Jaunuoliai, besiskundžiantys, kad negauna darbo, patys turėtų būti aktyvesni, užuot laukę, kol viskas bus paduota ant lėkštutės. Galimybių atlikti įvairias praktikas ir sėkmės atveju gauti darbą išties nemažai, tik retas jomis pasinaudoja.

Stabdo baimė

Baigiantis mokslo metams dažnas studentas ieško galimybės atlikti darbo praktiką. Tačiau tikrai ne kiekvienas susimąsto, kad tai galima padaryti užsienyje ir įgyti kur kas daugiau patirties, kuri vėliau gali atverti ne vienos geidžiamos darbovietės duris.

Į įvairias ES institucijas Lietuvoje, Briuselyje, Liuksemburge ir kituose miestuose kasmet skelbiamos stažuotojų atrankos.

Jauniems žmonėms tai galimybė susipažinti su konkrečios institucijos veikimo principais, įgyti praktinių įgūdžių, praplėsti akiratį. Be to, už dalį stažuočių yra mokama – stažuotojai gali gauti apie 1000 eurų per mėnesį. Tačiau, pasak Europos Parlamento Informacijos biuro vadovės Daivos Jakaitės, kandidatų iš Lietuvos nėra daug.

„Kai gauname pareiškėjų į stažuotes sąrašus, pirmiausia ieškome lietuviškų pavardžių. Dirbame komunikacijos srityje, tad mums svarbu, kad žmonės mokėtų lietuviškai. Tačiau pareiškėjų sąrašuose lietuviškų pavardžių labai mažai. Tad mūsų tautiečiams norėčiau palinkėti drąsos“, – teigė D.Jakaitė.

Pašnekovė svarstė, kad lietuvius nuo stažuočių ES institucijose greičiausiai atbaido baimė, nors jai nėra jokio pagrindo.

„Žmonės tikriausiai mano, kad ten reikia tik politologų ir IT specialistų, todėl net nebando siūlytis. Bet taip tikrai nėra. ES institucijose rengiami pačių įvairiausių sričių teisės aktai, tad darbo čia gali gauti visokie specialistai – ir žemės ūkio srities studentai, ir aplinkosaugininkai, ir socialinių mokslų atstovai, ir apskritai bet kas“, – laikraščiui sakė D.Jakaitė.

Anot jos, kita priežastis, kodėl ES institucijose nėra daug besistažuojančių lietuvių, – bendra šalies ekonominė padėtis.

„Jei kalbame apie stažuotes be stipendijos, Lietuvoje turbūt nėra daug šeimų, kurios gali sau leisti vieną narį išlaikyti, kol jis neatlygintinai stažuos užsienyje. Tačiau jei stažuotė yra su stipendija, kuri kartais siekia ir daugiau nei 1000 eurų per mėnesį, manau, gyventi galima. Žinoma, negyvensite kaip tikrieji ES institucijų darbuotojai, bet taip pat apmokamos kelionės išlaidos, suteikiamas sveikatos draudimas, kitos socialinės garantijos“, – teigė pašnekovė.

Būti įvykių sūkuryje

Europos personalo atrankos tarnybos (EPSO) direktoriaus patarėja Agnė Martikonienė juokaudama stažuotes palygino su gyvenimu kartu prieš susituokiant.

„Atliekant stažuotę galima pasitikrinti savo suderinamumą su ES institucijomis. Tai leidžia susidaryti nuomonę, ar darbas ES institucijose yra tas būdas, kaip žmogus norėtų keisti pasaulį, ar tai ta vieta, kur jis norėtų dirbti“, – pasakojo A.Martikonienė.

Jos teigimu, atlikta stažuotė nebus papildomas pranašumas siekiant įsidarbinti ES institucijose, tačiau patirtis dar niekam nesukliudė.

„Stažuotė ES institucijose išties yra vienas paprasčiausių būdų pajusti europinės karjeros skonį. Formaliai ji nesuteikia jokio konkurencinio pranašumo EPSO konkursuose, bet buvimas įvykių sūkuryje gali padėti“, – sakė A.Martikonienė.

Pasak jos, per stažuotę siekiama abipusės naudos. „Nesu girdėjusi baisių istorijų apie stažuotoją, kuris pastatomas prie kopijavimo aparato. Iš tikrųjų visi stengiasi stažuotojui duoti konkretų projektą, kad žmonės ir atneštų naudos organizacijai, ir gautų konkrečios patirties“, – pridūrė A.Martikonienė.

Tai patvirtina ir Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje stažuotę atliekanti Laura Valauskaitė.

„Džiaugiuosi, kad darbuotojai įtraukia mane į visas veiklas ir projektus, kurie vykdomi, – pasakojo ji. – Akademinis išsilavinimas gana abstraktus, todėl galimybė žinias pritaikyti praktiškai yra labai vertinga.“

Atrankos į finansuojamas stažuotes ES institucijose paprastai vyksta du kartus per metus. Pagrindiniai reikalavimai norintiems stažuoti – įgytas bakalauro laipsnis ir dviejų oficialiųjų ES kalbų mokėjimas, viena jų turi būti anglų, prancūzų arba vokiečių. Stažuotis negaunant stipendijos priimami ir universitetinę praktiką atliekantys studentai.

