– Ko iš valdžios Kovo 8-osios proga laukia moterys?

– Tą dieną – nieko. Mes, moterys, pačios nusprendėme Kovo 8-ąją surengti eitynes ir priminti apie savo teises. Jas numatėme per pietų pertrauką nuo 12 val., kad galėtų dalyvauti ir dirbančios moterys.

Primename Vyriausybei, jei ji galvoja, kad lyčių lygybės problema Lietuvoje išspręsta, taip tikrai nėra. Matome didelių skirtumų tarp vyrų ir moterų atlyginimų. Tyrimas aiškiai parodė skirtumus ir tarp pensijų. Tai reiškia, kad darbo rinkoje vyrų ir moterų galimybės nėra vienodos.

Manau, Vyriausybė gali ir privalo teikti tam didesnį dėmesį. Ne kartą jau sakėme, kad moterims, kurios išeina gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų, yra gana sudėtinga grįžti į darbo rinką. Senajame Darbo kodekse buvo nuostata, kad negalima atleisti darbuotojos, kol ji negrįžta. Tačiau šis Seimas pakeitė Darbo kodeksą, dabar jis numato, kad po 4 mėnesių galima ar moterį, ar vyrą (žiūrint, kuris yra išėjęs priežiūros atostogų) atleisti iš pareigų. Ta socialinė garantija jau yra gerokai sumažinta.

Dar labai svarbu, kad pas mus vertinama ateinančių darbintis moterų šeimos padėtis: turi ji ar neturi vaikų? Vyrų niekada to neklausiama.

Kitas dalykas: jei moteris pasirenka ne metų o dvejų atostogas vaikui auginti, antraisiais metais galėtų ir dirbti. Tačiau jai užsiimti darbu kaip ir nėra prasmės, nes iš jos socialinės išmokos yra išskaičiuojami mokesčiai. Išeitų, kad valstybė "suvalgo" dirbančiai moteriai skirtus pinigus, tad realiai lieka tik labai nedidelė uždirbto atlyginimo dalis. Tai visiškai neskatina antraisiais atostogų metais dirbti. Labai reikia pakeitimų.

– Viena iš akį rėžiančių nelygybių – atlyginimų skirtumas. Tačiau Seime atsiradę siūlymai, kad darbdaviai darbo skelbime viešai nurodytų ketinamą mokėti atlygį už šią pareigybę, iš karto buvo sumalti į miltus. Vargiai galima tikėtis, kad artimiausiu metu vienoda alga gali būti mokama už tą patį darbą ir kompetencijas. Jūs tikitės?

– Skelbimuose nurodomas siūlomas atlyginimas būtų gera prevencinė priemonė prieš diskriminaciją. Neretai būna, kad atėjusi darbintis moteris yra kuklesnė ir sutinka su mažesniu atlygiu, nors vyrui toje darbovietėje už tą patį darbą mokama daugiau. Jei iš anksto būtų žinoma, kiek pinigų už tai mokama vidutiniškai, kokios yra atlyginimo žirklės, ji jaustųsi drąsiau.

Priimant į darbą turi būti vertinama ne lytis, šeimos padėtis, ne tai, ar žmogus turi vaikų, ar neturi. Turi būti vertinamos kompetencijos ir už jas skiriamas atlyginimas. Daug diskutuojame, kad alga turėtų būti viešinama. Dabar skelbiamas tik vidutinis užmokestis.

Kai pamatai, kad ateina darbintis moteris, auginanti metų ar pusantrų vaiką, jai pasako, kad jos kompetencijos atitinka, bet mažylis, ko gero, sirgs, teks imti nedarbingumo pažymėjimą, ir vien dėl to jos priimti negali… Nelinkėčiau nė vienam žmogui pakliūti į tokią situaciją.

Dar viena problema: matome, kad moterys šiandien gauna mažesnes pensijas nei vyrai. Vadinasi, jos gimdė, prižiūrėjo (ir slaugė susirgusius) vaikus, todėl joms karjeros siekti Lietuvoje – sudėtinga. Aišku, dabar tendencijos keičiasi, matome ir tėvelius, kurie išeina priežiūros atostogų. Tačiau požiūris ir tradicijos keičiasi labai pamažu.

Jei iš tiesų mūsų visuomenė būtų skirstoma ne pagal lytį, o atlyginimai būtų absoliučiai vienodi, vyrų ir moterų biure ar kitoje darbo vietoje būtų maždaug po 50 proc.

– Dažnai kalbama, kad neteisinga, jog tam tikrus postus užima beveik tik vyrai, pasigirsta siūlymų net lyčių kvotas taikyti. Kaip tai vertinate?

