš trejus ar penkerius metus – vadinamuosius pokrizinius emigrantus. Jei pavyktų suaktyvinti jų motyvaciją sugrįžti į tėvynę, Lietuvoje atsirastų maždaug 100 tūkst. naujų kvalifikuotų ir patyrusių savo darbo srityje dirbančiųjų. Tai būtų nuostabus rezultatas šalies emigracijos politikoje.

–    Ką dar be patrauklesnių darbo santykių ir darbo rinkos dar galima būtų pasiūlyti tiems, kas dar iš emigracijos žvalgosi tėvynės link?

–    Pirmiausia reikėtų atnaujinti tas socialines programas, kurios buvo sukurtos ir veikė iki sunkmečio – vaikų darželių prieinamumo, vaikų priežiūros, o taip pat mažinti verslo prieinamumo apribojimus, pagerinti sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumą ir kokybę. Kiekviena valstybės institucija gali tiesiogiai prisidėti, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau.