Naujos technologijos
Sparčiai kylančios naftos kainos vėl sukėlė susirūpinimą dėl bloko energetinio pažeidžiamumo. Kalbėdama neseniai vykusiame branduolinės energetikos viršūnių susitikime Paryžiuje, Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen pripažino, kad Europos sprendimas atsisakyti branduolinės energijos buvo strateginė klaida.
Lietuvos energetikos instituto (LEI) Branduolinių įrenginių saugos laboratorijos vadovas dr. Sigitas Rimkevičius atkreipia dėmesį, kad EK požiūris į branduolinę energetiką pastaraisiais metais yra pasikeitęs, todėl dabartinių įvykių ir naftos kainų kilimo kontekste toks viešas pripažinimas yra logiškas ir nestebina.
„Kalbant apie žaliąją darbotvarkę ir branduolinę energetiką, svarbu atkreipti dėmesį, kad į energetikos sektorių turi būti žiūrima kompleksiškai. Čia nėra pasirinkimo branduolinė arba žalioji energetika, – pabrėžia dr. S. Rimkevičius. – ES energetiškai nepriklausoma ir atspari bus tada, kai plėtos ir palaikys įvairias mažą CO2 pėdsaką turinčias energijos gamybos rūšis, taip užtikrinant energijos šaltinių diversifikaciją, bazinę elektros energijos gamybą, energetinį saugumą ir atsparumą galimiems trikdžiams.“
Dabar ES skelbia, kad rems investicijas į novatoriškas branduolines technologijas. Pasak dr. S. Rimkevičiaus, pirmuosius žingsnius, sudarančius sąlygas remti inovatyvias branduolines technologijas, ES jau žengė. Ekspertas teigia, kad EK teisinės bazės pokyčiai sudaro sąlygas branduolinės energetikos plėtrai ir investicijoms į jai reikalingas technologijas. Pavyzdžiui, 2024 m. ES priimtas reglamentas dėl priemonių sistemos Europos nulinio balanso technologijų gamybos ekosistemai stiprinti („Neutralaus poveikio klimatui pramonės aktas“, angl. Net-Zero Industry Act) numato remti nulinio balanso technologijų projektus, kuriems priskiriami ir branduolinės energetikos technologijų projektai.
„Tai rodo, kad EK suprato, kad be branduolinės energetikos plėtros nepavyks įgyvendinti užsibrėžto tikslo iki 2050 m. pasiekti poveikio klimatui neutralumą. ES remia tiek ilgalaikiu saugiu eksploatavimu patikrintas, inovatyvias vandeniu aušinamų reaktorių technologijas (3+ kartos reaktorius), tiek ketvirtos kartos reaktorius, iki kurių projektų įdiegimo ir komercinės eksploatacijos pradžios prireiks daugiau laiko“, – sako dr. S. Rimkevičius.
MMR tikrai taptų papildoma paskata didiesiems duomenų centrams steigtis Lietuvoje.
Anot eksperto, EK remia ne tik tradicinę branduolinę energetiką, bet ir branduolių sintezės energetiką: investuoja į jos tyrimus, didžiausio branduolių sintezės energijos eksperimentinio reaktoriaus (ITER) statybą Prancūzijoje ir siekia būti pasauline lydere kuriant ir komercializuojant branduolių sintezės energijos reaktorius.
Jau nuo 2030 m.
EK didelį dėmesį skiria ir mažųjų modulinių branduolinių reaktorių (MMR) projektams – pirmuosius bloke jau veikiančius MMR ji norėtų matyti nuo 2030 m.
Siekiant palengvinti ir paspartinti pirmųjų MMR projektų Europoje kūrimą, demonstravimą ir diegimą nuo 2030 m., EK kartu su asociacija „Nuclear Europe“ ir Tvarios branduolinės energetikos technologine platforma įsteigė Europos mažųjų modulinių reaktorių pramonės aljansą. Aljanso nariu tapo ir LEI – institutas dalyvauja trijų šio aljanso darbo grupių veikloje. Dr. S. Rimkevičius pasakoja, kad aljansas yra pasirinkęs devynis MMR projektus, į kuriuos koncentruojamos jo veiklos.
MMR technologijos dar vystomos, todėl pirmieji tokie reaktoriai jau nuo 2030 m. skamba kaip ambicingas planas, tačiau dr. S. Rimkevičius mano, kad jis yra realus, turint omenyje, kad Kanadoje sėkmingai ir pagal grafiką statomas BWRX-300 reaktorius turėtų pradėti veikti būtent 2030 m. „Šis reaktorius yra ir tarp Europos mažųjų modulinių reaktorių pramonės aljanso pasirinktų technologijų, apie šių reaktorių statybą svarstoma Lenkijoje, Estijoje ir kitose šalyse“, – sako jis.
Pasak eksperto, MMR skirtumai nuo tradicinių reaktorių varijuoja priklausomai nuo technologijų, bet galima išskirti tokius MMR bruožus, kaip pasyvios saugos sistemos (nereikia išorinių energijos šaltinių jiems aktyvuoti ir veikti avariniais atvejais), modulinė konstrukcija, kuri suprastina komponentų transportavimą ir montavimą, sutrumpina statybos laiką, taip pat mažesnės investicijos reaktoriaus statybai.
„Kaip teigiama Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje, Lietuvoje turi būti svarstomos galimybės išnaudoti branduolinės energetikos ir konkrečiai MMR suteikiamus pranašumus“, – primena jis.
Nereikia priešpriešos tarp branduolinės ir atsinaujinančiosios energijos, jos puikiai gali viena kitą papildyti ir sustiprinti energetikos sistemos atsparumą.
„Strategijoje sakoma, kad pirmojo MMR veiklos pradžia turėtų būti nuo 2038 m. Tačiau tam reikalinga politinė valia ir kuo greitesnis sprendimas vystyti branduolinę energetiką ir veiksmų planas tai įgyvendinti, nes reikalingi laikui imlūs parengiamieji darbai ir naujų branduolinės energetikos specialistų parengimas, – įspėja dr. S. Rimkevičius. – Lietuva turėtų išnaudoti savo pranašumus ir patirtį branduolinės energetikos srityje ir neatsilikti nuo kaimyninių šalių, tokių kaip Lenkija ar Estija, kurios nusprendė pradėti ambicingas programas, skirtas naujų branduolinių elektrinių statybai remti. Ignalinos atominės elektrinės (AE) teritorija su savo infrastruktūra ir branduolinių objektų eksploatacijos patirtimi, mano nuomone, būtų realistiškiausia ir patogiausia vieta naujai AE statyti.“
Kaimynių planai
Labiausiai ES posūkį link branduolinės energetikos remia stiprias branduolinės energetikos tradicijas turinčios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija ir Suomija, tačiau atsiranda ir naujų šalių, kurios išties ambicingai planuoja branduolinės energetikos įdiegimą ir plėtrą savo šalyse. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Lenkija.
„Lenkija jau yra pasirašiusi sutartį su amerikiečių kompanija „Westinghouse” dėl didelių 1 000 megavatų (MW) galingumo reaktorių AP1000 statybos. Jau yra paruošti planai, aikštelės ir tai daugiau yra valstybinė politika. Iki šiol Lenkijoje yra nemažai elektrinių, kūrenamų anglimis, kadangi šalis turi nemažai anglies, bet tai labai smarkiai teršia aplinką. Dėl to Lenkija savo energetikos strategijoje yra numačiusi pereiti prie daugiau branduolinės energijos“, – aiškina dr. S. Rimkevičius.
Kalbant apie išskirtinai MMR, Lenkijoje šis klausimas yra paliktas verslui. „Verslui, kuriam reikia pastovaus energijos šaltinio, MMR gali būti alternatyva, yra didelis susidomėjimas MMR. Jei žiūrėtume į žemėlapį, jau numatyta apie dešimt vietų, kur MMR galėtų atsirasti. Vieni tokių lyderių, kurie planuotų kompanijos „GE Hitachi“ MMR BWRX-300 statybą Lenkijoje, būtų kompanija „Synthos Green Energy S.A.“. Iš tikrųjų Lenkija juda pirmyn tiek su dideliais, tiek su mažais reaktoriais, ir tie planai yra iš tiesų ambicingi“, – teigia branduolinės energetikos ekspertas.
Jeigu dėl tokio paties BWRX-300 reaktoriaus būtų sutarta ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje, tai kurtų didesnę MMR ekosistemą.
Šiuo metu Lietuvoje realių galimybių turi „GE Vernova Hitachi Nuclear Energy LLC“ inovatyvus MMR BWRX-300. Jau žengti ir pirmieji žingsniai – vasario 25 d. Vašingtone, dalyvaujant energetikos ministrui Žygimantui Vaičiūnui, buvo pasirašytas trišalis bendradarbiavimo memorandumas tarp Ignalinos AE/Altra, „Synthos Green Energy S.A.“ ir „GE Vernova Hitachi Nuclear Energy LLC“. Šiuo memorandumu numatoma įvertinti galimybes BWRX-300 įdiegti Lietuvoje, sako dr. S. Rimkevičius.
„Įmonės „Synthos Green Energy S.A.“ dalyvavimas šiame bendradarbiavime taip pat yra svarbus, nes būtent ši kompanija planuoja BWRX-300 statybą Lenkijoje. Atsižvelgiant ir į Estijos planus statyti BWRX-300, Lietuvos įsitraukimas į šį bendradarbiavimą sukurtų papildomą pridėtinę Baltijos šalių regiono dalyvavimo BWRX-300 projektuose vertę. Tai užtikrintų didesnį regiono mokslo, pramonės ir statybos įsitraukimą į šios technologijos vystymą ir įgyvendinimą bei darytų teigiamą makroekonominę įtaką“, – įsitikinęs jis.
„Lietuvai šis bendradarbiavimas būtų naudingas, nes ji galėtų išnaudoti savo pranašumus: ji turi branduolinės energetikos srities mokslinį potencialą, sukauptą didžiulę patirtį eksploatuojant branduolines elektrines, stiprią branduolinės energetikos saugą reguliuojančią instituciją, branduolinės energetikos eksploataciją ir reguliavimą užtikrinančius normatyvinius dokumentus, branduolinių reaktorių eksploatavimo aikštelę ir kitą infrastruktūrą“, – vardija ekspertas.
Jis priduria, kad Latvijoje taip pat daugėja diskusijų apie MMR projektus. „Jeigu dėl tokio paties BWRX-300 reaktoriaus būtų sutarta ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje, tai kurtų didesnę MMR ekosistemą. Regioną su vienodomis technologijomis galima labiau įtraukti į tiekėjų grandinę vystant šiuos reaktorius, gaminant jų komponentus, galų gale montuojant įrangą ir vykdant statybos darbus. Tai galėtų daryti didesnę įtaką šių šalių ekonomikai – tokios statybos, žinoma, skatintų ir kitų ekonomikos šakų plėtrą bei bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą“, – teigia dr. S. Rimkevičius.
Duomenų centrų akiratyje
Branduolinė energetika žymiai pagerintų energetinio saugumo ir atsparumo galimiems trikdžiams situaciją. Karo Ukrainoje pavyzdys puikiai iliustruoja, kad branduolinė energetika gelbsti šalį nuo visiško energijos praradimo situacijų, kai visi kiti energijos generacijos šaltiniai pažeidžiami dėl dronų ir raketų atakų.
Dr. S. Rimkevičius atkreipia dėmesį ir į tai, kad branduolinė energija galėtų prisidėti prie stabilesnių elektros kainų: „Energijos kainas prognozuoti labai sunku, matome, kaip joms įtaką daro neprognozuojama geopolitinė situacija, karai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose. Branduolinės energetikos plėtra didintų energijos šaltinių diversifikaciją ir mažintų geopolitinių ir ekstremalių oro sąlygų įtaką energijos kainoms ir užtikrintų didesnį jų stabilumą.“
„Be to, šalis, turinti patikimą ir atsparų energijos gamybos tinklą, yra patrauklesnė investuotojams. Kaip minėjau Lenkijos atveju, MMR gali būti poruojamas su verslu ar įmonėmis, kurioms reikalingas lokalus, stabilus ir didelis elektros energijos kiekis, pavyzdžiui, Meta duomenų centrams“, – sako jis.
Anot eksperto, MMR tikrai taptų papildoma paskata didiesiems duomenų centrams steigtis Lietuvoje. „Jie netgi patys derasi dėl MMR statybos. Būna įvairių opcijų, netgi intencijų pastatyti reaktorių vien tik duomenų centro poreikiams. Jis galėtų būti netgi neprijungtas prie bendro elektros tinklo, nuolat ir patikimai tiektų energiją tik duomenų centrui. Žinoma, jis gali būti ir prijungtas prie bendro elektros tinklo, jei toks poreikis yra“, – sako dr. S. Rimkevičius.
Augant duomenų centrų poreikiui, užsimenama ir apie dar mažesnius nei MMR – mikroreaktorius. Pavyzdžiui, BWRX-300 ir panašių MMR galia paprastai yra 300 MW, o mikroreaktoriai gali būti ir 5 ar 20 MW galingumo. Pasak dr. S. Rimkevičiaus, daug kompanijų vysto ir būtent tokius mažesnius reaktorius.
Nereikia priešpriešos
Ekspertai vis dėlto įspėja, kad vėjo ir saulės energija ateinančiais metais dominuos Europos energijos struktūroje, nes naujų branduolinių elektrinių statyba neišvengiamai užtruks.
Dr. S. Rimkevičius atkreipia dėmesį, kad, nepaisant sparčios vėjo ir saulės energetikos plėtros, šios energijos rūšys niekaip nepadengia energijos poreikių, kai vėjas nepučia, o saulė nešviečia. Šios žiemos šalčiai tai akivaizdžiai parodė, kai energijos kainos žymiai išaugo.
„Patikimai ir saugiai apsirūpinti energija būtina bazinė energijos gamyba, o tam puikiai tinka klimatui neutrali branduolinė energetika. Nereikia priešpriešos tarp branduolinės ir atsinaujinančiosios energijos, jos puikiai gali viena kitą papildyti ir sustiprinti energetikos sistemos atsparumą. Juo labiau kad šiuolaikiniai branduoliniai reaktoriai užtikrina taip pat ir lanksčią energijos gamybą, reaguojant į kintančią apkrovą ir kintančią, nuo oro sąlygų priklausančią gamybą iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių“, – sako dr. S. Rimkevičius.
Jis pripažįsta, kad daugėjant branduolinės energijos, elektros kainos gali kristi, tačiau yra neapibrėžtumo dėl, pavyzdžiui, pačių MMR statybos kainų, nes kol kas statomi tik pirmieji tokie reaktoriai: „Visada bandau akcentuoti, ne kiek tai kainuos – nors, aišku, vartotojui tai yra labai svarbu, bet kad mes būsime nepriklausomi nuo importo iš užsienio ir turėsime savo pastovią energijos generaciją.“
Ką galvoja visuomenė?
Dr. S. Rimkevičius sako, kad branduolinių technologijų kritikų – kaip ir jų šalininkų – buvo visada. Pavyzdžiui, Europoje tradiciškai didžiausiomis skeptikėmis laikytos Austrija ir Vokietija, tačiau pastaroji, regis, irgi pradeda suprasti branduolinės energetikos atsisakymo kainą.
Po prieš penkiolika metų įvykusios Fukušimos AE tragedijos buvo sustabdyti visi Japonijoje veikę branduoliniai reaktoriai, bet sugriežtinus saugos reikalavimus ir įdiegus saugos gerinimo rekomendacijas, didelė dalis reaktorių atnaujino savo darbą ir šiuo metu branduolinės elektrinės užtikrina 10 proc. šalies energijos poreikių, sako dr. S. Rimkevičius. Japonijos Vyriausybė planuoja, kad iki 2040 m. ši dalis išaugs iki 20 proc. „Japonijos Vyriausybė ir visuomenė taip pat supranta, kad branduolinės energetikos vaidmuo yra svarbus bendrame įvairių energijos gamybos šaltinių rinkinyje“, – apie pasikeitusį požiūrį sako LEI ekspertas.
„Jeigu žiūrėtume į visuomenės požiūrį apskritai, manyčiau, kad jis darosi vis palankesnis. Žmonės vis labiau supranta branduolinės energetikos naudą – tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje“, – akcentuoja jis.
Pasak dr. S. Rimkevičiaus, kelios naujausios apklausos parodė, kad Lietuvoje yra daugiau palaikančių branduolinę energetiką nei jos priešininkų. Tačiau nuomonės gali smarkiai keistis. Žiūrint istoriškai, Lietuvoje buvo suorganizuoti keli su atominėmis elektrinėmis susiję referendumai ir jų rezultatai labai skyrėsi.
„Labai sunku prognozuoti visuomenės nuomonę. Daug priklauso ir nuo politinės situacijos, nuo to, kokios partijos tuo metu dominuoja valdžioje ir už kokią energetikos politiką tos partijos pasisako“, – atkreipia dėmesį dr. S. Rimkevičius.
„Šiandien tikėčiausi visuomenės palaikymo ir supratimo, kad mums visgi reikia branduolinės energetikos, nes, nepaisant didelės atsinaujinančiųjų išteklių plėtros, ji nepatenkina viso energijos poreikio, ir kai yra nepalankios oro sąlygos esame priversti daug energijos importuoti, – teigia LEI ekspertas. – Pastebėjau, kad kai kalba žalieji, atsinaujinančiųjų energijos šaltinių vystytojai, jie dažnai daro priešpriešą su branduoline energetika. Kai kalba branduolinės energetikos šalininkai, jie nedemonstruoja priešiškumo atsinaujinančiųjų išteklių energetikai, dažniausia netgi sako, kad abi kryptys gali užtikrinti didesnį energijos atsparumą trikdžiams ir didesnį energijos saugumą.“
(be temos)