– Normalioje visuomenėje neturėtų to būti. Akivaizdu, darbdavys neturėtų rinktis darbuotojų pagal lytį. Tačiau dabar prioritetas vis dėlto skiriamas vyrams. Nori nenori, ne tik Lietuvos, bet ir Europos lygiu yra nemažai vietų, kur nustatomos kvotos, kad darbdaviai atkreiptų dėmesį ir pamatytų, jog ir moterys gali atlikti darbą kompetentingai ir gerai.

– Ironiška, bet pažiūrėjus į Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos darbuotojų sąrašą, matomos beveik vien moterų pavardės. Įvedus kvotas tektų dalį jų atleisti ir priimti vyrų?

– Kodėl vyrų čia nėra? Ne paslaptis, kad šis darbas yra ganėtinai sunkus. Antra – jis nelabai gerai apmokamas. Tai ir parodo mūsų visuomenės situaciją. Vyras už tam tikrą atlyginimą net nesiekia pretenduoti į esamą darbo vietą. O moterys dažniau renkasi sunkius darbus ir už mažesnį uždarbį. Pagal savo būdą jos stipresnės, atsparesnės tokioms darbo vietoms. Tai ir yra ironiška.

Jei iš tiesų mūsų visuomenė būtų skirstoma ne pagal lytį, o atlyginimai būtų absoliučiai vienodi, vyrų ir moterų biure ar kitoje darbo vietoje būtų maždaug po 50 proc. Tačiau vyrauja nuostata, kad vyras turi uždirbti daugiau, o moterys gali dirbti ir mažiau apmokamą darbą.

– Kitoje barikadų pusėje prieš profsąjungas – Lietuvos pramonininkų konfederacija. Ten daugiausiai postų užima vyrai. Kodėl?

– Tai atspindi darbdavio požiūrį, kad aukštesnes ir geriau apmokamas pareigas turi užimti vyrai. Bet mes, profsąjungos, nesakome, kad moterims turi būti suteiktos išskirtinės teisės. Kalbame, kad neturi būti renkamasi nei pagal lytį, nei pagal tautybę, nei pagal odos spalvą ar būdo bruožus. Yra kompetencijos, išsilavinimas, tai – tie rodikliai, kurie turi būti svarbūs darbdaviui priimant darbuotoją.

– Itin keista situacija susiklostė paskutinį kartą keičiant Vyriausybės sudėtį, kai buvo atleisti trys ministrai, dvi iš jų moterys. Kultūros ministro postą užėmus Mindaugui Kvietkauskui, o švietimo, mokslo ir sporto – Algirdui Monkevičiui, prabilta, kad Vyriausybė pirmąkart liks apskritai be moterų. Į laisvą Aplinkos ministerijos vadovo postą desperatiškai imta siūlyti silpnosios lyties atstovė. Normalu, kad liko tai, kas liko po dalybų?

– Manau, pasakymas, kad nors vieną vietą reikia skirti moteriai, jau reiškia ne nelygybę, o žemina pačią moterį. Atėjus net pačiai kompetentingiausiai vadovei, niekas nežiūrės į jos sugebėjimus, bus vertinama tik tai, kaip užpildžiusi pagal kvotą skirtą vietą. Ir tiek. Na, tokie pasakymai, kaip apie Aplinkos ministerijos vadovės skyrimą, apskritai yra diskriminaciniai.

Į Vyriausybę turėtų būti siūlomi žmonės atsižvelgiant į jų sugebėjimus. Nesakome, kad tai turėtų būti vien moterys ar vien vyrai. Nesakome, kad būtų visi tos pačios religijos ar įsitikinimų. Turi būti platus asmenybių spektras.

Pasirinkimas – Prezidentės ir premjero. Ne taip svarbu, ar būtų pasirinkti vien vyrai, ar vien moterys, svarbu, kad tai nulemtų vien kompetencijos.

Kai buvo pasakyta, kad Aplinkos ministerijai būtinai turi vadovauti moteris, ir desperatiškai pasiūlyta kandidatė, man tiesiog pasidarė gaila. Lygiai taip pat atrodytų, jei Vyriausybėje visi postai iki paskutinio būtų išdalyti moterims, o tada paskelbta, kad reikia vieno vyro. Jam tai irgi būtų pažeminimas.

– Ši Vyriausybė formuojama ne pirmą dieną, per dvejus metus pamažu pakeista vos ne pusė ministrų. Dėl kiekvienos kandidatūros tiek Seimo valdančiosios koalicijos kuluaruose, tiek prezidentūros salėse sulaužyta nemažai iečių. Ar dėl to, kad dalies ministerijų vadovėmis nepasirinktos kompetentingos moterys, nekrenta kaltė ir ant šalies vadovės?

– Ko gero, ir premjero, ir Prezidentės kaltės esama. Turi būti suteikta teisė abiejų lyčių atstovams kandidatuoti į postus. O laimėti turi geriausi. XXI a. normalioje visuomenėje turėtų būti toks procesas.