Bokalas alaus karštą vasaros dieną daugeliui tautiečių – tikra atgaiva. Tačiau besimėgaudamas karstelėjančiu šalto alaus skoniu retas susimąsto, kiek šis gėrimas iš tikrųjų kainuoja.

Antkainiai – algoms mokėti

Bokalas (0,5 l) didžiųjų šalies aludarių pagaminto alaus didmiesčių baruose vidutiniškai kainuoja apie 5–6 litus, parduotuvėse – apie 2–3 litus. Kur kas pigiau šio gėrimo galima įsigyti elektroninėse parduotuvėse. Litras vienos populiariausių šalyje rūšių alaus tekainuoja 5,5 lito. Panaši yra ir didmeninė šio gėrimo kaina.

"Didmeninė litro alaus kaina barams svyruoja vidutiniškai nuo 5 iki 6 litų, atsižvelgiant į rūšį. Prekybos centrams parduodame kiek pigiau. Nenorėčiau sakyti tikslios didmeninės kainos parduotuvėms, nes prekybininkams tai nepatiktų, gali prasidėti konfliktai. Palikime tai komercine paslaptimi. Bet galiu atvirai pasakyti, kad jie uždeda gerokai mažesnį antkainį nei barai", – dienraščiui sakė bendrovės "Švyturys-Utenos alus" korporatyvinių reikalų direktorius Dainius Smailys.

Taigi barai alui taiko net 100 proc. antkainį. Tiesa, iš to reikia išlaikyti patalpas, sumokėti darbuotojams atlyginimus, komunalinius mokesčius.

"Negalime sau leisti parduoti nė vieno produkto už savikainą. Reikia mokėti nuomą, komunalinius mokesčius, atlyginimus ir t. t. Be to, pastaruoju metu dar pabrango elektros energija", – aiškino bendrovės "Fortas", valdančios restoranus "Fortas" ir "Forto dvaras", rinkodaros vadybininkas Kęstutis Markevičius.

Kiek kainuoja alus?

Beje, daugelis viešojo maitinimo įstaigų sunkmečiu sumažino alaus ir patiekalų kainas. Tačiau, pasak "Forto" rinkodaros vadybininko, barai, kavinės ir restoranai tai darė iš savo kišenės. Aludariai esą didmenines kainas dar ir padidino, nes pabrango žaliavos, padidėjo energijos sąnaudos.

"Neatsimenu, kad didieji aludariai apskritai kada nors būtų mažinę kainas", – konstatavo pašnekovas.

Taigi kiek kainuoja pagaminti alų, kokį antkainį taiko patys gamintojai ir kodėl didžiųjų aludarių produktai – brangesni nei mažųjų? Butelis (0,5 l) pastarųjų gaminamo alaus parduotuvėse kainuoja 1,5–2,5 lito. Kai kurie barai už 6 litus siūlo net litrą mažųjų aludarių pagaminto gėrimo – taigi kaina perpus mažesnė nei, pavyzdžiui, "Švyturio-Utenos alaus" ar "Kalnapilio-Tauro grupės" gaminių. Gana keista, nes ekonomikos dėsniai skelbia, kad kuo daugiau produkto gaminama, tuo jis pigesnis.

Bendrovės "Kauno alus" rinkodaros direktoriaus Gintauto Staniulio teigimu, pagaminti litrą alaus, įskaičiuojant akcizą (apie 40 proc. kainos, t. y. apie 40 centų už litrą vidutinio stiprumo alaus), žaliavas, darbą ir energijos išlaidas, kainuoja maždaug litą. Barams litrą alaus mažieji gamintojai parduoda vidutiniškai po 2 litus.

Anot jo, yra net kelios priežastys, kodėl didžiųjų aludarių gaminiai yra brangesni. "Pavyzdžiui, mes beveik nepatiriame išlaidų rinkodarai ir reklamai, orientuojamės į protingą alaus žinovą, kuris geba atskirti tikrą lietuvišką alų nuo masinės produkcijos ir mėgsta tą alų. O didžiosios gamyklos reklamai ir tarpusavio konkurencinei kovai išleidžia labai daug pinigų", – tikino "Kauno alaus" rinkodaros vadovas.