Kliudo dėstytojai

Lietuvoje veikia ir nacionalinė tarptautinės praktikos programa „Patirties partneriai“, kuri yra finansuojama ES struktūrinės paramos lėšomis.

Šios programos tikslas – sudaryti galimybę socialinių ir humanitarinių studijų programų studentams įgyti tarptautinės patirties tarpvyriausybinėse ir tarptautinėse nevyriausybinėse organizacijose, pramonės ir verslo įmonėse užsienyje.

Šia programa pasinaudoję studentai ne tik įgyja patirties tarptautinėse bendrovėse, bet ir gauna stipendiją. Ji, priklausomai nuo šalies, kurioje atliekama praktika, siekia 400–600 eurų per mėnesį.

Tačiau šia programa pasinaudojusių lietuvių taip pat nedaug. Pasak Jungtinių Tautų vystymo programos (JTVP) projektų koordinatorės Rūtos Svarinskaitės, dėl to iš dalies kaltos ir aukštosios mokyklos. Šiuo metu prie programos „Patirties partneriai“ yra prisijungę Vilniaus, Vilniaus Gedimino technikos, Mykolo Romerio universitetai ir Kauno bei Vilniaus kolegijos.

„Kadangi tarptautinė praktika beveik visose aukštosiose mokyklose, kurios dalyvauja projekte, nėra integruota į studijų procesą arba praktikos trukmė yra tik 4–6 savaitės, kai kurių projekto partnerių aukštųjų mokyklų studentai gali išvykti į 3 mėnesių tarptautinę praktiką tik labai ribotais laikotarpiais. Tai mažina išvykimų intensyvumą, galimybę patenkinti tarptautinių partnerių poreikį ir panaudoti parterių siūlomas vietas konkrečiu laikotarpiu“, – teigė R.Svarinskaitė.

Pasak jos, JTVP neišsiuntus praktikanto į tarptautinio partnerio siūlomą vietą konkrečiu laikotarpiu, tos vietos siūlomos kitų šalių studentams, o sutarta praktikos vieta neretai prarandama.

„Tais atvejais, kai tarptautinė praktika yra integruota į studijų procesą ir studentams yra galimybė susiderinti individualų mokymosi planą bei išvykti į 3 mėnesių tarptautinę praktiką, de facto pasitaiko atvejų, jog fakultetų vadovybė ar atskiri dėstytojai vis tiek nesudaro sąlygų studentui išvykti motyvuodami, kad gali nukentėti studijų rezultatai, o studentui tai gali turėti finansinių padarinių, tekti mokėti už mokslą“, – akmenį į aukštųjų mokyklų daržą metė R.Svarinskaitė.

Įtinka ne visi

Be to, pavyzdžiui, kolegijų studentai tarptautinę praktiką gali atlikti tik antrame kurse ar trečio kurso pradžioje griežtai nustatytu laiku, todėl šis nelankstumas apriboja jų išsiuntimo į tarptautinę praktiką galimybes.

R.Svarinskaitės teigimu, studentų pritraukimas, motyvavimas išvykti į tarptautinę praktiką, konsultavimas dėl asmeninės karjeros valdymo ir tarptautinės praktikos vietos reikalauja papildomų kvalifikuotų žmogiškųjų išteklių paskyrimo šiai veiklai vykdyti bei jų individualių pastangų, tačiau ne visos projekte dalyvaujančios aukštosios mokyklos dėl įvairių priežasčių gali užtikrinti realų poreikio patenkinimą šiuo požiūriu.

„Tarptautinė praktika nėra aukštųjų mokyklų prioritetas. Be to, prisideda kadrų kaita, didelė kitų darbų apimtis, patirties bendraujant su tarptautiniais partneriais ir jų reikalavimų supratimo trūkumas, darbuotojų užimtumas einant pagrindines pareigas ir t. t.“, – trūkumus vardijo pašnekovė.

Anot jos, dėl visų šių priežasčių studentai galiausiai gauna per mažai asmeninės karjeros valdymo paslaugų, individualių konsultacijų, sugeba parašyti tik standartinius motyvacinius laiškus nesigilindami į priimančių organizacijų reikalavimus, nemoka pristatyti savo įgytos patirties ir nesugeba parodyti orientacijos į rezultatus.

R.Svarinskaitė pasakojo, kad yra pasitaikę atvejų, kai tarptautiniai partneriai, su kuriais sudaryti susitarimai dėl tarptautinės praktikos vietų, yra itin solidžios tarptautinės ar užsienio organizacijos, neatsirenka nė vieno pasiūlyto kandidato, nes studentų užsienio kalbos žinios nėra pakankamos arba kandidatams trūksta dar studijų metais įgytos praktinės patirties, kuri gali apimti ir savanorystę, praktikas Lietuvoje, nevyriausybinių organizacijų veiklą ir panašiai.

„Studentai dar mažai įvertina praktinio mokymosi naudą ir išimtai orientuojasi į puikių akademinių rezultatų siekimą. Toli gražu ir ne visi dėstytojai supranta praktinio mokymosi, ypač užsienyje, naudą“, – teigė R.Svarinskaitė.