Brangi kokybės kontrolė

Didieji šalies aludariai nesutiko atskleisti, kiek jiems kainuoja pagaminti litrą alaus. Tačiau patikino išlaidų turintys kur kas daugiau nei mažosios gamyklos.

"Mažieji aludariai neturi nei kokybės kontrolės įrangos, nei laboratorijų. Su tuo jų alumi visko būna. O pas mus stovi milijonus litų kainuojanti įranga. Vien alkoholio stiprumo matavimo įrenginys mums atsiėjo 200 tūkst. eurų (690 tūkst. litų). Pastatyti vidutinio pajėgumo gamyklą kainuoja apie 40 mln. eurų (138 mln. litų). Taip pat reikia atsižvelgti į įrangos nusidėvėjimą – kas penkerius šešerius metus kai kuriuos įrenginius reikia keisti. O norint pradėti virti alų kaime, tereikia "bačkos" ir šaukšto. Ten viskas paprasčiau", – mažųjų konkurentų argumentus atrėmė bendrovės "Švyturio-Utenos alus" generalinis direktorius Rolandas Viršilas.

Jis taip pat atskleidė, kad reklamai bendrovė kasmet išleidžia apie 4 mln. litų. Be to, didieji aludariai darbuotojams moka ir didesnius atlyginimus, jų "Švyturys-Utenos alus" esą nemažino net sunkmečiu.

Tiesa, R.Viršilas patikino, kad per sunkmetį dalis įmonės produkcijos vis dėlto atpigo. Nepakitusi liko tik aukščiausios kokybės ("premium" klasės) alaus kaina. Maždaug perpus susitraukė ir įmonės pelnas. Tačiau konkrečių skaičių jis neatskleidė. Mat tokia yra akcininkų – "Carlsberg" įmonių grupės – politika.

Kratosi konkurentų?

Kalbama, jog barams, kavinėms ir restoranams didieji aludariai dažniausiai iškelia sąlygą, kad pradėjus pardavinėti jų gaminamą alų, maitinimo įstaigoje neatsiras jokių mažųjų aludarių gaminių. Tačiau pasak bendrovės "Fortas" rinkodaros vadybininko Kęstučio Markevičiaus, tai netiesa.

Jis pripažino, kad verslininkai nemėgsta, kai šalia jų įsikuria ir konkurentai. Tačiau ribotas alaus pasirinkimas esą būna tik dėl paklausos.

"Nė viena bendrovė nesidžiaugia, kai šalia įsikuria konkurentai. Mes irgi mieliau dirbtume vieni. Bet dėl to, kad bare parduodamas kelių skirtingų gamyklų alus, didieji aludariai tikrai nesijaudina. Aišku, bandydami išvengti laisvos konkurencijos, jie dažniausiai pateikia papildomų pasiūlymų. Bet niekada nėra prieštaravę tam, kad pardavinėtume ir kitų gamyklų alų. Ne kartą esame siūlę ir mažųjų aludarių produkcijos. Tačiau šie bandymai neprigijo", – sakė bendrovės "Fortas" rinkodaros vadybininkas.

Alaus pasirinkimą esą lemia paklausa. Vienų rūšių alaus išgeriama daug, o kitų – ne toks populiarus – tiesiog surūgsta. Žmonės dažniausiai renkasi tik žinomą, gerai išreklamuotą produktą. Dėl to daugelis barų, kavinių ir restoranų užsakinėja tik populiariausią alų.

"Tie, kurių specializacija – alaus verslas, gali sau leisti pardavinėti daugiau rūšių, o "Fortas" yra restoranas ir alus nėra pagrindinė mūsų prekė", – aiškino K.Markevičius.